Po to kai piešinys, pavadinimu „Ponas Pynchonas ir įsikūrimas Springfilde“, išvydo dienos šviesą ir buvo sukurti pirmieji „iPhone“ telefonai, praėjo septyni dešimtmečiai.
1937 metais baigtas abstrakcionistams prijaučiančio italų menininko Umberto Romano sieninės tapybos darbas turi tam tikrų sąsajų su tais laikais, kai JAV dar nebuvo kilęs Nepriklausomybės karas.
Jame vaizduojamas dviejų įtakingų Naujosios Anglijos genčių susidūrimas su šiandieninio Masačusetso teritorijoje buvusiame kaime įsikurti besirengiančiais anglais. Piešinyje pavaizduoti įvykiai rutuliojosi 200 metų anksčiau nei buvo išrasta elektra.
Prisimindami dar naujesnių laikų istoriją, anot svetainėje motherboard.vice.com skelbiamos publikacijos autoriaus, turėtume konstatuoti, kad pirmasis nešiojamasis mobilusis telefonas pasaulį išvydo 1973 m. balandžio 3 d., t. y. beveik keturiais dešimtmečiais anksčiau nei „Apple“ įkūrėjas Steve‘as Jobsas pristatė vieną daugiafunkcį įrenginį, pasitvirtinusį kaip paklausiausias kada nors rinkai pasiūlytas gaminys.
Tai įvyko 2007 metais.
Nesileidžiant į išsamesnius istorinius ekskursus ir ilgai neaušinant burnos galima pasakyti, kad piešinyje dešinėje sėdinčio pavaizduoto žmogaus laikomas daiktas tikrai negali būti mobilusis telefonas.
Tad kas gi tai?
Norint atsakyti į šį klausima, tenka grįžti prie U. Romano „Įsikūrimo“.
Smalsumą sužadinęs vyras nutapytas pirmoje keturių dalių pano drobėje.
Šiaip jau savo kūrinyje tapytojas stengėsi perteikti Naujosios Anglijos istoriją. Jo skurtas darbas yra perduotas JAV Nacionalinio pašto muziejaus žinion, o šiuo metu kaba Masačusetso valdybai priklausančiame pastate (buvusiame centriniame pašte), Springfilde.
Šiokios tokios intrigos suteikia ir ta aplinkybė, kad U. Romano nutapytame pano didžiausias dėmesys krypsta į Williamą Pynchoną – jis ir yra tas centre stovintis vyras, dėvintis rausvos spalvos drabužiais.
Įdomu tai, kad šis veikėjas parašė pirmą kada nors JAV uždraustą (o vėliau ir sudegintą) knygą „The Meritorious Price of Our Redemption“ (Vertinga mūsų išganymo kaina) ir per atsitiktinumą tapo anksčiausiai kolonijoje įsikūrusiu dar ir dabar gyvo sunkiai perprantamas knygas rašančio romanisto Thomaso Pynchono protėviu.
Ir kodėl gi šalia paveiksle pavaizduoto W. Pynchono sėdintis asmuo kelia šitiek klausimų? Galbūt kalti tam tikri paveikslą su šių laikų rašytoju Th. Pynchonu siejantys sutapimai. Pavyzdžiui, ar neglumina, kad pastarasis gimė 1937 metais – tais pačiais, kai U. Romano užtepė paskutinius „Įsikūrimo“ potėpius? Beje, paranojiniuose šių laikų romanisto tekstuose technologijos toli gražu ne visada vaizduojamos kaip kas nors sveikintino.
Gal susimąstyti verčia tai, kad per dažnai pašiepiami ir už gryną pinigą nepriimami pasakojimai apie tarpgalaktines keliones?
Gal asociacijos kyla todėl, kad patys per dažnai ir be jokio saiko naudojamės vartotojams skirtais įrenginiais, įskaitant ir „iPhone“ telefonus?
O gal įtakos turi polinkis nūnai juntamą nerimą sieti su praeitimi?
