Jurgis Zauerveinas (1831-1906) – Mažojoje Lietuvoje gyvenęs vokiečių kilmės poliglotas, filosofijos daktaras, publicistas, poetas, keliautojas, visuomeninis veikėjas. Lietuvoje ši asmenybė mažai žinoma, tačiau jo indėlis į lietuvių kalbą ir tautos sąmoningumą nepaprastai didelis – J. Zauerveinas kūrė lietuvių kalba, aktyviai dalyvavo lietuvių judėjime. Tikriausiai nedaugelis žino, kad būtent pagal jo eiles yra sukurta plačiai žinoma daina „Lietuviais esame mes gimę“.
J. Zauerveinas kovojo už tautų teisę kalbėti ir rašyti savo gimtąja kalba, puoselėdamas kalbas. Jo gyvenimo istoriją ypatinga daro ir jo nelaimingos meilės detalės – visą gyvenimą jis puoselėjo jausmus jaunystėje pamiltai būsimai Rumunijos karalienei Elžbietai.
Filmą „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ kūrė tarptautinė komanda: režisavo norvegė Anne Magnussen ir lenkas Paweł Dębski, prodiusavo lietuvė Živilė Gallego, filmavo – operatorius Gvidas Kovėra, filmą šį savaitgalį pristatysiantis ir festivalio lankytojams Klaipėdoje.
Daugiau apie šio filmo kūrimą papasakojo pati režisierė iš Norvegijos A. Magnussen.
- Be to, kad jūsų filmo herojus buvo puikus lingvistas, kokios jo asmeninės savybės ar gyvenimo faktai jus žavi labiausiai?
- Kuriant šį filmą sąsajos su Lietuva buvo gyvybiškai svarbios. Keliaudama po Lietuvą sužinojau, kad lietuvių kalba, o taip pat šalies kultūra, turi gilias šaknis. Taip pat esu sukūrusi filmą apie lietuvių archeologę Mariją Gimbutienę. Taigi, šiek tiek žinojau apie jūsų kultūrą. Pati Marija ir jos bičiuliai pasakojo apie senąsias lietuvių tradicijas, dainas, mitologiją.
Taip pat teko dirbti su lietuvių operatoriumi Gvidu Kovėra, kuris man pirmas ir papasakojo Jurgio Zauerveino istoriją bei apie jo gyvenimą Lietuvoje. Grįžusi namo perskaičiau daug šaltinių, gilinausi į jo gyvenimą ir jis mane vis labiau ir labiau įtraukė. Zauerveinas mirė 1906 metais, nėra išlikę jokių fotografijų iš jo gyvenimo, tad kurdama filmą daugiausiai rėmiausi išlikusiais rašytiniais šaltiniais.
- Filme rodoma tikroviška, filmuota gamta, ji miksuojama su animacija. Kodėl pasirinkote tokį animacijos ir dokumentikos derinį?
- Aš esu dokumentinių filmų kūrėja. Tai yra pagrindinis žanras, su kuriuo dirbu. Pirmąją paramą šiam filmui kurti, dar 2003 metais, gavau kaip dokumentikos darbui – tiesiog norėjau pasauliui papasakoti šio asmens istoriją.
Dirbant su surinkta medžiaga pamažu pradėjo atsirasti mintys apie galimybę sukurti animacinį filmą, nes visiems įprasta dokumentika, kuomet aktoriai atkuria istorines scenas man atrodė nuobodi, norint perteikti nepaprastą herojaus istoriją. Ypač daug pasakos elementų turi jo meilė vokiečių princesei, vėliau tapusiai Rumunijos karaliene, visą gyvenimą taip ir likusiai jam nepasiekiama. Tad man pasirodė, kad šią dokumentikos žanro reikalaujančią biografinę istoriją būtų geriausia papasakoti kaip pasaką, o tinkamiausia forma tai atskleisti ir yra animacija.
- Kuo ypatinga J. Zauerveino meilės istorija?
- Daug mąsčiau apie herojaus santykius su savo nelaimingos meilės objektu. Jie tikrai buvo įsimylėję vienas kitą, dėl to jis buvo išmestas iš rūmų, kuriuose mokė būsimą karalienę užsienio kalbų. Herojų ji traukė seksualiai, tačiau tai buvo kitokie, romantikos, laikai. Didelę reikšmę turėjo draugystė per atstumą, laiškai, santūrus bendravimas. Iš jų ryšių galima spręsti, kad jis nuolat apie ją galvojo ir mylėjo ją visą gyvenimą.
Tuo tarpu princesė jį laikė savotiška apsauga, į kurią ji bet kada galėjo kreiptis, žinoti, kad jis ją supras ir palaikys. Ji vėliau ištekėjo už griežto ir nuobodaus vyro, neteko vaiko, tad Jurgio Zauerveino palaikymas, nors ir per atstumą, jai buvo labai svarbus. Tokia meilė, kuomet tiesiog žinai, kad turi žmogų, kuris tave myli ir besąlygiškai palaiko, suteikia daug stiprybės bet kuriai moteriai.
- Kaip vertinate darbą su lietuvių kūrybine komanda? Kokia jūsų bendradarbiavimo kuriant šį filmą priešistorė?
- 2007 m. seminare susipažinau su prodiusere Živile Gallego. Kaip tik tame seminare pristatinėjau šio filmo idėją, kuri jai labai patiko. Taip ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas – pradėjome ieškoti finansavimo filmui, o sulaukę pirmųjų rezultatų supratome, kad Lietuvoje yra norinčių, kad filmas išvystų dienos šviesą. Kuriant filmą dirbome su lietuvių aktoriais, kurie savo darbą atliko labai gerai. Vėliau prie kūrybinės komandos prisidėjo ir lenkų komanda. Darbą su lietuvių komanda vertinu itin pozityviai. Prie to, žinoma, prisidėjo ir pažintis su Gvidu Kovėra. Su Živile ir toliau planuojame tęsti bendradarbiavimą – jau turime naujų planų projektams.
- Kokią žinią savo filmu norite perduoti filmą pamatysiantiems žiūrovams?
- Būkite smalsūs, nebijokite pažinti kitų kultūrų ir kalbų, būkite atviri. Kaip sakė filmo herojai, svarbu suprasti kitas tautas ir jų kalbą, tuomet ir karo, ar nesusikalbėjimo nebus. Tai, galbūt, truputį optimistiška, bet labai svarbu turėti galimybę keliauti ir pažinti kitas šalis, kitokius žmones.
Filmas „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ bus rodomas balandžio 13, penktadienį, Kultūros fabrike, Klaipėdoje.
