Bakas turbūt dar niekada nebuvo toks atviras, kaip rašydamas įžangą lietuviškajam knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimui.
Prisipažino, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi šį miestą užmiršti, bet neįstengė to padaryti. Daugiau negu pusę amžiaus dailininkas laikėsi tabu – draudė sau prisiminti Vilnių, laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią daugiau niekada nekels kojos.
Bene pirmasis po šešiasdešimties metų netikėtai Vilnių jam priminė Pinkas, apie kurį 1997 m. parašė žurnalas Krantai (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko, pamanęs, kad čia Lietuvos kultūros ministerijos mėnraštis). Tai Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys, mano įsteigtas 1994-aisiais.
Specialus trečiasis žurnalo numeris buvo skirtas Tarptautinėms meno dienoms, pašvęstoms Vilniaus geto teatrui atminti. Simona Likšienė parašė straipsnį apie Lietuvos Nacionaliniame muziejuje saugomą Pinką, įdėjome jo viršelį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu).
Pradėta 1880-aisiais, o paskutinis įrašas padarytas 1903-iaisiais.
Avromas Suckeveris, vokiečių priverstas rūšiuoti ir atrinkti dokumentus, knygas, rado Pinką ir slapčiomis atsinešė į getą.
Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu nutarė padovanoti Pinką Samueliui, kad berniukas galėtų piešti tuščiuose puslapiuose. Du mažojo vunderkindo piešiniai iš tos knygos įdėti ir prie Likšienės rašinio Krantuose.
Tame numeryje paskelbėme ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Bako portretas, nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia, kad Samuelis taps iškiliu dailininku. Pasakojimą nuspalvinęs jaudulys ir humoras.
„Kas yra ekspresionizmas?“ – paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką, – nutraukė jis mane. – Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis... – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai? – gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“
Grįžtu į 1943-iuosius. Mudu su motina nuėjome į dailės parodos, kovo mėnesį surengtos Geto teatre, atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Samuelį ir jo piešinius, įstrigusius į atmintį visam gyvenimui.
Turėjo praeiti šeši dešimtmečiai, kad vėl jį pamatyčiau. 2001-ųjų rugsėjį dailininkas su žmona Josee atvyko į didžiulės retrospektyvinės savo parodos atidarymą Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Sutarėme susitikti atskirai, kad galėtume plačiau pasikalbėti. Naručio viešbučio fojė sėdėjo du Vilniaus geto teatro „vaikai“.
Apvaizda patvarkė, kad Bako kelias į dailę, o mano į teatrologiją prasidėjo tame pačiame Vilniaus geto teatre. Susijaudinę nuklydome mintimis į tolimą praeitį. Pasidalijau įspūdžiais apie 1943-iųjų parodos atidarymą.
Greta poeto, Geto teatro ideologo Avromo Suckeverio stovėjo nedidukas, smulkus berniukas. Po šešiasdešimties metų su tuo pačiu berniuku, tik jau praplikusiu, pražilusiu, kalbėjomės apie gyvenimą.
Prisiminiau man įsirėžusį piešinį – vaikas, abiem rankom skausmingai įsikibęs į šaką, nuleidęs galvą, iš visų jėgų siekia savo kelių, tarytum stengdamasis pasislėpti nuo tragiškos pasaulio griūties. Tarp Bako paveikslų ir šiandien nejučiomis ieškau šito piešinio.
Jis yra savotiškas manosios kartos berniukų – Semo, Aleko Volkoviskio-Tamiro, kurio, tapusio pasaulinio garso pianistu, talentas irgi sužibo geto scenoje, – išlikusių ir nužudytų, likimo simbolis.
Lankydamasis Bako parodoje nustebau, kad salės apytuštės. Dauguma pažįstamų, meno, kultūros žmonių, dailininkų, pasirodo, net nebuvo apie ją girdėję.
