Ši knyga – tai dvylika, įskaitant ir pačios autorės Aušros, skirtingų valstybių ir patirčių karių moterų istorijų. Tai istorijos apie jų nežinomybę, ilgesį ir suvokimą, kad privalo būti stiprios, išleisdamos savo vyrus.

Net trijose tarptautinėse operacijose dalyvavęs Lietuvos šaulių vadas, plk. ltn. Gintaras Koryzna, atvykęs į knygos pristatymą pabrėžė, kad galima išskirti pradinį etapą, kai misiją pradėjęs karys tikrina, kas bus, kas jo laukia. Vėliau karys laukia, kada virtualiai susisieks su šeima bei artimaisiais, dažniausiai per Skype programą.

„Šiame etape dažniausiai namie likusieji sulaukia prisipažinimo meilėje ir net sulaukia pasiūlymo tekėti, vesti. Stebėjau tą trijose misijose, kitiems kariams esant aplinkui, kažkas susižadėdavo“, – pasakojo plk. ltn. G. Koryzna.

Knygos "Nežinios fronto linijos" pristatymas FOTO: Ludo Segers

„Nesvarbu, kad skirtingos šalys, bet visų išgyvenimai tokie patys. Baisiausia, kad antrosios pusės įsivaizduoja, kad nutiks pats blogiausias scenarijus. Mes suteikiam vilties, garantuojame, kad nieko blogo nevyksta. Nežinomybė lemia neužtikrintumą“, – toliau tęsė G. Korzyna, akcentuodamas, kad dalyvavimas kariniuose veiksmuose dar reiškia ir karių tylos įžadus apie vykdomą operaciją.

Pasak knygos pristatyme taip pat dalyvavusio kunigo Algirdo Toliato, yra nežinios frontas ir yra nematomas frontas. „Kai esi kovos lauke, esi pavojaus lauke, todėl be galo svarbus yra artimųjų palaikymas, kuris nematomas, bet jaučiamas, ar tai būtų vyrą į karo zoną išleidusi žmona, ar sūnų motina, galiojantis visų žmonių santykiams“, – kalbėjo kun. A. Toliatas, prisiminęs sunkia depresija sirgusio sūnaus motiną, kurios nežinios frontas buvo kasdienis, kaip ir palaikymas jam.

Knygos "Nežinios fronto linijos" pristatymas FOTO: Ludo Segers

„Sunkiausia, kad pats karys negali atskleisti, koks jo jausmas, jį lankanti nežinomybė. Bet mes sugebame adaptuotis, o artimųjų kartą į dieną ar kartą į savaitę matoma, nors ir virtuali šypsena – ramina“, atskleidė G. Koryzna, pridėdamas, kad tiek pat svarbi kariui ne tik jo biologinė, bet ir kartu esančio padalinio šeima.

Grįžtant prie knygos „Nežinios fronto linijos“, – pati pirmoji – autorės istorija. Ji apie jaudulį, jaučiamą išleidžiant vyrą į karinę misiją, džiaugsmą išgirdus artimo žmogaus balsą bei nusiraminimą, supratus, kad viskas jam gerai.

Pasak autorės, kiekvienos iš šių moterų misija tokia, kaip ir jų vyrų – prisidėti prie taikos pasaulyje: "nerimo ir nežinios valandomis labiausiai palaikė mintis, kad esi ne viena, tarsi jauti kitų moterų bendrystę ir seserystę. Tai vyro profesija ir pasirinkimas, ir mano misija jam padėti. Tokia misija mūsų dabar, tokia misija buvo ir ankstesniu laiku, kalbėjo autorė, prisiminusi ryškų ir dar vienos lietuvės Zofijos, partizano Juozo Jakavonio-Tigro žmonos, paveikslą, perkeliantį iš šių dienų į Lietuvos pokario laisvės kovų lauką".

Iš arti Ukrainos karo lauką stebėjęs žurnalistas Dovydas Pancerovas apibendrino, kad žmogus, esantis šalia irgi yra didvyris. Jam teko susidurti su Ukrainos karių moterimis, kurios padėjo kariams, esantiems fronte, dėliodamos jiems maistą, ir, galbūt, taip ieškodamos nusiraminimo.

Šios 12 moterų istorijų – tai naujas posūkis ir žvilgsnis į artimiausius žmones, jų būseną, kol vyrai yra misijose ir net kai grįžta iš jų. Abipusiai išgyvenamas nerimo jausmas valdo daugelį tokių šeimų ir tik suvokimas apie visuose žemynuose esančių panašių patirčių moteris, gali prasklaidyti susikaupusius debesis virš jų nežinios fronto linijų.