Daugiau nei du mėnesius vykusio simpoziumo “Laisvės alėja = skulptūrų galerija” metu iš akmens buvo kuriamos skulptūros specialiai Laisvės alėjai. Atkreipdama į tai dėmesį menotyrininkė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė nusistebėjo, kad menininkai šioje istorinėje erdvėje leido sau jaustis daug laisviau nei Senamiestyje.
“Šiandienos kūrybos vaisingumas priklauso nuo to, kiek vertinama tradicija. Kitaip naujas kūrinys bus tarsi pakibęs ore”, - kalbėjo menotyrininkė, savo pranešime apžvelgusi Laisvės alėjos susiformavimo istoriją ir atkreipusi dėmesį į šios gatvės vertybes. Vienuolikos simpoziumo “Laisvės alėja = skulptūrų galerija” dalyvių kūriniuose ji pasigedo “kontakto su kultūrine šios gatvės sankloda” ir užfiksavo tik “seklų bandymą užmegzti dialogą su žiūrovu”.
N.Lukšionytės-Tolvaišienės nuomone, tik dvi Kaune stovinčios skulptūros skleidžia kūrybinę pilnatvę, priklausančią nuo vietos konteksto pajutimo. Tai - skulptoriaus Vytauto Naručio sukurti “Šunys”, stovintys Rotušės aikštėje prie geriamojo vandens fontanėlio ir Roberto Antinio paminklas Romui Kalantai.
Pasigedo jaunatviškumo ir chuliganizmo
Simpoziumo “Laisvės alėja=skulptūrų galerija” dalyvis skulptorius Stasys Žirgulis gynė savo kolegų teisę kūryboje reikšti savąją gyvenimo sampratą, kurioje nebūtina reikalauti atsigręžimo į šaknis. Jis pastebėjo, kad vienas simpoziumo tikslų buvo suburti jaunus skulptorius, kurie padėtų pildyti “dvasinių vertybių iždą” naujomis idėjomis. “Šiuolaikinio žmogaus valia demonstruoti savo nuomonę kūryboje, nesiorientuojant į aplinkybes, į tai, koks buvo ar koks bus Laisvės alėjos grindinys”, - kalbėjo S.Žirgulis ir pridėjo dar vieną argumentą: juo labiau kad urbanistiniai procesai mieste šiuo metu vykdomi diletantiškai.
Skulptorius Robertas Antinis naujose Laisvės alėjos skulptūrose pasigedo jaunatviškumo, rizikos ir net chuliganizmo. Jo įsitikinimu, akmuo skulptūrose galėjo būti pateiktas įvairiau: sutrupintas, užkastas į žemę ar gal net skraidantis ore. Jis ragino simpoziumo dalyvius kitąkart drąsiau peržengti skulptūros medžiagos ir idėjos ribas.
R.Antinis kritikavo vietas, kuriose pastatytos naujosios skulptūros. Jo nuomone, netoli Soboro įkurdintą Simono Šidlausko “Lašą po lašo” reikėjo statyti ne ant grindinio, o pievelėje. O parinktą vietą V.Naručio “Sagoms” R.Antinis išvis pavadino nesusipratimu. Didelėje Vienybės aikštės erdvėje jos išnyksta.
“Sagas” priskyrė Lenino kailiniams
“Sagų” vietai kritikos kliuvo ir nuo būrelio moterų, prisistačiusių “grupele miestiečių”. “Atrodo, kad jos į šią aikštę atsirideno netikėtai. Gal jos ištrūko iš kadaise čia stovėjusio Lenino kailinių”, - replikavo viena miestietė.
Atrodo, net simpoziumo “Laisvės alėja=skulptūrų galerija” kuratorei, menotyrininkei Violetai Jasevičiūtei skulptūroms parinktos vietos buvo staigmena. Diskusijos, vainikavusios konferenciją, metu kuratorė klausė menininkų, ar jie patys šias vietas pasirinko. V.Jasevičiūtės nuomone, Juliaus Varnausko “Langas” - vizitinė simpoziumo kortelė be reikalo užstoja perspektyvą į Soborą, o Stasio Žirgulio “Kėdė” per stambi erdvei prie Centrinio pašto.
Menininkų aiškinimu, vietas, kurias renkant reikėjo atsižvelgti ir į Laisvės alėją tvarkančio specialaus transporto kelius, pasiūlė Savivaldybės Urbanistikos skyriaus valdininkai.
“Tai yra galerija po atviru dangumi. Iš jos skulptūras bus galima perkelti kitur, išvežti į parodas”, - atrėmė kritiką S.Žirgulis ir pabrėžė, kad svarbiau kitkas: nauji kūriniai Laisvės alėjoje sujudins dvasinį miestiečių pasaulį.