Praėjo trys mėnesiai, laikraščiai, radijas, televizija tylėjo, iki parodos uždarymo sausio gale liko vos pusantro mėnesio. Man kilo mintis surengti pokalbį-diskusiją „Prie Samuelio Bako drobių“, kad išjudintume meninį Vilnių. Neatsitiktinai Rūta Mikšionienė Lietuvos ryte rašė, kad šviesuomenė būtų pražiopsojusi didžiojo dailininko parodą, jeigu ne Lietuvos žydų kultūros klubas, ėmęsis iniciatyvos.
Pirmiausia kreipiausi į muziejaus direktorių Romualdą Budrį, su kuriuo ne vieną dešimtmetį draugavau ir bendradarbiavau.
Norėjau, kad pokalbį vestume dviese, nes Budrys daug pasidarbavo, rengdamas šią fundamentalią retrospektyvą. Jis atgabeno ir kito pasaulinio garso litvako – Neemijos Arbit Blato – kūrybos palikimą, dovaną Lietuvai, surengė didžiulę jo paveikslų ir skulptūrų parodą.
Rengdamasis susitikimui prie paveikslų, paprašiau, kad pats dailininkas laišku kreiptųsi į žiūrovus. Pareigingasis, darbštusis Bakas iškart atsiliepė. Štai ką jis rašė:
„Mieli draugai,
širdingai sveikinu šį mūsų susijungimą, Ypatingus padėkos žodžius tariu organizatoriams. Tik pasakiško išradimo – elektroninio pašto – dėka galiu savo žodžius perduoti skriejančios minties greičiu. Gaila, kad negaliu kalbėtis su jumis tiesiogiai, atsakydamas į klausimus. Patikėkite, mano siela yra su jumis.
Čia jūs esate mano paveikslų apsuptyje ir jie bus geriausi palydovai, bylos už mane, bandys įtikinti ir pasakyti tai, apie ką aš pats norėčiau kalbėti. Rašau iš savo namų netoli Bostono. Gili laiko bedugnė ir geografinis atstumas skiria mane nuo Vilniaus. Bet jis šalia manęs, užsimerkiu ir persikeliu į senovines jo gatveles.
Jeigu norėtumėte manęs kažko paklausti, manau, atsakymus rastumėte naujojoje mano memuarų knygoje „Nutapyta žodžiais“. Tai knyga apie mane ir mano šeimą, apie gerus, laimingus, o kartais labai skausmingus laikus. Jausiuosi dar arčiau jūsų, kai knyga bus išleista lietuviškai. Ji parašyta dviem balsais.
Balsu žmogaus, kuriam jau gerokai daugiau kaip šešiasdešimt, kuris kovoja su savo mintimis, apmąstymais bei nenugalima, žeidžiančia atsiminimų lavina, priverčiančia suvokti praeities tėkmę. Ir vaiko balsu. Mažo berniuko, vis iš naujo atrandančio absurdišką ir žiaurų pasaulį, kurio realybė sueižėjusi į gausybę gyvenimo šukių.
Mano drobės irgi kalba dviem balsais. Jų išorė, regis, labai rimta, nutapyta klasikinio realizmo stiliumi, bet po kruopščiai nuglaistytu fasadu slypi didžiulis klaustukų, mįslių ir galvosūkių raizginys. Sumišusio, išgąsdinto berniuko stebėjimai, jo pastangos surinkti išlikusias kartą jau sunaikinto pasaulio duženas. Jis, dabar jau įgudęs menininkas, išaugęs vaikystės drabužius, bando sulipdyti jį žeidžiančias realybės šukes.
Dalis čia eksponuojamų paveikslų keliaus į Landsbergo Istorijos muziejų Vokietijoje. 2002 m. gegužę ten vyksiu ir aš. Tai tarsi mano paveikslų kelionės į Vilnių, to ilgai mintyse godoto sugrįžimo į savo vaikystės miestą, aidas. Emocinė šių dviejų kelionių įkrova labai skirtinga. Landsbergas yra netoliese šiurpiai pagarsėjusios Dachau mirties stovyklos. Jaunasis Hitleris čia parašė savąją Mein Kampf. Man kelionė į Landsbergą – tai sugrįžimas į mielą paauglystės metų gamtovaizdį. Tai vieta, kur aš, vienuolikmetis, išsprūdęs iš sovietų imperijos gniaužtų, atsidūriau Perkeltųjų asmenų stovykloje. Trejetą metų ten jaučiausi laimingas. O sugrįžęs būsiu pagerbtas Herkomer Prize už indėlį į meną.
