Šis puošnus, iliustruotas veikalas, išleistas praeitų metų pabaigoje, skirtas vien politiniams ir diplomatiniams Vokietijos ir Lietuvos santykiams nuo Pirmojo pasaulinio karo iki šiandien.

Abiejų tautų kultūriniai ryšiai šiek tiek paliesti tik įvadiniame skyriuje apie istorinį vokiečių požiūrį į Lietuvą. Du politologai, Balkanų ir Kaukazo kraštų specialistai, dėstantys Laisvajame Berlyno universitete (Freie Universität Berlin), knygą parašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos užsakymu. Stropiai padirbėję Vokietijos archyvuose, ypač Užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve, autoriai peržiūrėjo politinę dokumentaciją, susipažino su istoriniais tyrinėjimais ir su ta lietuvių istoriografijos dalimi, kuri paskelbta ne tik lietuviškai. Lietuvos archyvuose jie nesilankė, pasitenkino tuo, kas prieinama Vokietijoje.

Tai gana plati ir išsami Vokietijos politinių veiksmų ir diplomatinių žingsnių, susijusių su Lietuva, apžvalga. Šaltinių gausa įspūdinga. Veikalą išleido draugija PRUSSIA, skelbianti tyrinėjimus apie Rytų ir Vakarų Prūsijos istoriją.

Leidinio reikšmę įvaduose pabrėžia buvęs Lietuvos ambasadorius Berlyne Deividas Matulionis, Konrado Adenauerio fondo pirmininkas Hansas Gertas Pötteringas ir baronas Wolfgangas von Stettenas, buvęs Vokietijos ir Baltijos bičiulių grupės pirmininkas.

Knygos viršelis

Vokietijos vaidmuo per pastaruosius šimtą metų buvo svarbus Lietuvai ne tik atkuriant nepriklausomybę Pirmojo pasaulinio karo metais, ne tik prarandant ją 1939–1940 m., bet ir 1989–1991 m., kai Lietuva stengėsi atgauti ir atgavo laisvę, kai integravosi į Europos Sąjungą. Ne vienas stebėtojas Vokietiją tada vadino baltiečių advokate.

Jau kurį laiką Lietuvos diplomatai pabrėžia, kad šiandien Lietuvos ir Vokietijos santykiai yra patys geriausi per visą istoriją. Knygos autorių teigimu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą niekas negalėjo net įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos. Bet 1915 m. kaizerio kariuomenei užėmus didelius Rytų plotus, Vokietijos vyriausybė nusprendė juose įkurti nepriklausomas valstybes, tvirtai susaistytas su Vokietija.

Tokiems planams priešinosi kariuomenės vadovybė, Lietuvoje įkūrusi karinę Oberosto valdžią ir išnaudojanti kraštą karo reikalams. Gausūs archyviniai šaltiniai ir dokumentacija padėjo autoriams išryškinti šių grupuočių nesutarimus, kuriuos dar labiau pagilino skirtingi partijų ir įtakingų asmenų siekiai. Šiais nesutarimais sugebėjo pasinaudoti Lietuvos Taryba, kurią 1917 m. rugsėjį išrinko Vilniaus konferencija.

Kadangi politinio archyvo dokumentus knygos autoriai tikrino nuo 2013 m., jie tikriausiai bus radę šį nutarimą dar prieš Liudą Mažylį. Neabejoju, kad vokiečių istorikai ir anksčiau naudojosi šiuo dokumentu, nežinodami, kad Lietuva jo neturi.
Arthur Hermann

Veikale išryškinti Vokietijos planai šalia Lietuvos įkurti Lenkijos ir Kuršo valstybes, dažnai liekantys lietuvių istoriografijos paraštėse. Šis laikotarpis ištyrinėtas gana stropiai.

Remdamiesi tyrinėjimais, archyvų šaltiniais, parlamento stenogramomis, autoriai įspūdingai aprašo Lietuvos Tarybos ilgas derybas dėl nepriklausomybės su Vokietijos institucijomis. Vidiniai Tarybos kivirčai leidinyje neišplėtoti, juos atspindi daugiau Vokietijos organų veiksmai.

Net 25 puslapiai skirti tarpsniui nuo 1917 m. gruodžio iki 1918 m. kovo mėnesio. Kariuomenės vadas Hindenburgas 1917 m. gruodžio 4 d. telegramoje kancleriui Hertlingui pasisakė prieš nepriklausomą Lietuvą. Po dviejų dienų kalbėdamasis su kancleriu jis reikalavo, kad Lietuva būtų personaline unija susaistyta su Prūsija.

