Savo ruožtu pasiruošimas gruodžio 6 – 10 d. vyksiančioms premjeroms suteikė progą sužinoti ne tik apie šio mito interpretacijas mene, bet ir jo transformacijas mūsų dienomis. O kas geriau tai galėtų padaryti už dailės istorikę, menotyros mokslų daktarę, rašytoją Kristiną Sabaliauskaitę, kurios kūryba Lietuvoje laikoma literatūros reiškiniu, o tetralogija „Silva Rerum“ kritiku vertinama kaip įsimintiniausia pastarojo dešimtmečio knyga.
K. Sabaliauskaitė turi unikalią savybę - jos enciklopedinės žinios ir didžiulė erudicija susipina su menininkės talentu ir tuomet istoriniai faktai virsta pačiais nuostabiausiais siužetais.
Kristina Sabaliauskaitė:
Kodėl Samsono ir Dalilos istorija nuo amžių audrino dailininkų vaizduotę? Cranachas, Rembrandtas ir Rubensas, romantikai, simbolistai, italai, olandai, vokiečiai, austrai – šio motyvo gausa tapyboje stebina. Istorija labai paprasta: jis – jėga garsėjantis izraelitų didvyris, manoma, šiek tiek pasiskolintas iš šumerų Enkidu ir, galbūt – graikų Heraklio.
Toks stiprus, kad laisvalaikiu plėšo liūtams gerkles ir mojuodamas asilo žandikauliu išguldo ir užmuša priešišką filistinų armiją. Lyderis, galiūnas – bet lyderis tąja primityviąja galios, jėgos ir vyriškumo prasme („yra jėga - proto nereikia“) nedaug teturinčia bendro su tikrąja stiprybe; veikiau toks stereotipinis stipruolis.
Ne veltui jo vardu šiandieninėje rinkodaroje, taikantis į tam tikrą vyrijos grupę, vadinami neįmantrūs mėsos gaminiai ir alus. Skaitant Senąjį Testamentą, Samsono emocinė istorija nedaug teteikia pagrindo juo kaip personažu žavėtis: įsimylėjęs kažkokią moterį iš Timnos miesto Filistijoje, jis panūdo ją vesti, tuo sukeldamas ir savo tėvų, ir josios šeimos nepasitenkinimą, mat tuoktis su svetimšaliais, o ypač priešais filistinais - nevalia. Tėvas ją slaptai išleidžia už buvusio arklininko, įtūžęs Samsonas keršija ne tik nuotakos šeimai, bet visiems filistinams – surišęs tris šimtus lapių poromis už uodegų, jas padega ir paleidžia suniokoti visą priešų javų derlių. Jūs man – aš jums atkeršysiu, dar labiau!
Kaip ir dera macho galiūnui jis ima visas kelyje pasitaikančias moteris, ypač jį traukia tos draudžiamos filistinės – po gražuolės iš Timnos, buvo dar paleistuvė iš Gazos, na ir, galiausiai – lemtinga Dalila. Jis ateina, neklausia, paima ir ją, tačiau jo priešai filistinai ją papirkę tūkstančiu šimtu sidabrinių tam, kad šioji iškvostų kur slypi antgamtinė jo jėga ir jį pagaliau būtų galima įveikti. Prisimeilinusi, po sueities Dalila kvočia.
Jis – meluoja: sakosi, kad reikia jį surišti lankų templėmis. Nutaikę progą filistinai jį miegantį suriša templėmis. Samsonas, žinoma, pabudęs sutrauko jas kaip šiaudus. Nežiūrint į tai, jis ir toliau lanko Dalilą, jokie pavojaus varpai jo ilgaplaukėje galvoje nesuskamba – yra jėga, proto nereikia, Dalila meilinasi ir kvočia vėl – šįkart jis meluoja, kad reikia naujutėlių virvių. Virvės plyšta. Tada – vėl meluoja, kad reiktų jo ilgus plaukus įausti audimo staklėmis į rietimą. Stakles sulaužo ir iš jų išsirauna. Ketvirtą kartą pasako teisybę: jo galia – jo plaukuose.
Galima spėti, kad tuo momentu jis jau tiesiog priklausomas nuo Dalilos kūniškų kerų: po-orgazminio atvirumo valandėlę iš lūpų išsprūsta tiesa. Kai kitą sykį jis nuvargęs po sekso miega padėjęs galvą Dalilai ant kelių, atsliūkinęs tarnas jam nukerpa plaukus. Filistinai užpuola, jį supančioja, išduria jam akis, nusigabena į Gazą ir pristato jį tarsi arklį sukti sunkių malūno girnų. Aklas galiūnas vis vien galiausiai atkeršija – atsidūręs filistinų šventykloje, jis sugriauna kolonas, šitaip žūdamas ir pražudydamas jo pažiūrėti susirinkusią minią.