Šių parodų artimos datos nėra specialiai parinktos, tai fantastiškas sutapimas. Keistų atsitiktinumų, net magiškų akimirkų mano gyvenime apstu. Negaliu įminti tų magiškų ženklų mįslės, nors knieti tai padaryti. Reikia minties galių, vidinės energijos, kad visa tai suvokčiau ir įprasminčiau. Šios dvi parodos yra kažkokio aukščiau numatyto sumanymo išraiška. Net jei kuriu aukščiausios prabos meną, meną dėl meno, žinau, kad visa tai peržengia grynosios estetikos ribas. Mano drobės kalba apie išlikimą karo metais. Šito negalėčiau nuslėpti.
Šiandien, netolerancijos, neapykantos ir teroro grėsmės akivaizdoje, mūsų civilizacija kovoja už išlikimą. Civilizacija gali išlikti, bet ji gali prarasti pasiryžimą ir šios kovos dvasią. Anapus veidrodžio atsirado jėgos, gal ir ne tokios galingos, bet geidžiančios ištrinti žmonijos atmintį. Nežinojimas yra pražūtingas tarytum uždelsto veikimo bomba. Laimei, yra žmonių, suvokiančių, kad menas ir kultūra – tai dvasinio stabilumo ir išlikimo kelrodžiai. Jei norime, kad pasaulis būtų saugesnis, privalome būti geriau informuoti, išmanyti istoriją, gilintis į žmonių elgseną, suvokti realybės sudėtingumą. Mano kūryba yra šio humaniško tikslo tąsa. Tikrovė sudėtinga, ne visuomet ji leidžia gyventi patogiame, ištaigingame pasaulėlyje.
Pastangos išsaugoti mūsų sielas gali būti labai skausmingos. Aš sveikinu visus tuos drąsius žmones, kurie atranda savyje dvasios jėgų, suvokia ir atsigręžia į tai, kas tapo jų šalies istorijos gėda. Tie vyrai ir moterys atėjo į šį pasaulį, jų protėviams skęstant neapykantos ir teroro liūne. Jų pastangos išvengti praeities klaidų išsaugos moralinį tapatumą ir leis užgyti senoms žaizdoms. Gal tai skambės kiek iššaukiančiai, bet būsiu laimingas, jei mano paveikslai nors šiek tiek prisidės prie šios kilnios pasaulio rekonstravimo misijos.
Mano biografija prasidėjo 1933 metais Vilniuje, Lietuvos Jeruzalėje, magiškame mieste, kur tryško jidiš kultūros šaltiniai. Po Antrojo pasaulinio karo to žydiškojo Vilniaus nebeliko. Mano kūryba – ypatingas sunaikintos savasties liudijimas. Susilietusi su šiandiena, ji bando nuplėšti užmaršties šydą nuo mūsų tragedijos.
Kūrybos pristatymas vis platesnei publikai peršoka mano, menininko, ego. Paveikslai, o dabar ir memuarai – tarsi paminklas amžinajam klajūnui žydui, patvirtinantis atmintį apie praradimus ir bandantys ją sugrąžinti. Menas – jo istorinis, estetinis ar stilistinis aspektas, – matyt, turėtų būti paliktas kvalifikuotų specialistų diskusijoms.
Ekskursas, kurį pasiūliau amžininkams, yra tarsi bandymas jiems patiems prisiliesti prie istorijos, prie praeities. Su išankstine, sąmoninga nuostata, kad pateks į nežinios miglą. Pastangos peržiūrėti ir ištrinti gėdingos praeities puslapius grėsmingai skverbiasi į mūsų visuomenės ląsteles. Šiandien būtina apsaugoti laisvąjį pasaulį nuo iliuzijų, kad visos kovos jau laimėtos.