Nesvarbu, kokios tos priežastys, žvelgiant į piešinio apačioje įkurdintą vyrą nuostaba neslūgsta, mat ilgainiui tampa akivaizdu, kad jo atliekamas veiksmas atrodo tarsi perkeltas iš skaitmeninio amžiaus, nors piešinio, o juo labiau jo siužeto realybę nuo mūsų laikų skiria ne viena karta. Darosi visai nejuokinga.
2015 metais į nuostabą keliantį piešinio veikėją W. Pynchonui skirtoje ir internetiniame žurnale „The Public Domain Review“ publikuotoje esė yra rašęs Niujorke gyvenantis rašytojas, istorikas Danielis Crownas.
Vienoje vietoje jis prabėgomis užsimena apie vyro laikomą daiktą ir atkreipia dėmesį į stulbinamą jo panašumą su išmaniuoju telefonu.
Piešinio autorius U. Romano mirė 1982 metais, sulaukęs 77-erių. Jokių aprašų, kaip nors paaiškinančių, kuo užsiima jo pavaizduotas vyras, jis, atrodo, nepaliko. Tad jei autoriaus užminta mįslė ir nebuvo atsitiktinė, jos įminimą jis negrąžinamai nusinešė į kapus.
Gali būti, kad D. Crowno užuomina apie sėdintį vyrą kol kas yra vienintelė nuoroda į jį gaubiančią paslaptį, todėl atrodo logiška, kad jis galėtų pateikti ir išsamesnių paaiškinimų.
„Stengiantis kaip įmanoma delikačiau išsireikšti, būtų galima pasakyti, kad U. Romano vadinamosios abstrakčios estetikos dviprasmiškumas yra sąmoningai apgalvotas“, – konstatavo D. Crownas, el. paštu atsakydamas į ta tema užduotą klausimą. Jis taip pat pridūrė, kad versija, jog žvelgdamas į rankoje laikomą objektą vyras mato jame savo atvaizdą, yra daugiau nei tikėtina.
„Kai U. Romano tapė šį paveikslą, amerikiečiai buvo persiėmę kilnaus laukinio idėja. Atsižvelgiant į tai, kad piešinio tema – įsikūrimas Springfilde, U. Romano labai supaprastinta maniera veikiausiai pamėgino pavaizduoti modernumo skvarbą į smalsių, bet technologinės pažangos požiūriu perdėm atsilikusių žmonių bendruomenę, kurią akimirksniu užbūrė W. Pynchono atgabentas blizgučių lobynas“, – aiškino istorikas.
Ar klausimų keliantis objektas, jo nuomone, veidrodis?
Ši prielaida atrodo pagrįsta, turint omeny vietą, kurioje yra paveiksle pavaizduotas vyras: jis sėdi dėžėje, pilnoje keraminių ąsočių, o aplinkui – į įvairias prekes panašūs daiktai. Taigi, yra pagrindo manyti, kad tai, ką šis vyras apžiūrinėja, yra ne vietiniams pažįstamas daiktas, o koks nors iš Europos atkeliavęs niekutis, kaip antai veidrodis, kuriais neretai būdavo pasirūpinama vykdant tokius prekių mainus. Iš to, kaip vyras jį laiko, tikrai galima daryti išvadą, kad žvelgia į savo atvaizdą.
XVII a. pradžioje, kai vietiniai Amerikos gyventojai buvo supažindinti su vaizdus atspindinčiais iš Europos atgabentais objektais, daugelis tenykščių tautų įtraukė juos į genčių estetikos ir kultūros kontekstą.
Tokį pastebėjimą galima perskaityti meno, mados ir dizaino ekspertės Jessicos R. Metcalfe 2011 metais paskelbtame tinklaraščio įraše, kuriame ji aiškina, kaip veidrodžiai tapo vietinių genčių kultūros dalimi. Savo teiginį J. Metcalfe, pati priklausanti Šiaurės Dakotos Vėžlių Kalno indėnų rezervacijos bendruomenei, grindžia 1986 metais išleistoje vietinių tautų meno eksperto Edwino L. Wade‘o knygoje „The Arts of the Native American“ (Vietinių Amerikos gyventojų menas) pateikta informacija, įrodančia, kaip skirtingai tuo laikotarpiu veidrodžius naudojo indėnai ir europiečiai naujakuriai.