Vis dėlto kancleris įsakė Užsienio reikalų ministerijai (toliau URM) parengti Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, pagal kurią jauna valstybė liktų Vokietijos globoje. Gruodžio 10 d. šeši įgalioti Lietuvos Tarybos atstovai šią deklaraciją pasirašė Kaune. Jau kitą dieną Vilniuje jai pritarė visa Taryba. Gruodžio 19 d. kaizeris Vilhelmas garantavo Lietuvai nepriklausomybę ir pasižadėjo ją globoti. Brest-Litovsko taikos derybose kilę ginčai dėl naujų valstybių įkūrimo privertė Vokietiją atidėti Lietuvos valstybės pripažinimą. Lietuvos Taryboje įsiplieskę nesutarimai dėl nuolaidų Vokietijai irgi sujaukė vokiečių planus.

Delsimas kėlė nerimą kaizeriui, kuris ant vienos 1918 m. vasario 13 d. telegramos savo ranka užrašė klausimą, kodėl vis dar nepripažinta Lietuvos nepriklausomybė (nuotr. p. 61). Leidinį puošia ir Vasario 16-osios nutarimo kopija (p. 62–63).

Kadangi politinio archyvo dokumentus knygos autoriai tikrino nuo 2013 m., jie tikriausiai bus radę šį nutarimą dar prieš Liudą Mažylį. Neabejoju, kad vokiečių istorikai ir anksčiau naudojosi šiuo dokumentu, nežinodami, kad Lietuva jo neturi. Autoriai nurodo, kad Vasario 16-osios nutarimą tos pačios dienos vakare Šaulys išvertė į vokiečių kalbą ir perdavė Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje Eckartui von Boninui, o šis, neinformuodamas Oberosto, tekstą telegrafu nusiuntė savo ministerijai, nurodęs, kad jame nekalbama apie jokius ryšius su Vokietija. Kancleris tuoj pranešė Hindenburgui, kad į šią deklaraciją neatsakys, bet pripažinti Lietuvą vis tiek reikėtų kuo greičiau, nes Prancūzija, pasinaudojusi šia deklaracija, gali tą padaryti pirmoji. Nors 1918 m. vasario 20 d. centro partijos atstovas Adolfas Gröberis Vasario 16-osios nutarimą perskaitė reichstage, kariuomenės vadovybė ir Vokietijos vyriausybė sutarė nereaguosiančios į šį dokumentą, atvirkščiai – spaus Lietuvos Tarybą, kad grįžtų prie gruodžio 11 d. sutarties.

Kai Taryba pagaliau įgaliojo savo prezidiumą, kad Berlyne deklaraciją pasirašytų pagal gruodžio 11 d. sutartį, Vokietija kovo 23 d. pripažino Lietuvos valstybę.

Valdžią paėmus naciams, Vokietijos laikysena Lietuvos atžvilgiu pasikeitė. Jau 1933 m. pradžioje Hitleris informavo kariuomenės vadovybę, kad planuoja užimti ir germanizuoti Vokietijai „gyvybiškai svarbius“ Rytų plotus, o naujasis užsienio reikalų ministras Konstantinas von Neurathas viešai kalbėjo apie Vokietijos siekius „pertvarkyti“ Rytų kraštus.
Arthur Hermann

Čia norėtųsi paminėti Berlyne gyvenančio Eberhardo Demmo, Pirmojo pasaulinio karo tyrinėtojo, 1998 m. paskelbtus svarstymus, kurią dieną reikėtų švęsti Lietuvos nepriklausomybę.1 Šis klausimas leidinyje neaptartas. Demmo supratimu, derėtų švęsti gruodžio 11-ąją, nes tądien pirmą kartą pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, o Vasario 16-osios Aktas buvęs atšauktas.

Demmo svarstymai apie „nacionalinį lietuvių mitą“, paskelbti jau du kartus, iki šiol Lietuvoje jokio atgarsio nesulaukė, išskyrus trumpą Arūno Vyšniausko repliką.2

Knygos autoriai išsamiai aprašo Oberosto pastangas net ir po nepriklausomybės pripažinimo neperleisti Lietuvos Tarybai jokių pareigų. Kanclerio pavaduotojas Payeris piktinosi Oberosto savivale ir 1918 m. liepos 24 d. Berlyne sušaukė pasitarimą dėl padėties Lietuvoje, reikalaudamas, kad Oberostas Tarybai, po nepriklausomybės pripažinimo pasivadinusiai Valstybės Taryba, perduotų bent keletą pareigų. Reikalai pasikeitė tik po to, kai Vokietija kapituliavo.