Samuelis Bakas
2002 m. sausis.“
Šio laiško klausėsi pilna Lietuvos dailės muziejaus salė. Mudu su direktorium Budriu susėdom už puošnaus, nežinau, kelinto amžiaus staliuko. Pakviečiau Dailės akademijos rektorių profesorių Arvydą Šaltenį. Jis atsivedė daug savo kolegų, ir jaunesnių, ir mūsų dailės „gyvų“ klasikų. Paprašiau Dailininkų sąjungos vadovų, kad praneštų savo nariams.
Pakviečiau gretutinių menų kūrėjus, kultūrininkus. Susirinko nemažai studentų. Atvyko būrys spaudos, radijo, televizijos žurnalistų. Pakviečiau ir savo seną bičiulį, kuris klube vedė renginius, skirtus dailei, Alfonsą Andriuškevičių, kritiką ir poetą, Nacionalinės premijos laureatą. XX a. Lietuvos dailės kontekste Bako kūryba Andriuškevičiui atrodė išskirtinė, kitokia – tai „simbolių ir alegorijų tvanas“. „Akivaizdu, kad dailininko pasąmonė linksta į siurrealizmą, o sąmonė labai aktyviai kreipia jo kūrybą neoklasicizmo, neorealizmo link.“ Dailėtyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė pažymėjo tapytojo drobėms būdingas „įvairių dailės istorijos laikotarpių parafrazes“, kurios tampa „ano, dingusio pasaulio rekonstrukcija“.
Nors Bako kūrybos ištakos siekia Vilniaus getą, tolesnė jo kūryba, dailininko Arvydo Šaltenio nuomone, formavosi, veikiama globalių pasaulio dailės procesų. Visuomet daug dėmesio skyręs litvakų menui, profesorius pažymėjo gilius dvasinius Bako ryšius su Vilniumi, paminėjo jauną talentingą tapytoją Solomoną Teitelbaumą, kurio drobėse atsiskleidžia ryškus žydų mentalitetas.
Plačiai išsiliejusioje diskusijoje tarp daugelio kalbėtojų išsiskyrė dailininkų Gedimino Jokūbonio, Minos Babenskienės, Aloyzo Stasiulevičiaus mintys. Jokūbonis, daug metų domėjęsis litvakų menu, lankęs mano rengiamas programas, išreiškė susižavėjimą originaliais Bako meninės išraiškos ieškojimais ir atradimais.
Pasak skulptoriaus, Bakas atvėręs jam naują, savitą pasaulio suvokimą.
Aloyzas Stasiulevičius priminė, kad iš Lietuvos yra kilę nemažai menininkų žydų: Isakas Levitanas, Chaimas Soutine’as, Neemija Arbit Blatas, Mošė Rozentalis, Samuelis Bakas, Markas Antokolskis, Jacques’as Lipchitzas...
Visi jie, ilgiau ar trumpiau, mokėsi čia, iš čia iškeliavo į tolimus kraštus. Dabar jų kūryba pamažu sugrįžta. Stasiulevičiaus nuomone, Bakas virtuoziškai tapo daiktus, drapiruotes, žmonių figūras, tačiau visur išlieka skaudžios praeities, griuvėsių pėdsakai, paslėpta gėla: „Daug kur atpažįstame Vilniaus sienų ir mūrų ritmus. Beveik kiekviename darbe – nuvytusios gėlės, įdaužti indai, peršauti, sužaloti vaisiai ir ilgesinga dangaus erdvė, šviečianti paveikslų viršuje.“
Apie renginį Dailės muziejuje parašiau plačią „ataskaitą“ į Vestoną, pabrėždamas, kad po susitikimo Bakas staiga išgarsėjo ir Lietuvoje. Pagrindiniai laikraščiai, radijas ir televizija pasakojo apie dailininko gyvenimą ir kūrybą.
Vieni plačiau, kiti glausčiau. Laikraščių ištraukas su angliškais komentarais išsiunčiau į Vestoną paštu. Bakui tai, matyt, padarė didelį įspūdį, nes „Susitikimą prie Bako drobių“ savo prisiminimuose iškilmingai pavadino „mano menui skirtu simpoziumu, kurį organizavo Vilniaus akademinė aplinka“. Ką gi, su dailininku nesiginčijau.
