Tam tikslui į Vilnių specialiai grįžo Brazilijoje, milžiniškame San Paule, gimęs tenoras Thiago Arancam, praėjusį pavasarį uždegęs aistras „Manon Lesko“ spektakliuose. Tiesa, tuomet į Lietuvą jį pakvietė kolegė Asmik Grigorian, taip sėkmingai pratęsdama VCO solistų, kaip trupės ambasadorių užsienyje vardą.

T. Arancam svaiginančių aukštumų ėmė siekti dar labai jaunas: laimėjo prestižinius vokalistų konkursus, tapo pirmuoju brazilų solistu, pakviestu tobulintis į legendinio Milano teatro „La Scala“ akademiją, 2008-aisiais pasauliniame Plácido Domingo jaunųjų atlikėjų konkurse „Operalia“ nuskynė net tris prizus. Po to, žinoma, sekė darbai nuo Milano iki Jungtinių Arabų Emyratų, Vašingtono, Filadelfijos, Romos, Kvala Lumpūro, Maskvos, Vienos ir Berlyno. Tad apie jo įspūdžius mūsų nedideliame Vilniuje ir per metus nuveiktus darbus, trumpai kalbėjome su pirmąją Manriko herojaus interpretaciją Lietuvoje pristatančiu Thiago.

- Praeitais metais Jūs debiutavote Vilnius City Operoje. Kokius įspūdžius parsivežėte po „Manon Lesko“ Vilniuje ir kas Jus atvedė atgal į Lietuvą?

- Pirmiausia, man sugrįžti į Vilnių yra didelis malonumas. Aš įsimylėjau šį miestą, jo žmones, šią šiltą publiką. Aš esu labai laimingas, galėdamas čia grįžti. Priežastis labai paprasta - tai, kaip mus žmonės čia priima, taip šiltai, maloniai, dosniai... Tokiu atveju, aš galiu visą savo dosnumą duoti atgal publikai, su visa šiluma ir aistra savo rolei bei spektaklio interpretacijai.

- Kokie Jūsų prisiminimai apie Vilnių ir ką norėtumėte čia pamatyti lankydamasis antra kartą?

- Aš turiu daug prisiminimu apie Vilnių ir galiu pasakyti, kad man čia patiko viskas. Kol čia buvau, viskas iš tiesų buvo nuostabu: vietos, kurias aplankiau - jose turiu ypatingų atsiminimų. Matote, be darbo su „Manon Lesko“, aš taip pat dirbau su savo projektu „Bela Primavera“, kuris taip pat pažymėtas daugybe puikių atsiminimų. Aš ir mano prodiuseris stojome visose Vilniaus g. kavinėse susitikimams, diskutavome apie projekto detales ir tai buvo ypatingas metas, o gatvė dar buvo remontuojama. Pagaliau ją baigė tvarkyti. Vilnius yra nuostabus ir gražus miestas. Aš labai laimingas, kad čia grįžau.

- Lietuvos publika buvo pakerėta ir sužavėta Jūsų De Grijė vaidmeniu. Kokio Manriko galime tikėtis iš jūsų? Su kokiais iššūkiais susidūrėte ruošdamasis šiam vaidmeniui?

- Prisiminimai vis dar „švieži“ mano galvoje, pamenu visas publikos reakcijas Kongresų rūmuose. Kaip ir minėjau jie buvo labai dosnūs ir priėmė mane su šilčiausiais sveikinimais, tad galiu tik patvirtinti, jog su Manriko jie gali tikėtis tokio pat įspūdžio. Aš atiduosiu visą save: interpetacijos, vokalo ir emocijų prasmėmis. Kai esu ant scenos, mano pasirodymas nebūna kitoks, – tik šimtaprocentinis. Kas kartą atiduodu viską, ką turiu.

Tai mano pirmasis Manriko pasirodymas. Prieš 10 metų, su La Scalos teatro komanda esu atlikęs pirmą ir ketvirtą veiksmą, kuomet buvome gastrolėse Jungtiniuose Arabų Emyratuose, bet pilnas operos atlikimas man bus pirmas. Didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūriau rengdamasis šiai rolei, buvo tas, jog šis veikėjas apjungia herojiškus ir aistringus momentus. Kartais Manriko būna agresyvus su Grafu di Luna, kartais būna labai malonus ir šiltas su Leonora, taip pat Azučena. Tai - mišinys tarp herojiškumo ir romantikos. ir spektaklio metu aš turiu nuolat tarp to laviruoti.

- VCO „Trubadūro“ pastatymas pabrėžia visuomenės netoleranciją kitokiam, iššaukiančią siaubingą, nežmonišką elgesį ir skaudžias pasekmes. Ar esate susidūręs su netolerancija ar rasizmu? Galbūt ne tiesiogiai nukreiptą prieš jus, bet pastebėjote ar susidūrėte su panašiomis situacijomis iš šalies?

- Tai - puikus klausimas. Ypač šiomis dienomis, kai aplink yra tiek daug netolerancijos prieš kitokius žmones. Tai - neapsakomai baisu ir neįtikėtina, jog žmogus su kitais gali elgtis taip skirtingai. Žinoma, per savo gyvenimą esu matęs daug netolerancijos atvejų, ypač keliaujant aplink visa pasaulį. Mačiau daug rasizmo, homofobijos atvejų ir taip toliau. Gaila, bet šiandien žmonės nėra pakankamai jautrūs suprasti, kad mes visi esame vienodi. Juk nesvarbu, ar esame kitokios spalvos, ar orientacijos, – mes visi esame žmonės ir turėtume gyventi taikiai, būti laimingi.

Thiago Arancam
Foto: Asmeninis albumas

- Su kokiais projektais dirbote per pastaruosius metus nuo paskutinio apsilankymo Vilniuje? Kuris projektas Jums buvo svarbiausias ir kokie planai Jūsų laukia ateityje? Kitaip tariant – į kurį miestą jūsų gerbėjai turėtų keliauti toliau?

- Nuo to laiko, kai išvykau iš Vilniaus, projektų buvo daug. Buvau Australijoje, du kartus dirbau su naujais pastatymais. Taip pat įrašinėjau savo naują projektą „Bela Primavera“, pradėjau turą po gimtąją Braziliją. Dirbau televizijoje su savo projekto reklama. Mokiausi naujas roles, sunkiai dirbau ties savo karjeros tobulinimu visomis prasmėmis: operos ir populiariosios kultūros. Po Vilniaus, važiuosiu į Kanadą dainuoti „Karmen“ ir tada skrisiu atgal į Braziliją. Ateityje, su vadybininku mąstome apie miuziklą Brodvėjuje.

- Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie savo projektą „Bela Primavera“?

- „Bela Primavera“ - tai ne tik įrašai, bet ir gyvi pasirodymai. Šiuo metu vyksta didelis turas, kurį pradėjome prieš beveik septynis mėnesius, ir jį rodėme bei skleidėme visoje Brazilijoje. Per ateinančius tris mėnesius laukia dar 12 pasirodymų. Tai - didelis projektas. Žinoma, noriu, jog jis pasklistų už Brazilijos ribų, - visame pasaulyje.

Pagrindinė šio projekto idėja yra tiesiog būti Thiago Arancam, ne tenoru ar interpretatoriumi. Būti savimi. Tai populiariosios ir klasikinės, operinės muzikos mišinys. Tikiuosi, kad taip galėsiu sutraukti naują auditoriją, kuriai galėsiu pristatyti savo kūrybą. Esu labai laimingas, kad šitas projektas tampa vis žinomesnis, man tai - labai svarbu.