Spalio 29 d. pianistą bus galima išgirsti Vilniaus kongresų rūmuose, kur jis kartu su kitais penkiais žinomais muzikantais – saksofonistu Vytautu Labučiu, fagotininku Andriumi Puplauskiu, tūbininku Dariumi Bažanovu, perkusininku Laimonu Staniulioniu ir projekto idėjos sumanytoju tapytoju Artūru Šlipavičiumi-Šlipu, kurs muzikines improvizacijas scenoje eksponuojamų tapybos darbų temomis, rašoma organizatorių pranešime spaudai.

Paklaustas, ko klausytojas gali tikėtis koncerte, R. Zubovas šypteli: „Nei viename koncerte negali žinoti, ko tikėtis – tiesiog turi įšokti į upę ir plaukti. Kiekvieną kartą tai yra paslaptis, kuri staiga atsiskleidžia – jau vien dėl to yra verta ateiti ir pačiam viską pamatyti“. Su pianistu kalbamės apie būsimą tapybos ir muzikos projektą, jo asmeninį santykį su kūryba ir pastangas nepasiduoti kasdienybės rutinai.

- Rokai, spalio 29 d. Jus bus galima išgirsti Vilniaus kongresų rūmų scenoje, išskirtiniame tapybos ir muzikos projekte „Haruspicija“. Kuo Jums įdomus šis projektas? Kodėl sutikote jame dalyvauti?

- Turbūt kiekvienas pianistas pradeda mokytis groti iš meilės muzikai, meilės kūrybiniam procesui ir garsams. Vėliau mes po truputį esam velkami į tramdomuosius marškinius, kuriuos vadiname natomis, ir baigę muzikos mokyklą savo pradinį troškimą dažnai jau būname pamiršę. Kai pradėjau mokyti kitus, visą laiką stengiausi, kad jie jaustų, jog muzika gali perteikti svarbius ir brangius patyrimus, emocijas, jausmus, o ne natas.

Šis projektas yra vienas iš tokių, kai aplinkos patyrimas yra perduodamas žymiai spontaniškiau, nei leistų užrašytas tekstas. Man labai patinka dalyvauti tokiame kūrybiniame procese kartu su kitais, kai improvizacija, dalinimasis vyksta ir tarpusavyje, ant scenos, ir su klausytoju.

- Kada pirmą kartą susidūrėte su tokia patyrimu grįsta improvizacija?

- Pamenu, 2011 m. netikėtai susiklostė situacija, kuomet teko spontaniškai improvizuoti per Krokuvoje vykstančias Vilniaus dienas, skirtas Česlovo Milošo ir M. K. Čiurlionio šimtmečiui. Visiškai neplanuotai grodamas turėjau iliustruoti aktorės Dalios Michelevičiūtės skaitomą Č. Milošo poeziją. Pasakysiu atvirai – man taip patiko, kad pradėjau ieškoti galimybių prisiliesti prie tokios kūrybos dažniau. Juk kuo mūsų santykis su muzika yra kūrybingesnis, tuo prasmingesnis tampa ir mūsų muzikinis gyvenimas.

- O kiek artimas Jums yra tapybos ir muzikos žanrų santykis?

- Žinoma, yra neįmanoma pagroti tapybos arba nutapyti muzikos, tačiau, mano nuomone, tarp tapybos ir muzikos yra abipusis ryšys. Kiekvienas kūrybingas žmogus, tiesdamas tiltą tarp šių dviejų menų, ieško savo atspirties taškų. Galbūt tapyboje spalvomis perteikiamos vienos ar kitos emocijos, kurios gali atsispindėti muzikoje, galbūt paveiksle yra naratyvas, pereinantis į muzikinį pasakojimą... Šiame koncerte įdomu tai, kad scenoje muzikuos šeši labai skirtingi kūrėjai. Tad kiekvienas šio koncerto segmentas – tai vis kito muziko prisilietimas prie tapybos, prisilietimas iš šešių skirtingų požiūrio taškų. Meno pasaulyje pakankamai retas reiškinys, kai tapyba ir muzika yra suvienijama tokiu būdu.

- Iš Jūsų veiklos pobūdžio panašu, kad nepabūgstate nuolat ieškoti naujų kūrybinių erdvių. Ne tik aktyviai pristatinėjate M. K. Čiurlionio kūrybą, bet ir nuo 2003 m. koncertuojate su ansambliu „Nepaklusnieji“, 2013 m. debiutavote kaip aktorius, filme „Laiškai Sofijai“ įkūnydamas savo prosenelį M. K. Čiurlionį, esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Kodėl Jums svarbu išbandyti save skirtinguose amplua?

- Nežinau, kaip kitiems, bet man dažnai gyvenime atsitinka, kad bėgi, bėgi tarp visų darbų, užduočių ir projektų, tarp savo paties minčių ir kitų tau primestų idėjų, ir jau, atrodo, viskas – nebegali daugiau. Tada galvoji, kurių velnių aš tai darau? Daryčiau kažką paprasto, nuo ryto iki vakaro, sėdėčiau ramiai... Ir po to supranti, kad tai – tiesiog ne tau skirta. Man taip neišeina.

- Iškalbingas ir ansamblio „Nepaklusnieji“ pavadinimas, kurio vienas iš įkūrėjų esate. Ką Jums reiškia nepaklusnumas?

- Labiausiai turbūt – nepaklusnumą rutinai. Vieną kartą man nepaprastai didelį įspūdį paliko Nidos katalikų bažnyčioje išgirstas klebono palyginimas: „Kalnakasyboje visi labai bijo griūčių, kurios užgriūna šachtas ir pražudo šachtininkus. Bet žymiai daugiau kalnakasių nusineša ligos, kurias sukelia mažos anglies dulkelės.“ Taip ir mūsų kasdienybėje – mes labai bijome didelių sukrėtimų, bet kas dieną ant mūsų dvasių, ant mūsų širdžių po truputį sėda tos mažos smalkės, tos mažos kruopelytės dulkių. Nepaklusnumas – tai tarsi siekis nepasiduoti kasdienybės dulkėms, kurioms nusėdus mums po truputį viskas darosi patogu, aišku ir ramu. Šis projektas irgi yra vienas iš tokių bandymų, kad dulkės neužgožtų mūsų kūrybingumo.

- Papasakokite apie dabartinius savo projektus. Kuo šiuo metu užimta Jūsų galva ir širdis?

- Nustebinsiu – M. K. Čiurlioniu (juokiasi). Galvoju, kad tai yra mano misija ir pašaukimas. Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui mečiau sau iššūkį, kuris vadinasi „100 prisilietimų prie Čiurlionio“. Nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2018 m. vasario 16 d. sugalvojau padaryti 100 renginių, skirtų M. K. Čiurlioniui. Tie renginiai labai įvairūs – nuo į M. K. Čiurlionio namus Vilniuje užeinančių dviejų austrų, kuriems aš groju valandos koncertą ir pasakoju apie M. K. Čiurlionį, iki M. K. Čiurlionio parodos pristatymo Altajuje. Taigi mano gyvenimo centrinė ašis išlieka M. K. Čiurlionis. Džiaugiuosi – šalia jo visi kiti kūrybiniai mano projektai irgi pasiteisina.

Kamerinis tapybos ir muzikos improvizacijų koncertas „Haruspicija“ įvyks spalio 29 d. 17 val. Vilniaus kongresų rūmuose.