Į tą susitikimą pakviečiau ir Rimantą Stankevičių, ypatingą svečią, kuris labai daug padarė, kad Bako paveikslai apsigyventų Vilniuje. Ilgametis Seimo užsienio reikalų „ministras“ į dailininko namus Vestone atvyko 2000-ųjų rudenį.
Stankevičius daug metų tyrinėja Holokaustą Lietuvoje, renka medžiagą, rašo apie žydų gelbėtojus, rūpinasi jų atminimo įamžinimu. (Beje, nuo bendrų rūpesčių, kaip įamžinti gelbėtojų atminimą, prasidėjo ir mudviejų draugystė.) Siekimas įamžinti Samuelio ir jo motinos gelbėtojus atvedė Rimantą į dailininko namus. Pinkas mano klubo leidinyje grąžino Baką mintimis į Vilnių, o Stankevičius pirmasis pakvietė jį čia apsilankyti. Tada pirmąkart užsiminta ir apie parodą. Tądien Bakas sako supratęs, kad „praraja tarp Lietuvos ir Vestono, tarp anų laikų tamsos ir saulėtos šių dienų tikrovės vis mažėja“.
Grįžęs į Vilnių, Stankevičius ėmė ieškoti galimybių surengti dailininko parodą, susitikinėjo su daugybe žmonių, paramos kreipėsi į Seimo narį Emanuelį Zingerį. Tuos susitikimus juokais vadino „Bako klubo sambūriais“.
Per parodos Dailės muziejuje atidarymą 2001 m. funkcionieriai skambiai žadėjo, kad greit bus išleisti Bako memuarai lietuvių kalba. Bet knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimas pasirodė tik 2009 m. ir daugiausia Stankevičiaus rūpesčiu. Rimantas surengė ir įspūdingą knygos pristatymą galerijoje, prie buvusio archyvo Šv. Ignoto gatvėje – tai simboliška, nes karo metais čia slapstėsi Samuelis su motina. Rimantas iš tikrųjų tapo, pasak dailininko, „neįkainojamu bičiuliu ir angelu sargu“, jo ambasadoriumi Lietuvoje. Stankevičiaus namuose surengta vakarienė su Baku ir jo žmona, laikui bėgant, virto gražia mūsų trijų šeimų draugiškų vakaronių tradicija, naują pagreitį įgavusia, kai Samuelis atsiveždavo į Lietuvą tai vieną, tai kitą savo anūką. Kartais juos atlydėdavo ir motinos, simpatiškosios Bako dukros.
Senelis supažindino anūkus su lietuviškomis savo šeimos šaknimis, su neblėstančiu senojo Vilniaus grožiu. Tai buvo savotiška dovana Bar Mitzva proga (kai berniukui sukanka 13 metų, jis jau laikomas vyru).
Pačią gausiausią vakaronę, dalyvaujant ir Samuelio bičiulių „desantui“ iš užsienio, Stankevičius surengė per Bako muziejaus atidarymą Vilniuje. Ji buvo ne tik gausiausia, bet ir šilčiausia, nuoširdžiausia.
Skambėjo tostai, įdomūs prisiminimai, liūdni ir linksmi. Buvo malonu bendrauti su žaismingu, sąmojingu Bernhardu Puckeriu, kuris su žmona Sue turi galeriją Bostone. Joje yra didžioji Bako kūrybos dalis.
Svarus Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio įnašas, kad 2017 m. rudenį Samuelis Bakas atvyko į Lietuvą. Nelengvai ėjosi muziejaus statyba, bet vis dėlto jau parengta puiki ekspozicija, suburtas šaunus kolektyvas.
Gražiai dailininką sutiko Vilniaus miesto savivaldybė. Rotušėje meras Remigijus Šimašius iškilmingai įteikė regalijas, kad Samuelis Bakas yra Vilniaus Garbės pilietis.
Persikelkime atgalios, į 2002 metų balandį, kai Bakas su žmona mano kvietimu atvyko į Tarptautines meno dienas, skirtas Vilniaus geto teatro 60-mečiui. Žengtas dar vienas žingsnis gimtojo miesto link.