Galiūno Samsono ir gražuolės Dalilos istorija mene ir kultūroje įdomi tuo, kad ji taip smarkiai įaudrina vaizduotę, jog kiekvienas pasakojantysis ar šią istoriją interpretuojantis ją mato savaip ir į ją sudeda savo pasąmonines baimes, geismus ir baubus. Dažnai pamiršdami patį šventraštį ir originalią versiją, ją perkurdami ir papildydami.
Pradėkime nuo to, kad Samsonas šiandien niekaip negalėtų paragauti nei savo vardo dešrelių, nei gerti vardinio alaus – jo stiprybės paslaptis buvo toji, jog jis buvo naziras – žmogus, nuo gimimo tėvų įžadais paskirtas išlaikyti tyrumą Viešpačiui: jo garbanų niekada negalėjo liesti nei skustuvo, nei žirklių geležis, jis visam gyvenimui turėjo atsisakyti bet kokio alkoholio ir laikytis biblijinių švaros taisyklių kūnui, mitybai ir susilaikymui nuo kontaktų nuo bet ko netyro – kapų, dvėselienų, nešvaros; taigi – jokio alaus ir jokių nekošerinių kiaulienos dešrelių. Nežiūrint į tai, kad tatuiruotės nesuderinamos su bibliniais kūno švaros draudimais, šiandien, paradoksaliai, kolonas sulaužantis ar liūto gerklę plėšiantis Samsonas – ir vienas populiariausių tatuiruočių personažų, ypač kalinių tarpe.
O profesionaliajame mene... Ak, profesionaliajame mene ir prasideda visas psichoanalitinis šios istorijos perskaitymo įdomumas.
Dalila paveiksluose nuo pat ankstyviausių laikų tampa moteriškos klastos simboliu: ji – išdavystės sinonimas, ciniškas blogio įsikūnijimas, seksą naudojanti kaip įrankį vyrui apgauti, pajungti savo valiai ir sunaikinti. Nors, kaip matėme tikrojoje istorijoje – Samsonas pernelyg niekada nesistengė, kad ji jam imtų jausti kokius nors didelius sentimentus.
Pratęs kliautis jėga – atėjo, paėmė, permiegojo, ir ėmė ja naudotis kaip daiktu, stipriojo teise ateidamas kasnakt pasitenkinti. Nelabai aišku, iš kur gi Dalilai galėjo rastis didelė meilė, aistra ir apskritai koks nors lojalumas ją nuolatos prievartaujančiam priešų galiūnui. Dėl išdavystės – tai, atminkime, kad ji buvo filistinė, todėl elgėsi veikiau patriotiškai ir tiesiog padėjo saviškiams. Dėl klastos... na, nepamirškime, kad Samsono ryškiausias bruožas buvo jėga, o ne protas... Ir plaukus juk nukirpo ne ji, o tarnas.
Ir vis dėl visos blogybės, visas mizoginizmas sukraunamas į Dalilos asmenį. Tai ji, o ne tarnas, meno kūriniuose dažniausiai nukerpa plaukus. Ji kalta, kalta ir tiek – juk gimė moterimi, o moteris yra blogis, ja pasitikėti negalima. Judėjams ji – pamokantis pavyzdys, kas atsitinka, kai žydai susideda su nežydėmis. Krikščionims – ji išdavikė, pabaisa, prilyginama Jėzų išdavusiam Judui (kad Senajame Testamente minima, jog ji Samsono niekada nemylėjo, tad ir išduoti nelabai buvo ką – į šį faktą kažkodėl ne pernelyg kreiptas dėmesys).
Laimei menininkai, imdamiesi šios temos atskleidžia veikiau ne savo mizoginizmą, o užslėptus geismus ir baimes. Todėl kiekvienas paveikslas, vaizduojantis Samsoną ir Dalilą yra iš esmės psichoanalitinis menininko autoportretas.
Štai Rembrandto „trileris“ – Dalilai čia tenka antraeilis vaidmuo, ji sprunka su garbanomis saujoje ir žirklėmis rankoje, per petį atsigręždama su nuostaba į tai, ką padarė: svarbiausi čia – filistinų kareiviai, dauguma prieš vieną, išbadantys Samsonui akis, kad jis daugiau neregėtų šviesos. Prisimenant Rembrandto asmeninę istoriją, jo nuolatinį galynėjimąsi su valdžiomis, su biurgeriška, jį į rėmus bandžiusia įsprausti bendruomene, tai – neabejotinas baimės ir daugumos prievartos prieš vieną paveikslas. Baimės būti įveiktam, prarasti gebėjimą regėti šviesą, prarasti galią kurti iš tapybos galiūno virstant meniniu impotentu, dirbančiu pagal filistinų užsakymus.
