Tačiau net prieš pasirodant šiai D. Browno pramanytai istorijai susidomėjimo „Mona Liza“ netrūko penkis šimtus metų – mokslininkai bandė rasti atsakymus į šio šedevro keliamus klausimus.

Šiuo metu mokslininkai tyrinėja iš Italijos vienuolyno gautus kaulų rinkinius, tikėdamiesi identifikuoti Lisos Gherardini palaikus.

Manoma, kad būtent ši moteris ir buvo portreto subjektas. Palaikų ekshumavimo projekto dalyviai tikisi, kad pagal kaukolę atkūrus jos veidą bus tvirčiau įrodyta, kad Mona Liza yra tai, kuo jie mano ją esant – Florencijos prekiautojo šilku žmona.

O gal paveikslui pozavo L. da Vinci meilužis?

Yra daugybė teorijų apie Monos Lizos tapatybę. Dar nuo Leonardo da Vinci laikų spėliojama, kas pozavo šiam portretui. Neatmetama galimybė, kad tai galėjo būti menininko padėjėjas (kai kurių teigimu, taip pat ir meilužis) Gianas Giacomo Caprotti da Oreno, geriau žinomas kaip Salai. Kiti tyrėjai netgi spėja, kad šis paveikslas iš tikrųjų yra autoportretas.

Pats L. da Vinci apie šį savo kūrinį rašė mažai, todėl mokslininkai rėmėsi kitomis užuominomis, tokiomis kaip paveikslo pavadinimas, kad ta moteris buvo L. Gherardini, netoli L. da Vinci gyvenusio Francesco del Giocondo žmona.

Mokslininkai aiškina, kad pats terminas „Mona Liza“ – arba ponia Liza – yra tai, kaip tuo laiku būtų į ją kreiptasi. Be to, šis paveikslas itališkai vadinamas „La Gioconda“, o prancūziškai „La Joconde“ – abiem atvejais tai reiškia laimingą ar linksmą asmenį. Itališkai tai taip pat gali būti L. Gherardini santuokinė pavardė.

Vokietijos Heidelbergo universiteto akademikai mano, kad paveikslo paslaptis buvo atskleista šio amžiaus pirmame dešimtmetyje, kai kažkas aptiko ranka rašytas pastabas 1503 metų knygoje, kuri priklausė vienam iš L. da Vinci draugų. Paaiškinimas skelbia, kad L. Da Vinci dirba „su Lisos del Giocondo galva“.

Tačiau kažkokie įrašai knygoje neįtikino tų, kurie tiki kitomis teorijomis. Net daugėjant įrodymų, kad toji moteris buvo L. da Vinci turtingojo kaimyno žmona, panašu, kad ateities kartos ir toliau kels klausimus apie paveiksle pavaizduotos moters ar vyro tapatybę, kol nebus atrasta kažkas absoliučiai aiškaus.

Ir jeigu paaiškės, kad tai iš tiesų L. Gherardini, šis įrodymas gali sukelti dar daugiau klausimų: jeigu portretas buvo užsakytas, kodėl pirklys taip ir negavo savo žmonos paveikslo? Manoma, kad L. da Vinci pradėjo tapyti jį 1503 metais ir dirbo keletą metų. Taip pat teigiama, kad ir po to autorius vežiojosi su savimi šį paveikslą ir jį tobulino dar ilgiau nei dešimtmetį.

Užuot atsidūręs F. del Giocondo rankose, netrukus jis iškeliavo svetur – XVI amžiaus šedevrą įsigijo Prancūzijos karalius Pranciškus I, kai L. da Vinci buvo pakviestas dirbti į Klo Liusė netoli karaliaus rūmų Ambuaze. Nedidelis ant tuopos medienos nutapytas portretas taip ir liko Prancūzijos lobiu – tai yra vienas labiausiai atpažįstamų portretų pasaulyje. Kasmet šį Paryžiaus Luvro muziejuje už neperšaunamo stiklo kabantį kūrinį pažiūri daugiau kaip šeši milijonai žmonių.

Mona Liza
Foto: Vida Press

Dar daugiau neįmintų paslapčių

Subjekto tapatybė nėra vienintelė paslaptis, slypinti už Monos Lizos šypsenos, kuri visada buvo siejama su žodžiu „mįslinga“.

L. da Vinci naudojo „sfumato“ techniką, kurios pats išmoko – dažų pigmentai buvo maišomi, ypač aplink akių ir burnos kampučius. Manoma, kad būtent ši technika sukuria „mįslingos šypsenos“ iliuziją, kuri, priklausomai nuo žiūrinčiojo pozicijos gali išnykti. Per nanosekundes, kurių prireikia žiūrovui patraukti žvilgsnį nuo Monos Lizos akių prie burnos, šypsena, regis, išnyksta.