Pirmosiomis Meno dienomis (1997) siekiau, kad Vilniaus geto teatras išnirtų iš užmaršties, atsidurtų kultūriniame Lietuvos žemėlapyje. Per 2002-ųjų meno dienas ypač daug dėmesio skyriau žymiems menininkams, herojiškomis pastangomis puoselėjusiems teatrą.
Tai jidiš kultūros žmonių būrys, susivienijęs dvasinei rezistencijai. Tarp jų buvo daug garsių rašytojų, režisierių ir aktorių, muzikų, dailininkų. Minint 60-ąsias Shoah tragedijos Lietuvoje metines, norėjome pagerbti šimtus talentingų menininkų, žuvusių Holokausto ugnyje.
Per šias Meno dienas, balandžio 22 d., mano iniciatyva ir klubo surinktomis lėšomis ant buvusio teatro pastato – Oginskių rūmų sienos atidengėme atminimo lentą su tekstu lietuvių ir žydų kalbomis: „Lietuvos Jeruzalės menininkų didvyriškomis pastangomis čia 1942–1943 metais veikė Vilniaus geto teatras.“ Norėjau itin pabrėžti, kad jis – daugelio žydų menininkų, visos Lietuvos Jeruzalės kūdikis, puoselėtas ir tų, kurie būrėsi apie teatrą, palaikė jį savo dvasia, energija, stojiškumu.
Į iškilmes atvykę Seimo, Vyriausybės nariai pabrėžė Geto teatro reikšmę Lietuvos kultūrai, jo kūrėjų dvasinę rezistenciją. Džiaugiausi, kad šią atminimo lentą atidengiau, dalyvaujant Samueliui Bakui ir Aleksandrui Tamirui.
Prisimenu Tamiro žodžius, pasakytus po Meno dienų baigiamojo koncerto Nacionalinėje filharmonijoje: „Norėčiau dar sugrįžti, gročiau su Sondeckio orkestru.“ Nors šešiasdešimt metų vengė Lietuvos, kuri vaiko sąmonėje išlikusi kaip masinių žudynių košmaro žemė, ir niekados neketinęs čia grįžti. Panašiai galvojo ir kitas geto vaikas – Samuelis Bakas.
Jo „sugrįžimas“, prasidėjęs 2001-aisiais didele retrospektyvine paroda Vilniaus paveikslų galerijoje, buvo pratęstas per Meno dienas buvusiame Geto teatre. Bakas ir Tamiras po 60 metų vėl pakilo į tą pačią, jiems puikiai pažįstamą sceną. Susijaudinę dalijosi prisiminimais. Tamiras pasakojo apie šeimos žūtį, apie tėvą, garsų Vilniaus gydytoją, ir apie stebuklingą savo išsigelbėjimą.
Bakas prisiminė savo debiutą teatro fojė, globėjus, pabrėžė Geto teatro minėjimo reikšmę tarptautiniu mastu. Prisiminė Geto teatro vadovą ir režisierių Izraelį Segalį, kurio pastatymus žydų scenoje yra matęs Perkeltųjų asmenų stovykloje Landsberge.
Su litvaku Segaliu Samuelis bendravo ir vėliau Izraelyje. Segalio paprašytas, septyniolikmetis Bakas sukūrė savo pirmąją scenografiją, skirtą trims vienaveiksmėms pjesėms, režisieriaus pastatytoms Jidiš teatre, kurį Segalis puoselėjo visą gyvenimą. Prašė dailininko, kad dekoracijos „būtų pigios, lengvos ir tilptų į nedidelį automobilį, tada galės apvažiuoti visą Izraelį“. Jidiš kalbantis teatras sunkiai skynėsi kelią šalyje, kur vyravo hebrajų kalba.
Bakas ir Tamiras – man labai artimi žmonės. Pavadinau juos Geto teatro „vaikais“. Juk ir aš to teatro „vaikas“, nors, suprantama, nelyginu savęs su šiais didžio talento menininkais. Šio teatro salėje prasidėjo mano kelias į teatrologiją. Bakui ir Tamirui jis atvėrė kelius į didįjį meną.