Naujasis kancleris Maxas von Badenas karinę valdžią pakeitė civiline ir įsakė, kad ši palaipsniui perleistų šalies valdymą Tarybai. Lapkričio 3 d. Vokietijos įgaliotiniu Lietuvoje kaizeris paskyrė Ludwigą Zimmerle. Antantės valstybės pritarė valstybės sekretoriaus Mathiaso Erzbergerio pasiūlymui, kad Rytų fronte dėl bolševikų grėsmės dar kuriam laikui liktų vokiečių kariuomenė. Oberosto daliniai galutinai pasitraukė iš Lietuvos tik 1919 m. sausio 21 d., tiesa, liko vokiečių savanoriai, kuriems algą per pusę mokėjo Vokietija ir Lietuva.

Šaltiniai išryškina Zimmerle’s pastangas valsčių valdžią kuo greičiau perduoti lietuviams, o ten, kur gyventojų daugumą sudarė nelietuviai, – vietinių gyventojų komitetams. Įgaliotinis rūpinosi kiek galima ilgiau pasilaikyti vokiečių dalinius, kad šie gintų Lietuvą nuo bolševikų.

Bet Vokietijos vyriausybė sutiko ginti tik arčiau Vokietijos sienos esančias Lietuvos sritis. 1918 m. gruodžio 18 d. paskui vokiečių kariuomenę iš Vilniaus pasitraukė civilinė vokiečių valdžia, o su ja – ir Lietuvos laikinoji vyriausybė. 1919 m. žiemą vokiečių savanoriai padėjo Lietuvos kariuomenei kovoti su bolševikais prie Nemuno, tačiau Vokietijos vyriausybė nesutiko prisidėti prie lietuvių žygio į Vilnių, numatyto surengti kovo mėnesį. Antantei pareikalavus, paskutiniai vokiečių savanorių daliniai iš Kauno pasitraukė 1919 m. lapkričio 4 d.

Vokietija, pralaimėjusi karą, pakeitė diplomatinį savo elgesį su naujosiomis kaimynėmis. URM reikalavo, kad jos darbuotojai atsižvelgtų, į ką tos jaunos valstybės reaguoja ypač jautriai, ir su kolegomis bendrautų pagarbiai.

Pasiuntiniams nurodyta pirmiausia rūpintis Vokietijos piliečiais, apsigyvenusiais naujose valstybėse, remti vokiečių kilmės piliečius, kad šie išsaugotų savo tapatybę, bet nesigriebti germanizacijos.

Daug vietos autoriai skiria Klaipėdos kraštui, kuris pagal Versalio taikos sutartį buvo atskirtas nuo Vokietijos ir valdomas prancūzų. Reicho komisaras krašto perdavimo reikalams Georgas von Lambsdorffas jau 1920 m. gegužės mėnesį rašė vyriausybei, kad geriausia išeitis būtų kraštą perduoti Lietuvai, antraip jis taps prancūzų arba britų kolonija.

1922 m. balandžio mėnesį Lietuvos užsienio reikalų ministras Vladas Jurgutis informavo Vokietijos atstovą Kaune apie planus užimti Klaipėdos kraštą. Berlynas leido suprasti, kad tokio žingsnio nelaikys akcija prieš Vokietiją. Lietuvai užimant kraštą, Berlynas viešai neprotestavo, LR ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas skelbė, kad „sukilimas“ nenukreiptas prieš vokiečius. Todėl vietiniai vokiečiai laikėsi ramiai. 1923 m. gegužės mėnesį Galvanauskui lankantis Klaipėdoje, vokiečių atstovai, suderinę prakalbą su Vokietijos generaliniu konsulu, tvirtino būsią lojalūs Lietuvos piliečiai.

Tačiau tuo pat metu Vokietijos vyriausybė rėmė ir finansavo privatų Vokiečių fondą (Deutsche Stiftung), turėjusį užtikrinti, kad prarastose reicho žemėse bus išlaikytas vokiškumas. Šis fondas finansinę paramą vietiniams vokiečiams perduodavo per konsulatus. Dėl šios priežasties Vokietijos generalinis konsulatas Klaipėdoje nepriklausė Vokietijos pasiuntinybės Kaune kompetencijai. Be to, Vokietija vengė oficialiai pripažinti Klaipėdos kraštą Lietuvai.