Arba štai Caravaggio – erotiškai mazochistinis, mat Caravaggio sau įprastu būdu šventąją istoriją išrengia iki nuogos asmeninės patirties tiesos. Jo Dalila pirštu prie lūpų prašo tylos, nepažadinti: ji apgaulingu nekaltos madonos veidu, bet gašliai apnuoginusi krūtis, prie kurių ką tik buvo prigludęs Samsonas, jos rankoje – ne šiaip žirklės, bet skustuvas, ir ji ne šiaip sau nukirpusi Samsoną, o nuskutusi jį plikai. Galima spėti, kad pastarasis, kaip beveik visada – paties Caravaggio autoportretas: tai jis čia moters išduotas, nuskustas plikai ir beginklis, tai jis čia ką tik glamonėjo šias krūtis.
XX a. pradžios vokiečių tapytojo Maxo Liebermano paveikslas galėtų būti iliustracija psichoanalizės vadovėliui, prie skyrelio „Kastracijos baimė“: čia nėra jokių kareivių, jokių tarnų, Samsonas ir Dalila pavaizduoti iškart po lytinio akto: jis sukniubęs, ranka prisidengęs genitalijas, ji – triumfuojančiai iškėlusi nurėžtą „skalpą“. Ir visuose šiuose paveiksluose žinia, iš esmės viena, vyriška: nevalia visiškai pasitikėti moterimi, nes būsi įveiktas ir apgautas. Nevalia iki galo mylėti, nes liksi bejėgis ir iškastruotas.
Galbūt todėl, žvelgiant į dailės istoriją man bene įdomiausias „Samsono ir Dalilos“ paveikslas yra tas, kurį sukūrė Artemisia Ghentileschi (1593-1656). Priklausanti kartai, įtakotai ir kūrusiai po Caravaggio, ji, anais moteriai sunkiais laikais, sugebėjo tapti išimtimi: ne tik išsikovoti sau vietą amžininkų tapytojų tarpe (ji tapo pirmąja Florencijos Meno akademijos nare moterimi), bet ir išlaikyti laiko egzaminą išlikdama meno istorijoje.
Deja, nei bundantis talentas, nei garbingos šeimos intelektualinės ambicijos neapsaugojo septyniolikmetės Artemisios: ją jos pačios namuose išprievartavo ir nekaltybę atėmė tėvo nusamdytas mokytojas; prievartavimas tęsėsi nekart, o faktui išlindus į paviršių galėjo tęstis ir dar ilgiau – mat, pagal anų laikų tvarką, nesugalvota nieko geriau, kaip ją paprasčiausiai ištekinti už jos prievartautojo, padarant „garbinga moterimi“.
Laimei, iki vedybų neprieita – mokytojas-prievartautojas persigalvojo, ir tėvams teko iškelti jam bylą, o Artemisiai – liudyti. Ši prievartos patirtis liko Artemisios Ghentileschi drobėse visą gyvenimą: Judita, kertanti galvą Holofernui, Tarkvinijaus išprievartauta Lukrecija, senių nužiūrinėjama ir tvirkinama Zuzana tapo vienais svarbiausių jos kūrybos motyvų. Neabejotina, kad bejėgiškumo, prievartos ir potrauminių būsenų vaizdavimas jai buvo kūrybinė autoterapija: noras įveikti tai, kas ją ištiko – perprantant, atsiribojant ir įamžinant.
Šiuo savo kūrybiniu tikrumu, tiesioginiu, asmeniniu biblinių scenų išgyvenimu ji neabejotinai stoja greta Caravaggio. Ir štai jos „Samsonas ir Dalila“: jokios dramos, jokio trilerio, jokių ginkluotų kareivių. Tik Dalila, kurios orus profilis šviesos išplėšiamas iš tamsos: ji nei gundytoja, nei paleistuvė, tiesiog moteris.
Greta – jos ištikima tarnaitė, kuriai ji perduoda nukirptus plaukus; tas gestas – tarsi draugiškas, palaikantis moterų spustelėjimas viena kitai už rankos: aš buvau visko, ką tu iškentėjai, liudininkė, aš suprantu ir pateisinu tai, ką darai. Šalia – jai ant kelių galvą padėjęs miegantis Samsonas, toks atgrasus, koks tik gali būti atgrasus miegantis nemylimas vyras – regis, iš jo lūpų tuoj nutįs kokti seilė. Ir, kompozicinė kulminacija Dalilos rankoje – žvilgančios mažos, veik manikiūrinio dydžio žirklutės. Paveikslo žinia – daugiau negu aiški: teisingumas įvykdytas, nes, laimei, ir baisiausi galiūnai būna kvaili.
Todėl neprievartauk, nenaudok savo falo kaip kardo ir nereikės bijotis kastracijos. O ji gali būti įvykdyta ir silpnos aukos manikiūro žirklutėmis. Toks štai Artemisios Ghentileschi žvilgsnis iš kitos perspektyvos – pagaliau ne Samsono, o Dalilos istorija.