Samuelis nusilenkė ir savo gelbėtojams – kunigui Juozui Stakauskui, mokytojui Vladui Žemaičiui, lenkų vienuolei Marijai Mikulskai. Memorialinė lenta šiems Pasaulio tautų teisuoliams buvo atidengta Šv. Ignoto g. 5, kur karo metais jie slapstė Samuelį su motina.
Sakoma: išgelbėjus žmogų, išgelbstimas pasaulis. Bet argi žmogaus ryšio su tėvyne atgaivinimas irgi nėra gelbėjimas pasaulio, kurį tūkstančius metų sprogdina viską naikinanti tautinė, religinė neapykanta? Tai neapykantai pasipriešino šimtai žinomų ir nežinomų didvyrių. Tokia tad žmonių geidžiama santarvė, kurios vertė neišmatuojama. Ne toks silpnas ir tas teisuolių „flangas“, sugebėjęs iškelti santarvę ant žmonijos sąžinės svarstyklių.
Tai, kad Lietuva po truputį keičiasi, ima suprasti ir tie, kurie daugelį metų buvo nusigręžę nuo mūsų šalies (liūdna, bet jie turėjo tam rimtą pagrindą).
Prieš išskrisdamas į Jungtines Valstijas, Samuelis padovanojo man paveikslą su šilta dedikacija. Bako tapybos drobė man labai brangi, nes yra mūsų draugystės liudytoja. Ir Tarptautinių meno dienų įvertinimas.
Tačiau svarbiausias, man regis, yra milžiniškas kūrybinis pakilimas, kurį patyrė dailininkas, iš Geto teatrui skirtų atminimo dienų grįžęs į Vestoną. Mintys apie Vilnių kurstė naujas meno vizijas. Net įprastinės kavos neišgėręs, skubėdavo tapyti: „Mano dirbtuvėje pradėjo skambėti Vilnius.“
Tapė žaibišku greičiu, su tokia energija, kad atsirado ištisas paveikslų ciklas. Nauja paroda, surengta JAV, taip ir pavadinta „Sugrįžimas į Vilnių“ (Return to Vilna).
Kai gavau šios parodos katalogą su dailininko dedikacija, net reprodukcijos pritrenkė naujumu. Tai buvo pažįstamas ir jau nepažįstamas, naujai atgimęs Bakas. Drobėse iš tikrųjų girdėti naujas Vilniaus geto ir jo teatro skambesys.
Suskilę akmeniniai paminklai primena amžinąją ugnį. Nukirstų medžių kamienais, skraidančiais ore, tarsi bandoma uždengti Panerius, šią baisią patyčių ir žudynių vietą. Sugadintų, išniekintų Torų ritiniai, suraišioti dokumentų bokštai, primena sunaikintas sinagogas. Visa tai, rašo Bakas, „pasakoja apie sunaikintą kultūrą, apie Jeruzalę, pradingusią liepsnose“.
Bakas man yra daug pasakojęs apie rašytoją Avromą Suckeverį, su kuriuo draugavo ir tada, kai išvyko iš Lietuvos.
Pradėjęs rengti vakarą Suckeverio 90-mečiui, paprašiau Samuelio, kad parašytų atsiminimus apie jidiš poezijos genijų. Cituoju jo laišką: „Suckeveris – vienas didžiausių jidiš poetų. Jau prieš karą jis buvo iškilus Jung Vilne sambūrio narys, o gete – paveiki kultūrinio sąjūdžio jėga. Nors buvau tik devynerių, tapome neišskiriamais draugais. Jis pasakojo man apie savo draugystę su Šagalu ir Mone Kacu. Savo geto kambarėlyje iš palovio ištraukęs dailės albumus, bandė įvilioti mane į nuostabųjį meno pasaulį. Jis su poetu Kačerginskiu man įteikė senovinį Pinką ir davė užduotį, kad šią senovinę knygą užpildyčiau skečais ir piešiniais.