Berlynas, sudarydamas sutartis su Kaunu, leido įrašyti tik formuluotę „dabartinės sienos“. Vokietijos pasiuntinys Hansas Morahtas 1930 m. rugpjūčio mėnesį rašė savajai Užsienio reikalų ministerijai, kad Klaipėdos kraštas vokišką charakterį išlaikys tol, kol rytinės sienos bus perbraižytos iš naujo.

Politiniame archyve knygos autoriai rado LR ministro pirmininko, užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Stresemanno 1928 m. sausio 29 d. pasirašytą sutartį, pagal kurią konflikto atveju šalys įsipareigoja kreiptis į Tautų Sąjungą ir Hagos teismą.

Tačiau kažkodėl jie nepaminėjo tame pačiame archyve esančio slapto vadinamojo Voldemaro protokolo, kuriuo susitarta, kad nei viena, nei kita vyriausybė nesikreips nei į Tautų Sąjungą, nei į Hagos teismą, o pasikliaus neutraliu arbitražu. Šio slapto susitarimo buvo laikomasi iki 1930 metų.3

Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvos tarptautinė padėtis pablogėjo, užtarėjų neliko. 1938 m. kovo mėnesį Lenkijai ultimatyviai pareikalavus, kad Kaunas užmegztų diplomatinius santykius su Varšuva, naujasis Vokietijos URM ministras von Ribbentropas Lietuvos pasiuntiniui patarė džiaugtis, kad Lenkija negrasina Lietuvai karu.
Arthur Hermann

Valdžią paėmus naciams, Vokietijos laikysena Lietuvos atžvilgiu pasikeitė. Jau 1933 m. pradžioje Hitleris informavo kariuomenės vadovybę, kad planuoja užimti ir germanizuoti Vokietijai „gyvybiškai svarbius“ Rytų plotus, o naujasis užsienio reikalų ministras Konstantinas von Neurathas viešai kalbėjo apie Vokietijos siekius „pertvarkyti“ Rytų kraštus.

Vokietijos archyvai patvirtina, kad Klaipėdos krašte 1933 m. susibūrusios dvi nacistinių pažiūrų grupuotės buvo suvienytos Rytų Prūsijos gauleiteriui Kochui pasitarus su Tilžės apskrities nacių vadu Hansu Moseriu ir Klaipėdos generaliniu konsulu.

Neumano vadovaujami Klaipėdos krašto naciai visą laiką veikė pagal Vokietijos nacionalsocialistų partijos nurodymus iš Tilžės ir Karaliaučiaus. 1934 m. Neumano ir Saso procesas leidinyje tik trumpai paminėtas, nors apie jį Vokietijos archyvuose yra daug informacijos, – tie dokumentai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti iš Lietuvos.

Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvos tarptautinė padėtis pablogėjo, užtarėjų neliko. 1938 m. kovo mėnesį Lenkijai ultimatyviai pareikalavus, kad Kaunas užmegztų diplomatinius santykius su Varšuva, naujasis Vokietijos URM ministras von Ribbentropas Lietuvos pasiuntiniui patarė džiaugtis, kad Lenkija negrasina Lietuvai karu.

Vokietija atsisakė tarpininkauti šiame ginče, o jei tarp šalių kiltų karas, numatė atplėšti Klaipėdos kraštą. 1938 m. spalio 31 d. Hitleris įsakė kariuomenei užimti Čekiją ir būti pasirengus žygiui į Klaipėdą. Lapkritį Vokietijos URM parengė sutartį, pagal kurią Lietuva turėjo atiduoti Klaipėdos kraštą „savo noru“. Gruodžio 6 d. Vokietijos pasiuntinys Zechlinas telegrafavo, kad Lietuva pritartų Klaipėdos krašto pavertimui freištatu.

Po gruodžio mėnesį Klaipėdos krašte surengtų rinkimų į seimelį, kai už vokiečių sąrašą balsavo 87 proc. rinkėjų, buvo tik laiko klausimas, kada kraštą teks atiduoti. Zechlinas spaudė Lietuvą nesikreipti į valstybes, 1924 m. garantavusias Klaipėdos krašto konvenciją, ir išvis nesispyrioti. 1939 m. kovo 19 d. Ribbentropas ultimatyviai pareiškė, kad klaipėdiečiai nori grįžti į reichą.