Pastarąjį dešimtmetį, minint 500-ąsias paveikslo sukūrimo metines, „Mona Liza“ buvo nuskenuota lazeriu, ištirta infraraudonaisiais spinduliais ir skaitmeniniu būdu išanalizuota. Visa tai tam, kad atskleistų nors kelias jos galimai slepiamas paslaptis. Žurnale „Leonardo“ fizikas Diogo Queiros-Conde žvelgia į šį fenomeną per mokslinę prizmę.

Pasak jo, pigmentų maišymas aplink akis ir burną apgauna žmogaus akį. Kai žmonės mirksi, į tinklainę patenka mažiau šviesos, o mūsų akys atpažįsta įvairius spalvų derinius priklausomai nuo šviesos lygio. Prisiminkite, kad L. da Vinci turėjo ne tik menininko, bet ir mokslininko protą. Galbūt jis sąmoningai nupiešė tokią Monos Lizos šypseną.

Siekiant išgauti daugiau informacijos iš šio paveikslo ir jo anomalijų, buvo atlikta daugiau eksperimentų. Skaitmeninė analizė atskleidė, kad L. da Vinci veido bruožai beveik visiškai vienodi su portrete pavaizduotos moters veido bruožais. To pakako, kad bent jau vienas mokslininkas įsitikintų, kad jame pavaizduotas pats L. da Vinci su moters rūbais.

Mona Liza

Olandų mokslininkai iš Amsterdamo universiteto nusprendė panagrinėti Monos Lizos emocijas moksliškesniame lygmenyje. 2005 metais jie pasinaudojo „emocijų atpažinimo“ programine įranga, padėjusia nustatytis jos nuotaiką. Ši technologija, pritaikyta bendradarbiaujant su Ilinojaus universitetu, atskleidė, kad kaprizingos šypsenos „sudėtis“ tokia: 83 procentai – laimės, 9 procentai – pasibjaurėjimo, 6 procentai – baimės, 2 procentai – pykčio, mažiau nei procentas – abejingumo, o nustebimo jame išvis nėra.

Kiti bandymai parodė, kad L. da Vinci iš pradžių nupiešė Moną Lizą su galvos apdangalu ir įsikibusią ranka į kėdės rankeną, tarsi ji ketintų netrukus atsistoti. Kitus paveikslo antras planas taip supainiojo, kad jie netgi ėmė kelti prielaidą, kad L. da Vinci galėjo kurti vaizdą vaizde, kuris nelabai skiriasi nuo paslėptų objektų, kurių paaugliai ieško žurnalo „Highlights“ dėlionėse.

Kaip mano vienas L. da Vinci tapybos entuziastas, šiame portrete, žiūrint į jį aukštyn kojomis, galima įžvelgti klaustuką. Taip pat jis šiame meno kūrinyje mato „paslėptus beždžionės, liūto, arklio ir kitų būtybių atvaizdus“.

D. Queiros-Conde taip pat užsimena, kad žiūrint į šį portretą tam tikru kampu, šviesi forma po kairiuoju Monos Lizos pečiu gali būti interpretuojama kaip žmogaus kaukolė.

Negana to, kitų atlikti eksperimentai atskleidė dar daugiau – šiame ir kituose L. da Vinci paveiksluose jie įžvelgia ateivius. Kai grafikos dizaineris Terrence’as Massonas iš Šiaurės Rytų universiteto Bostone (Masačusetso valstija), pasinaudojęs kompiuterinėmis technologijomis paieškojo L. da Vinci kūriniuose paslėptų žinučių, jis aptiko Darthą Vaderį primenantį atvaizdą.

Ar L. da Vinci ketino iškelti tiek daug klausimų, apie kuriuos diskutuojama jau kelis amžius? Tai, kad Mona Liza neturi antakių – tik dar vienas paveikslo aspektas, neduodantis ramybės akademikams. Vieni sako, kad nieko tame neįprasto, kad L. Gherardini statuso moteris išsipešiojo antakius – Renesanso laikais gerai išreikšta kakta bylojo apie intelektą.

Kita teorija skelbia, kad menininkas iš tikrųjų nupiešė Moną Lizą su antakiais ir blakstienomis, tačiau bėgant metams dėl valymo ir restauravimo jie išnyko. Kiti gi įsitikinę, kad trūkstami antakiai yra įrodymas, kad L. da Vinci taip ir neužbaigė šio portreto.

Daugialypės paslaptys, gaubiančios „Moną Lizą“, galbūt niekada nebus atskleistos, tačiau technologijoms žengiant į priekį gali būti sužinota daugiau, nei buvo slėpta tuos penkis šimtmečius.