Metų tėkmėje aš tausojau mūsų draugystę kaip brangiausią relikviją. Susitikdavome Tel Avive, Niujorke ar Paryžiuje, o mūsų pokalbiai tęsdavosi be galo. Metų našta privertė jį stabtelėti, susitikimai tapo retesni. Iš Suckeverio gavau man dedikuotą knygą, kurios paskutinysis skyrius – lengvutė, žaisminga esė apie berniuką dailininką gete, mudviejų pašnekesius anuomet ir apie dabartinę mano veiklą. Tai vienas gražiausių ir poetiškiausių mano darbų įvertinimų, kuriuos kada nors esu skaitęs.
Visuomet jaučiau ypatingą Suckeverio pagalbą. Tai jis su Kačerginskiu atrinko mano akvareles ir piešinius dailės parodai gete. Pasirengimas jai nebuvo toks nekaltas ir paprastas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Keletas jau pripažintų dailininkų, kremtančių geto bendrapiliečių plutą, labai pasipiktino komisijos sprendimu, kad leista parodoje dalyvauti ir man. Įniršę, kad mano piešiniams skirta pernelyg daug vietos, sukabino juos vieną prie kito, be jokio tarpelio, viską taip sujaukdami ir suveldami, kad atsirado nesuprantama maišalynė. Bet mano gerieji globėjai, pasišventėliai Avromas ir Šmerkė iššniukštinėjo šią įžūlią schemą ir labai supyko. Pasitelkę dar porą bičiulių, triūsė kiaurą naktį, paversdami niekais „agresyvių konkurentų“ užmačias. Mano piešinius suklijavo ant didelių „Bristol“ kartono lapų, suteikdami erdvės ir atskirdami juos vieną nuo kito.
Manieji globėjai nutarė, kad vaikui dar nebūtina tokios rūšies patirtis. Buvau per mažas, kad prarasčiau tikėjimą didžia žmogaus širdimi. Vienas absurdiškas pavydo protrūkis neturėjo sudaužyti naivaus mano tikėjimo draugiškais santykiais tarp dailininkų. Net ir tokiu tragišku laikmečiu tos smulkmeniškos intrigos išlindo lyg yla iš maišo, netrukus paskalos viską išvilko į dienos šviesą. Samekas Bakas šį nemalonų incidentą turėjo įdėti į neišvengiamo iliuzijų žlugimo, gyvenimo patirties skrynią. Tai, matyt, kiekvieno dailininko potyrių karti tiesa.“
Bakas „neakivaizdžiai“ nuolatos dalyvaudavo mano klubo renginiuose, ypač skirtuose menininkams litvakams. Jo mintys, atskriejusios iš už Atlanto internetu, įsiliedavo į klube rengiamas diskusijas. Antai apie Kaune gimusio Beno Shahno kūrybą jis rašė: „Tai buvo menininkas, kurio potėpiai liudijo esant jį aukštos klasės meistru, o tobulybės siekis buvo begalinis. Jo kūrybos šerdis – žmogiškosios lemties, gilaus socialinio teisingumo įprasminimas, virpanti meilė savo žydiškosioms šaknims. Tam tikru atžvilgiu jis buvo vienas iš kertinių akmenų, nužymėjusių mano meninį pasirinkimą. [...] Niūriomis dabarties dienomis, kai kančia, iliuzijų žlugimas, cinizmas, negailestingumas atsidūrė ant sėkmės pjedestalo bei ženklina aplinką, kurioje gyvename ir dirbame, šio didžio menininko geniali kūryba švyti ypatinga šviesa.“
Skausmingai nutrūkęs Samuelio Bako ryšys su tėvyne nelengvai mezgėsi iš naujo. Iš pradžių tik mintyse, vėliau atgydamas per kūrybinį dialogą.
Tikiu, kad paskutinė vakarienė, nebus paskutinė, o dialogas su tėvyne nenutrūks. Mano optimizmą sutvirtina pats dailininkas, knygoje „Nutapyta žodžiais“ pabrėždamas, kad viena iš jo tautinių tapatybių yra neabejotina: Ich bin a Wilner.
