Profesoriau, ar toks ir būtų idealus Lietuvos 100-mečio šventimas?
Visada pravartu pasukti galvą, ką iš tiesų mes švenčiame, jei tik istorija mūsų galvose yra gyva, o ne daiktų ir faktų prikrautas muziejus. Jau prieš ketverius metus žinojau, kaip savo 100-metį ruošiasi švęsti estai. Mūsų vyriausybė šventės planus dėliojo chaotiškai, - gerai tai žinau, pats prisidėjau prie šventės idėjos ir koncepcijos.

Aš norėčiau mano valstybės jubiliejų prilyginti žmogaus gimtadieniui. Juk kai švenčiame gimtadienį, apie gimimo momentą mažai kalbame, prisimename darbus, kuriuos jubiliatas nuveikė per visą savo gyvenimą. Tik tuomet šventė tampa prasminga, kai žinai, ką šventi.

- Tai ką mes švenčiame?

- Dažnai žmonės man sako: buvo tūkstantmetis, dabar – šimtmetis, netrukus švęsime trisdešimtmetį, o dar visai neseniai buvo septyni šimtai penkiasdešimt. Ką padarysi, kad mūsų istorija yra tokia, vis turime aiškintis, kokią žinią sau galėtume išskaityti kertinėse mūsų šalies istorijos datose. Prieš 100 metų, vasario 16 dieną gimė moderni naujoji, jaunoji Lietuva.

Lengviau šį įvykį suprasti padeda Maironio žodžiai: „Užtrauksim naują giesmę broliai, kurią jaunimas tesupras”. Šimtmetis yra naujos Lietuvos gimimas, dažnai sakau – trispalvės Lietuvos. Senoji, Mindauginė Lietuva trispalvės neturėjo, liepos 6, kai švenčiame Valstybės dieną, klaida mojuoti trispalvėmis. Trijų spalvų vėliava yra mūsų šimtmetis, trispalvė sujungia tarpukario Lietuvą, partizanus, tuos, kurie priešinosi santvarkai sovietmečiu ir tuos, kurie stovėjo Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje. Per kertinius istorijos tarpsnius šimtmetis ateina iki mūsų dienų.

- Kokią svarbią žinią jis atneša dabartinei Lietuvai?

- Kad Lietuva yra šalis, kurioje vyksta stebuklai, o jos sėkmės istorijos galima pavydėti. Jonas Basanavičius 1883 metais gūdžiame Rusijos provincijos užkampyje, kūrė nepriklausomos Lietuvos ateitį. Dėliodamas politinių šachmatų partiją, jis nė įsivaizduoti negalėjo, kad ateis toks laikas, kai Lietuvos vėliava pakils aukščiau už Rusijos ir Amerikos vėliavas. Į aukštybes mūsų vėliavą olimpinėse žaidynėse pakėlė jauna Lietuvos plaukikė Rūta Meilutytė.

Galvojau apie tai, stebėdamas vėliavų pakėlimo ceremoniją ir mėginau įsivaizduoti daktaro Basanavičiaus veidą. Lietuva labai daug kentėjo, tačiau kiekvieną kartą iš naujo keldavosi ir stodavosi ant kojų. Sako, blogai čia, žmonės išvyksta, bet iš tiesų mūsų šalis dar niekuomet nebuvo tokia solidi – turime daugybę sąjungininkų, partnerių ir bičiulių. Naglis Puteikis būtų išprotėjęs, jei 1978-aisiais jam į galvą būtų šovusi mintis, kad Afganistane, Goro provincijoje po trisdešimties metų kabės lietuviška trispalvė. Tai vis stebuklų pavyzdžiai, kuriuos turėtume prisiminti nuolat, bet istorijoje veikia gudrus dėsnis – žmonės nė nesuvokia, kas iš tiesų vyksta jų kasdienybėje. Šiandien mums atrodo, kad šalis gyvuoja, mes esame ir, labai tikiuosi, būsime.

Garbinga mažos šalies istorija juk labiausiai galėtų įkvėpti jaunus žmones, ugdyti jų patriotizmo jausmą...

Bėda yra ta, kad tarpukario Lietuva niekaip nesugebėjo išsivaduoti iš pasakų lygio. Kažkodėl mums būtina svarstyti, ar tik ne lietuvių palikuonys Indijoje išrado ratą, ar ne mūsiškiai statė piramides. Blūdų blūdai! Būtent jie ir pasislepia tikruosius stebuklus, šalies sėkmės istoriją. Iš kartos į kartą turėtume perduoti, kad esame sena šalis ir kad būdami taip toli nuo senųjų civilizacijų, vis dėlto kūrėme nepaprastus dalykus - stebuklingą baroką, manevringuosius ANBO lėktuvus, krepšinį. Lietuviškus bekonus puikiai žinojo anglai, o lietuvišką sviestą valgė visa Europa.

- Kokią nepriklausomos Lietuvos šimtmečio šventę labiausiai norėtumėte švęsti?

- Norėčiau, kad Vilniuje su savo grupe sugrotų Anthony Kiedis ir nuo scenos garsiai sušuktų: „Mes už Lietuvą!” Šimtmetį švenčiame ne vieni, jį turi ir suomiai, ir estai, ir latviai, ir lenkai. Jei patys vieni bandysime pranešti apie save Europai, gali nepavykti garsiai trinktelėti, bet jei susijungtume ir drauge surengtume triukšmingą roko koncertą, kuriame grotų geriausios visų šalių grupės, mus tikrai išgirstų. Galėtume pasakyti: „Ei, paklausykit, prieš 100 metų gimė mūsų naujos, modernios valstybės”. Man patinka roko koncertai, juose gali garsiai šaukti.

Gegužės 19 dieną profesorius Alfredas Bumblauskas jungiasi prie renginių organizatorių NAME iniciatyvos „Švęskime patys”. Ukmergėje, prie piliakalnio profesorius skaitys viešą paskaitą apie Lietuvos istorijos vingrybes.