Kovo 22 d. atidavimo sutartis, garantavusi Lietuvai laisvą ekonominę zoną Klaipėdoje, buvo pasirašyta. Kitos valstybės neprotestavo, anglų vyriausybė net oficialiai pripažino, kad Klaipėdos kraštas priklauso reichui. Lietuva stengėsi įsiteikti Vokietijai, nusiuntė aukštą delegaciją į Hitlerio 50-mečio minėjimą, tais pačiais metais LR pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa patvirtino, kad Lietuva nori kuo geriausių santykių su „didžiuoju“ kaimynu. Hitleris „maloniai“ prašė Kocho, kad atsiimtame Klaipėdos krašte gerbtų lietuvių interesus. Gegužės 20 d. buvo pasirašyta sutartis dėl prekybos ir ekonominės zonos Klaipėdoje.

Autoriai išsamiai komentuoja Hitlerio ir Stalino 1939 m. sutartis, pagal kurias Rytų kraštai buvo pasidalyti, susitarus, kad vienas partneris nekreips dėmesio, kas vyksta kito partnerio įtakos zonoje. Pagal rugsėjo 28 d. paktą Lietuva atiteko Sovietų Sąjungai, išskyrus Vakarų Lietuvos dalį, numatytą Vokietijai. Sovietams užėmus Lietuvą, Škirpa parašė protestą Ribbentropui, bet URM laiško nepriėmė, neva jis parašytas be Lietuvos vyriausybės nurodymo. Lietuvos ambasados pastatas Berlyne buvo perduotas sovietams, o Zechlinas dar kurį laiką – iki vokiečių kilmės piliečių repatriacijos į Vokietiją – ėjo Kaune konsulo pareigas.

Lietuvai pareiškus norą išstoti iš Sovietų Sąjungos, Vokietija ir Prancūzija, pasitarusios tarpusavyje, siūlė lietuviams dėl nepriklausomybės taikiai derėtis su Maskva. Kai 1990 m. Vytautas Landsbergis paprašė, kad Vokietija ir Prancūzija tarpininkautų tarp Vilniaus ir Maskvos, abi atsisakė tą daryti, nors kreipėsi į Gorbačiovą, ragindamos nesigriebti jėgos.
Arthur Hermann

Vokiečių okupaciją 1941–1944 m. autoriai aptaria labai glaustai, bendrais bruožais. Šiek tiek nuodugniau pristato Vokietijos Federatyvinės Respublikos (VFR) vyriausybės 1952 m. sprendimą nepripažinti, kad Baltijos kraštai teisėtai priklauso Sovietų Sąjungai. VFR, 1955 m. apsikeitusi pasiuntiniais su SSRS, stengėsi išlaisvinti visus ten esančius Vokietijos piliečius, tarp jų ir klaipėdiečius. Per derybas sovietai ilgai nenorėjo pripažinti klaipėdiečių Vokietijos piliečiais. Tik 1958 m. balandį galutinai susitarta, kad bus išleisti visi asmenys, kurie prieš 1941 m. birželio 21 d. turėjo Vokietijos pilietybę.

6-ojo dešimtmečio pradžioje Bonoje dažnai lankydavosi tarpusavyje konkuruojantys Lietuvos diplomatai ir VLIK’o atstovai, prašydami leidimo įrengti savo atstovybes. Vidaus reikalų ministerija mandagiai atmetė šiuos pageidavimus, žadėdama, kad jos durys visada bus atviros baltiečiams. Dipukai galėjo pasilaikyti savo pilietybę, jiems buvo garantuota teisė gyventi šalyje. 1953 m. kovo mėnesį į Vokietijos ambasadą Vašingtone kreipėsi Kazys Škirpa, po karo emigravęs į JAV, norėdamas atgauti pasiuntinio pareigas Bonoje, tačiau VFR nesutiko.

