Nuostabios Dalilos arijos „Printemps qui commence“ ir „Mon cœur s'ouvre…“ bei trečiojo veiksmo šokis nuolat skamba ir pasaulio koncertų scenose. Apie fatališkosios Dalilos vaidmenį svajoja turbūt kiekvienas mecosopranas. Juo yra įsiamžinę įspūdingiausi operos balsai, tarp jų Christa Ludwig, Agnes Baltsa, Waltraut Meier, Olga Borodina, tenorai Enrico Caruso, Ramonas Vinay, Jonas Vickersas, Placido Domingo, Jose Carreras.
Ši opera keri ne tik melodingais hitais, bet ir savo niūriu misticizmu bei vagnerišku geidulingumu, kurį įkūnija pagrindinė herojė Dalila.
Tuo metu C. Saint-Saënsui imponavo Richardo Wagnerio idėjos, jis žavejosi ir senosiomis oratorijomis, kurių dvelksmas juntamas jo operoje. Tyrinėtojai įžvelgia „Samsone ir Daliloje“ taip pat G. F. Händelio, G. Meyerbeerio, ir Ch. Gounod, J. Offenbacho stilių įtaką. Tačiau patekti į kitų šešėlį C. Saint-Saënsui niekada negrėsė.
„Samsono ir Dalilos“ kelionė į sceną buvo labai vingiuota. XIX a. viduryje Prancūzijoje kilo susidomėjimo chorine muzika banga, tad ir C. Saint-Saënsas buvo sumanęs kurti oratoriją apie Samsoną – šį siužetą jam pasufleravo J. Ph. Rameau opera analogiška tema.
Tačiau libretininkas Ferdinandas Lemaire‘as – žmonos pusseserės vyras – įtikino kompozitorių rašyti operą apie tai, kaip filistiečiai, pasinaudoję moteriškais Dalilos kerais ir klasta, sužinojo Samsono galios paslaptį, jį įveikė ir pavergė žydų tautą; praradęs stebuklingus plaukus, akis, surakintas galiūnas vis tiek sugriovė filistiečių šventyklą, po jos griuvėsiais palaidodamas savo priešus ir save patį.
Tiesa, operoje neapdainuojami bibliniai Samsono žygiai – dėmesys sutelkiamas į Dalilą ir jos pražūtingą galią Samsonui, kuris dėl moters išduoda savo tautą. Biblijoje taip pat nėra kai kurių operos pasakojimo epizodų.
Įdomu, kad C. Saint-Saënsas rašyti šią operą pradėjo nuo antro veiksmo, kuriame Dalila sugundo Samsoną. Tuo metu kompozitorius buvo neseniai vedęs, dar nebuvo įvykusi šeimos tragedija, nusinešusi jo vaikų gyvybes. Kūrėjas produktyviai darbavosi – be kitų opusų, 1867-1869 metais parašė žymiausiąją Dalilos ariją, Samsono ir Dalilos duetą bei kelis chorinius epizodus antrajam veiksmui ir visą veiksmą su bičiuliais pristatė rinktinei publikai, pats atlikdamas improvizuotą orkestro partiją fortepijonu.
Deja, darbas nesulaukė aplinkinių susidomėjimo, ir kompozitorius jį užmetė. Tik po poros metų, pimygtinai skatinamas savo globėjo ir gerbėjo Franzo Liszto, kūrėjas grįžo prie operos partitūros, o netrukus pirmąjį veiksmą pristatė Paryžiaus „Théâtre du Châtelet“. Bet ir vėl nesėkmingai. Net garsiam to meto mecosopranui Paulinei Viardot (1821-1910; būtent jai C. Saint-Saënsas dedikavo Dalilos partiją), surengusiam draugų name vieno operos veiksmo perklausą, nepavyko įtikinti Paryžiaus operos direktoriaus statyti „Samsoną ir Dalilą“.
Užtat F. Lisztas, pasinaudojęs savo įtaka Veimaro dvare, „prastūmė“ premjerą Didžiojo Veimaro kunigaikščio teatre. Ji įvyko lygiai prieš 140 metų – 1877-ųjų gruodžio 2 dieną. Šia proga F. Lemaire‘o libretas buvo išverstas į vokiečių kalbą.
Tačiau pripažinimo „Samsonui ir Dalilai“ dar teko palaukti. Tik paskutiniame XIX amžiaus dešimtmetyje prasidėjo pergalinga šios operos kelionė per Prancūzijos ir užsienio scenas. 1892-aisiais įvyko kūrinio premjera Paryžiaus operoje, 1895-aisiais – Milano teatre „La Scala“ ir Niujorko „Metropolitan Opera“, o 1909-aisiais sceninės interpretacijos pagaliau ėmėsi ir Londono karališkoji „Covent Garden“ opera.
Lietuvos scenoje opera „Samsonas ir Dalila“ buvo pastatyta tik kartą tarpukariu. 1931 metais veikalą Valstybės teatre Kaune režisavo Teofanas Pavlovskis, dirigavo Mykolas Bukša, Dalilą premjeroje dainavo Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Samsoną – Kipras Petrauskas.
Sostinėje teskambėjo dvi koncertinės C. Saint-Saënso operos versijos: 1986 ir 2003 metais Nacionalinėje filharmonijoje kūrinį su solistais atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, diriguojami maestro Juozo Domarko. Samsoną abu kartus įkūnijo Sergejus Larinas, tarp šių pasirodymų padaręs įspūdingą tarptautinę karjerą.
„Samsonas ir Dalila“ – kietas riešutėlis režisieriams ir dėl masinių šokių, kai kurių siužeto vingių, ir dėl tam tikros statikos, nulemtos chorinių epizodų. Dalios Ibelhauptaitės ir maestro Gintaro Rinkevičiaus ryžtas imtis veikalo su „Vilnius City Opera“ trupe nepritaikytuose teatrui Kongresų rūmuose nepaprastai intriguoja.
Kaip kūrėjai sudėtingomis sąlygomis susidoros su minėtais iššūkiais? Tai naujas rizikingas „bohemiečių“ eksperimentas!
„Samsono ir Dalilos“ istorija yra visiškai šiuolaikiška. Tai žūtbūtinės dviejų tautų kovos dėl skirtingų religinių įsitikinimų, tradicijų, požiūrio į pasaulį istorija. Dabar nuolat kyla tokie konfliktai, ir jų kurstytojai nepaiso jokių moralės normų, siekia tik vieno – bet kokiomis priemonėmis sunaikinti kitą.
„Samsono ir Dalilos“ aistras kaitina panaši kova ir jos metodai – panašūs į šiandien naudojamus: manipuliavimas žmonėmis, jų protu, žiniomis ir tikėjimu. Taip filistiečių žynys pasinaudoja Dalila, jos protu ir erotinėmis galiomis, kad sužinotų Samsono silpnybę ir jį pavergtų.
Nenoriu romantizuoti biblinės legendos skraiste apgaubtos istorijos. Noriu apnuoginti emociją ir agresyvią, brutalią jėgą, manipuliuojančią jausmais, pažvelgti, kaip ji buvo naudojama visais laikais“, – dalijosi premjeros idėjomis D. Ibelhauptaitė.
Režisierė savo vizijai įgyvendinti subūrė rinktinius scenos talentus. Dalilos vaidmeniu debiutuos Lietuvoje ir užsienyje vertinami lietuvių mecosopranai Justina Gringytė ir Jovita Vaškevičiūtė, Samsoną įkūnys plačiai pasaulyje šią partiją dainuojantis lietuvių tenoras Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt), Dagano žynį – vienas populiariausių šių dienų baritonų Kostas Smoriginas.
