Bet būna, kai ištinka dabartis ir pamatai, kaip šnabžda gyvas kvėpuojantis pasaulis. Šiurena lapai, gyvybė įkvepia/iškvepia, ritmas įsitveria smegenų gardelių ir atsiveri modernybei, dabarties džiugesiui ir jo nerimui.
Šeštadienio koncertas Filharmonijoje, kuriuo prasidėjo eilinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“, ir buvo tas nekasdienis kasdienybės atvėrimas. Sustabdytas paros rimtas. Ištikusi tikrovė.
Davidas Langas, kurio kūriniai pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje skambės dar daug kartų, yra vienas žinomiausių JAV dabarties kompozitorių, muzikas-filosofas, nuolat savo kūriniuose apmąstantis būties trapumą ir jėgą.
„Kas atsitinka tarpe tarp tos gyvenimo akimirkos, kai esame čia, ir pereiname į kitą ateities momentą“, klausė savęs ir auditorijos viename susitikime kompozitorius. Šis bandymas gyvenimo ritme užčiuopti buvimo ašį ir skambėjo visuose jo kūriniuose, kuriuos girdėjome tą vakarą.
Naujausias iš vakare skambėjusių jo kūrinių „Shade“ fortepijoniniam trio ir styginiams (2016) pirmąkart atliktas vos prieš devynis mėnesius šių metų sausį Olandijoje prasiveržia gaivališka smuiko arpedžio (Ingrida Rupaitė) ir palaipsniui užpildo erdvę tiksliomis fortepijono (Indrė Baikštytė) bei mąsliomis violončelės (Povilas Jacunskas) temomis. Visa eilė ritmo suvaldytų transformuojamų temų atveria plačią paletę pavadinime (shade – šešėlis, bet ir atspalvis, gaubtas, šmėkla, vaiduoklis, net brūkšniavimas) užkoduotų temų, ir, manyčiau, atlikėjų ir orkestro (Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Robertas Šervenikas) pasiekta garsų darna leido išgirsti ir pajusti muzikos įtampą, ir jos netrivialų grožį.
Antroje koncerto dalyje nuskambėjęs „Concerto (World to Come)“ violončelei ir kameriniam orkestrui (2010) dar giliau atskleidė filosofinę D. Lango muzikos prigimtį. Violončelė (Gavriel Lipkind) it iš gilumos sklindantis save stebinčios sielos balsas ieškojo atramos orkestro garsinėse plėtotėse, kad vėl ir vėl užsisklęstų nuostabos kupinoje autorefleksijoje.
D. Lango muzika nerėkia, neaštrina, ji nuolat klausia neieškodama atsako. Tai muzika, kuri neįtikimai aiškiai leidžia pajusti, kokio tobulo grožio kupinas klausimas. Klausimas, o ne atsakymas, praveria būties duris, o kūrinio pabaigoje tarsi netikėtai nutylantis violončelės ir orkestro dialogas dar labiau sustiprina tą amžiną niekada neatsakomų būties klausimų slėpinį.
Galiausiai koncerto pabaigoje nuskambėjusi „Simple song #3“ balsui ir kameriniam orkestrui (2015) jau tapusi kultiniu filmo „Jaunystė“ gerbėjų kūriniu buvo puikus paskutinis vakaro potėpis. Skaidrus Agnės Stančikaitės sopranas leido išgirsti tą tikrąją kalbą, kalbą, kuria kalbamės patys su savimi žengdami sudėtingiausią gyvenimo kelią – kelią savęsp link.
Ypatingai verta paminėti ir šiame koncerte pirmąkart atliktą Žibuoklės Martinaitytės „Šviesotamsos trilogiją“ fortepijonui ir kameriniam orkestrui (2017) aistringai sugrotą Gabrieliaus Aleknos. Žodį ypatingai pasirinkau neatsitiktinai: kūrinys tiek puikus, kad be jokios įtampos įsikomponavo D. Lango kūrinių kaimynystėje, labai natūraliai praplėsdamas filosofinę vakaro muzikos paletę.
Myliu Vilnių. Bet kai einu jo gatvėmis, itin retai į mane žvelgia tikrai modernios meno formos. Net iš esmės ironiškai puikus ir mano itin mėgiamas, nors daugelio nekenčiamas „vamzdis“, nėra pernelyg modernus, kad leistų užčiuopti pulsuojančią gyvenimą įtampą.
Šeštadienio vakaras buvo ta akimirka, kur kiekvieną atvirą būtį galėjo ištikti muzika. Be mažiausios abejonės, man kol kas tai buvo įdomiausias ir įsimintiniausias šio sezono koncertas.
.