Labai išsamiai (daugiau kaip 35 puslapiuose) autoriai aprašo trijų Baltijos šalių pastangas 1988–1991 m. atgauti nepriklausomybę. Tuo pat metu suiro vadinamoji Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR) ir siekta abiejų Vokietijų suvienijimo, kurio buvo galima tikėtis, tik sovietams neprieštaraujant, todėl VFR vyriausybė buvo priversta palaikyti kuo geresnius santykius su Gorbačiovu. 1988 m. pabaigoje VFR pasiuntinys Maskvoje Andreasas Meyeris-Landrutas informavo URM apie baltiečių bruzdesį, bet patarė neabejoti nei monolitine Sovietų Sąjungos vienybe, nei komunistų partijos monopoliu. 1989 m. Lietuvai pareiškus norą išstoti iš Sovietų Sąjungos, Vokietija ir Prancūzija, pasitarusios tarpusavyje, siūlė lietuviams dėl nepriklausomybės taikiai derėtis su Maskva. Kai 1990 m. Vytautas Landsbergis paprašė, kad Vokietija ir Prancūzija tarpininkautų tarp Vilniaus ir Maskvos, abi atsisakė tą daryti, nors kreipėsi į Gorbačiovą, ragindamos nesigriebti jėgos. 1991 m. vasario 27 d. socialdemokratų ir žaliųjų partijų parlamentarai pareikalavo, kad Bonoje būtų įsteigtas Baltijos kraštų informacinis biuras. Parlamento dauguma tam pritarė, bet vyriausybė atsisakė apmokėti biuro išlaikymą. Nepaisant to, parlamentas suteikė baltiečių darbuotojams kambarius su visa įranga, o parlamente pradėjo veikti Vokietijos ir Baltijos draugų grupė, kuriai priklausė 110 parlamentarų. Praėjus porai dienų po 1991 m. rugpjūtį nepasisekusio pučo Maskvoje, Vokietija pripažino trijų Baltijos respublikų nepriklausomybę be jokio oficialaus patvirtinimo, tik apsikeitė laiškais tarp vyriausybių, nes Vokietija niekada, net Hitlerio laikais, nepripažino šių kraštų okupacijos teisėtumo.

Vokiečiams nelengva taisyklingai rašyti lietuviškas pavardes, bet šiame leidinyje tokių klaidų labai mažai. Tik Vilius Bruožis pavadintas Wilhelm Bruaßis, o Vilius Gaigalaitis – Prediger Villems Gaigalat, taigi net ne kunigu, o pamokslininku.

Knygoje glaustai atskleidžiama, kaip klostėsi politiniai abiejų valstybių santykiai per pastarąjį šimtą metų. Tai pirmoji tokio pobūdžio apžvalga vokiečių kalba, pirmenybę teikianti Vokietijos politiniams tikslams, jos reakcijai į Lietuvos veiksmus. Autoriai vengia vertinti politinius savo šalies žingsnius ir visais atžvilgiais lieka neutralūs. Apimtimi, turiniu ir įžvalgumu ši knyga negali lygintis su Vytauto Žalio „Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 m.“ 4 Beje, lietuvių istoriko veikalas joje net nepaminėtas. Autoriai, nemokantys lietuviškai, pasitenkino vien vokiškais šaltiniais ir tyrinėjimais, atskleisdami pirmiausia vokiečių požiūrius. Įvade pažymima, kad bendrą istoriją reikėtų tyrinėti bendrai. Recenzijos autorius nežino, kodėl į tą darbą nebuvo įtraukti lietuvių istorikai, tačiau neabejoja, kad šis leidinys sulauks vokiečių dėmesio ir prisidės prie abiejų valstybių tolesnio glaudaus bendradarbiavimo.

1 Eberhard Demm. Die Unabhängigkeitserklärung vom 16 Februar 1918: Ein nationaler Mythos der Litauer (1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas Lietuvių nacionalinis mitas). In: Litauisches Kulturinstitut, Jahrestagung. 1998, p. 9–28. ; Eberhard Demm. Die Unabhängigkeitserklärung vom 16 Februar 1918. In: Zeitschrift für Ostmitteleuropa-Forschung. 2000, p. 396–409. ; Eberhard Demm. Ostpolitik und Propaganda im Ersten Weltkrieg (Rytų politika ir propaganda Pirmojo pasaulinio karo metais). Frankfurt a. M.: Lang. 2002.
2 Arūnas Vyšniauskas. Konstituierung des litauischen Staatswesens am Ende des Ersten Weltkriegs (Lietuvos valstybės įkūrimas Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje). In: Litauisches Kulturinstut, Jahrestagung 2003, p. 28–56.
3 Vytautas Žalys. Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 m. T. 2. Vilnius: Versus aureus. 2012, p.183–205.
4 Vytautas Žalys. Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940 m. T. 1–2. Vilnius: Versus aureus. 2007–2012.