„Vietiniams Amerikos gyventojams veidrodžiai tapo gerovės ir prestižo simboliu. Dažnai jie būdavo primontuojami prie ritualiniuose šokiuose naudojamų lazdų arba kitų apeiginių regalijų. Svarbu buvo ne tai, kad jie atspindi kokius nors vaizdus, o tai, kad atspindi šviesą“, – rašoma
minėtoje knygoje.
Žvelgiant iš tokios pozicijos galima teigti, kad Amerikos čiabuviai, iki europiečių pasirodymo į savo atspindžius, prireikus, galėdavę pasižiūrėti pažvelgdami į bet kurį vandens telkinį, visiškai kitaip nei kolonizatoriai suprato pagrindę veidrodžio funkciją.
Vis dėlto net tokiu atveju atrodo visiškai tikėtina, kad paveiksle pavaizduota akimirka, kai vietinis gyventojas netenka žado išvydęs iš užjūrio atgabentą išradimą.
Dar viena paveikslo interpretacija susijusi su galima dailininko užmačia perteikti mintį apie išorinę, greičiausiai neigiamą įtaką. Jei tas paslaptingas daiktas nėra veidrodis, gali būti, kad vyras laiko kišeninį kokio nors religinio teksto leidimą. D. Crownas samprotauja, kad tai gali būti evangelijos arba psalmės, kurios tuo laiku tikrai buvo leidžiamos stačiakampio formos tomeliais.
Antropologijos specialistė Margaret Bruchac, kuruojanti vietinių Amerikos gyventojų ir indėnų kultūros studijas Pensilvanijos universitete, pasiūlė dar vieną versiją. Ji spėja, kad mįslingasis objektas galėtų būti iš geležies nukaldinta geležtė, kurios smailąją dalį užstoja vyro delnas.
M. Bruchac atkreipė dėmesį į piešinio tikslumą ar veikiau jo nebuvimą.
„Tiek daug dalykų čia pavaizduota klaidingai, kad tiesiog sunku apsispręsti, nuo ko pradėti. Dailininkas akivaizdžiai nebuvo matęs daugelio daiktų, kuriuos pavaizdavo“, – sakė ji.
Peiliai ir geležtės iš tiesų buvo vienos iš populiariausių į Ameriką XVII a. gabentų prekių. M. Bruchac tik paaiškino, kad norint tiksliai pavaizduoti geležtę negalima pamiršti skylutės, be kurios geležtės nebūtų įmanoma pritvirtinti prie kirvio ar tomahauko koto. Dėžė, kurioje vyras sėdi, specialistės manymu, veikiausiai turi būti laikoma iš rąsto išskaptuota kanoja, nors, kaip ji tikina, neturi nė menkiausio panašumo į jokią seniau kokios nors tautos naudotą valtį. Moteris su šiuolaikinę nešynę primenančiu lopšiu ant nugaros, anot M. Bruchac, turi būti apsirengusi. Anglo apdaras taip pat išgalvotas, toliau vardija ji. Be to, kaip suprasti tolumoje ant šluotos skrendančią raganą?
„Galima tik pasakyti, kad šis paveikslas tėra praeitį romantizuojančio žanro kūrinys, neblogai atitinkantis šių laikų amerikiečių fantazijas ir pramanus apie baltųjų kolonizatorių dominavimą indėnų atžvilgiu, bet, deja, neteikiantis beveik jokios naudingos informacijos apie vietinius Amerikos gyventojus“, – konstatavo D. Bruchac.
Paprašyta vis dėlto pasakyti, kokį daiktą, jos manymu, laiko piešinyje pavaizduotas vyras, M. Bruchac taip pat bando taikyti panašumo principą. „Ir iš to, kaip daiktas laikomas, ir iš to, su kokiu dėmesio į jį žiūrima, galima daryti prielaidą, kad daiktas stulbinančiai panašus į išmanųjį telefoną“, – pasakė ji.
Vadinasi, tai gali būti ir geležtė, ir maldaknygė, ir veidrodis, ir net „iPhone“. Viskas priklauso nuo dviejų dalykų – to, ką norime matyti, ir to, ką manome turint ten būti.
