Vakare klausytojai išgirs pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ ištraukas, dainas ir chorus, kurie ne vienam buvo ta „kibirkštėle“, priminusia lietuviškąją prigimtį. Skambės nemažai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių, kurie jau XX a. pirmajame dešimtmetyje Vilniuje žadino lietuvišką dvasią. Tarp jų - ir didingoji kantata „De profundis“, kuriai tekstą į lietuvių kalbą išvertė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė.

Klausytojų laukia ir staigmena - renginyje bus pirmą kartą pristatyta iš eskizų prikelta M. K. Čiurlionio daina „Susimąstė angelėliai“, kuriai kompozitorius veikiausiai pats sukūrė ir poetinį tekstą. Koncertinę programą atliks profesorė Asta Krikščiūnaitė (sopranas), choras „Aidija“ (vadovas ir dirigentas Romualdas Gražinis) ir pianistas Rokas Zubovas. Vakare dalyvaus profesoriai, habilituoti daktarai Viktorija Daujotytė ir Vytautas Landsbergis.

Iš sulenkėjusios bajorų šeimos kilusio G. Landsbergio-Žemkalnio lietuvišką savimonę pažadino ir sustiprino pažintis su Gabriele Petkevičaite-Bite, vėliau - su Vincu Kudirka.

1904 m., grįžęs nuolat gyventi į Lietuvą, jis įsitraukė į Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos steigėjų gretas, dalyvavo dramos mėgėjų kuopelėje. Prieš tai draugija nelegaliai veikė kaip „Dvylika Vilniaus apaštalų“, kurie inicijavo pirmojo lietuvių dienraščio leidimą.

P. Vileišio pakviestas, G. Landsbergis-Žemkalnis organizavo „Vilniaus žinių“ administraciją, čia kurį laiką dirbo, jau turėdamas žurnalistinio darbo patirties „Varpe“, „Ūkininke“. Vėliau straipsnius siuntė ir į „Viltį“. Norėdamas dirbti savarankiškai, 1905 m. jis įsteigė scenos mėgėjų draugiją „Vilniaus kanklės“, jai vadovavo iki draugijai susijungiant su Vilniaus lietuvių savišalpos draugija, režisavo spektaklius ir pats juose vaidino.

Būtent „Vilniaus kanklės“ 1906 m. lapkričio 6 d. pakvietė Vilniaus publiką į pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ premjerą. Pjesę tais pačiais metais paskelbęs G. Landsbergis-Žemkalnis pritaikė ją libretui, kuriam muziką sukūrė Mikas Petrauskas.

G. Landsbergis-Žemkalnis sukūrė dar keliolika pjesių, dažniausiai komedijinio pobūdžio, iš kurių reikšmingiausia - „Blinda, svieto lygintojas“, suvaidinta Vilniuje 1907 m. lapkritį. Ji suteikė pradžią heroizuoto valstiečio „razbaininko“ tautiniam mitui, kuris lietuvių kinematografijoje sulaukė net kelių interpretacijų. Tai buvo XIX-XX a. sandūroje kylančioms modernioms tautoms būdingas pasakojimas.

„Blindos“ repeticijoje pirmąkart gyvai susitiko S. Kymantaitė ir M. K. Čiurlionis, beje, piešęs šios pjesės viršelio projektą. „Kanklės“ M. K. Čiurlionį pakvietė dirbti savo jungtinės draugijos chorvedžiu. Su choru jis buvo parengęs koncertines programas, 1908 m. skambėjusias Vilniaus salėse.

G. Landsbergis-Žemkalnis prisidėjo režisuojant didžiulio susidomėjimo sulaukusį Julijaus Slovacio (Juliusz Slowacki) „Mindaugį, Lietuvos karalių“ (versta V. Kudirkos), kuriame S. Kymantaitė atliko vieną pagrindinių - Aldonos - vaidmenį. Savo kurtuose spektakliuose režisierius pasirinkdavo charakterinius vaidmenis - Krivio Vaidilos („Birutėje“), pono Veršinskio („Blindoje“), kryžiuočio Heidenricho, popiežiaus pasiuntinio („Mindaugyje“) ir kt.

Vilniuje G. Landsbergis-Žemkalnis aktyviai kūrė nuo 1904 iki 1908 m. Išvykęs į Kauną, o dar po metų - į Šiaulius, atgaivino „Dainos“ ir „Varpo“ draugijų sceninę veiklą. 1909 m. inicijavo pirmojo lietuvių spektaklio „Amerika pirtyje“ minėjimą Palangoje. Šiauliuose pastatė beveik 50 spektaklių, iš kurių minėtini Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio „Pilėnų kunigaikštis“. Buvo numatęs statyti, bet nespėjo V. Krėvės „Šarūną“. Šalia lietuvių-lenkų istorinius klausimus gvildenusios publicistikos, rašė teatro kritiką, nevengdamas ir teorijos, vaidybos profesionalumo problemų.