Sudėtingi tūkstantmečius besitęsiantys konfliktai, menininkų rankose dažnai įgauna nemažai asmeninių atspalvių. Būtent to įkvėpta, režisierė dalinasi asmeniniu pasakojimu apie jos santykį su religija, bažnyčios vaidmenį šeimoje, brangiausius atneštus draugus, didžiausius įkvėpimus, stebuklingus momentus ir (ne)prarastus žmones.

Dalios Ibelhauptaitės pasakojimas:

Mano santykis su bažnyčia ir tikėjimu nuo pat vaikystės buvo labai sudėtingas, ko gero kaip ir kiekvieno tarybiniais metais užaugusio vaiko. Tuomet bažnyčia buvo neleistinas ir gan slaptas dalykas.

Kalėdos ir Velykos buvo slaptas dalykas. Ypatingai mano šeimoje, nes mama buvo vaikų darželio vedėja, dirbo pedagoginį darbą, o tokiems žmonėms nebuvo leista rodytis tikėjimo namuose. Be to, jaunystėje ji buvo ištremta į Sibirą, kur prabuvo aštuonis metus ir grįžusi dažnai buvo sekama, nuolat jautė apribojimus savo darbe ir gyvenime, na ir galiausiai, kaip kiekvienas žmogus, nenorėjo rizikuoti prarasti savo darbo ir galimybių.

Visgi į bažnyčią mes važiuodavome, nes mano tėveliai buvo tikintys žmonės, bet keliaudavome kur nors į rajoną, toliau nuo Vilniaus. Ar tai būtų Giedraičiai, ar Dubingiai, - abu šie miesteliai yra mano tėvų gimtinės. Kartais tai būdavo man nežinomas bažnytkaimis, kur dalyvaudavom sekmadienio mišiose.

Kai buvau vaikas, man labai patiko bažnyčios didingumas ir teatrališkumas: tie paveikslai, eisenos, procesijos, su tokiais įspūdingais, kaip man tada atrodė, drabužiais. Ir, aišku savaime, varpai, saldainiai atlaidų metu ir tie smilkalai... Tokia teatrališka atributika, man darė didelį įspūdį. Ir aš visada labai norėdavau tose procesijose dalyvauti.

Kai man buvo kokie septyni ar aštuoni metai, mane tėveliai paruošė, išleido į Pirmą Komuniją. Tada gavau specialiai pasiūtą, nepaprastai gražią suknelę. Tokią labai jau šventinę. Kartu su mano iš užsienio vežtais išeiginiais baltais lakiniais bateliais su sagutėmis, kaip rožinės rožytės, ir mano išskirtiniu „stiliaus ženklu“ – dideliu bantu ant galvos.

Tai štai, po Pirmos Komunijos, kurios žvakę, kaspinus, kaip ir suknelę iki šiol turiu mamos išsaugotus man buvo leista kartais vaikščioti procesijose, jei nuvykus į tuos bažnytkaimius reikėdavo vaikų. Tuomet galėdavau užsidėti tą savo prašmatnią suknelę ir labai pakylėta dalyvauti.

Tėvų buvo prisakyta jokiu būdu niekam nepasakoti apie šiuos savaitgalinius nuotykius ir su niekuo apie tai nekalbėti. Ko gero, visa mūsų karta, ypač tremtinių vaikų, nuo vaikystės esame išmokyti, kad yra dalykų apie kuriuos kalbi namuose, kurių negali papasakoti nei mokykloj, nei savo draugams.

Dalia Ibelhauptaitė ir Dexteris Fletcheris, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Foto: Asmeninis albumas


Vienas iš tokių dalykų, aišku, buvo Kūčių, Kalėdų šventimas, kurių labai laukdavau, mūsų namuose tai būdavo didelė šventė. Ir tą šventę mes galėdavom švęsti nebūtinai slaptai, nes mano mamos gimtadienis - kaip tik gruodžio 24 dieną. Tai mes iš tikrųjų švęsdavom ir mamos gimtadienį, ir Kalėdas. Čia visada būdavo ir įdarytas karpis, ir šaltiena, ir mano mylimiausios „ausytės“ su grybais, kaip tuos pyragėlius mama vadindavo.

Tų Kalėdų ir „ausyčių“ su grybais laukdavau nuo rugsėjo mėnesio. Prieš Kalėdų valgį mama visuomet melsdavosi ir dalindavomės bažnytines plotkeles.

Kodėl aš visą šitą pasakoju? Nes dabar visa tai atrodo labai naivu, tokie dalykai, kurių šiandien nevertiname, bet tuomet, man, kaip besiformuojančiai asmenybei, buvo svarbu suprasti, kad kokios bebūtų sąlygos, draudimai, pavojinga ar neleistina, nepriimtina, - namuose, savyje, šeimoje, širdyje tikėjimas yra svarbiausias pamatas ir man tėvai tikėjimą skiepijo nuo pat vaikystės.

Dar buvo ir muzika, vargonai ir chorai, skambėję mišiose ir Balio Dvariono mokykla, kur nuo šešerių skambinau fortepijonu. Ten taip pat susipažinau su religine muzika, nuo jos juk niekur nepabėgsi. Matyt iš tiesų sau tikėjimą atradau per meną, jo kūrinius. Visiškai, neįmanomai nuostabus, fantastiškas, beribis pasaulis atsivėrė pažinus dailės meno kūrinius.

D. Ibelhauptaitės ir D. Fletcherio vestuvės
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Dabar mes galime pamatyti daug pačių įvairiausių paveikslų internete, arba aplankyti geriausius pasaulio muziejus, o tuomet nebuvo tokios galimybės ir vienintelis prisilietimas prie to pasaulinio meno buvo per dailės knygas, tų dailininkų antologijas ir pan., kaip ir įvairių dailininkų ir kompozitorių biografijų leidžiamas serijas. Mama visuomet pirkdavo jų po dvi – vieną sau, vieną man. Per jas, būdama paauglė ir susipažinau su žymiausiais pasaulio kūrėjais. Dailė man visad būdavo labai įdomu ir tam tikra atgaiva. Be to – kažkas, ko aš pati niekada nemokėjau ir negalėjau daryti.

Vėliau, didesnės galimybės pažinimui atsivėrė susipažinus su Jurga Ivanauskaite, kuri buvo ne tik rašytoja, bet ir dailininkė. Jos biblioteka, palyginus su tuo, ką aš pati galėdavau pasiekti, kokias reprodukcijų knygas varčiau - buvo didžiulė. Ir, žinoma, didelė dailės kūrinių dalis yra susijusi su religine tematika, ar tai būtų siužetiniai, ar portretiniai darbai. Taip, bestudijuodama tuos dailės kūrinius, pažindinausi su bibliniais siužetais, be to, skaičiau ir daug literatūros, - jau keturiolikos perskaičiau visus F. Dostojevskio tomus, L. Tolstojaus „Karą ir taiką“... Per tokius kūrinius tu atrandi kitų žmonių tikėjimą, jų pokalbį ir santykį su Dievu. Iš to ir gimė manasis santykis su religija, kurį, kaip ir viską, nuolat kvestionuodavau.

Nuo penkiolikos metų mokykloje pradėjau statyti, režisuoti spektaklius, kuriuose vaidino mano draugai. Ir čia toliau vystėsi įvairios paieškų temos. Jos nebūtinai būdavo tiesiogiai religinės, bet tikėjimo klausimas visuomet atrasdavo savo vietą.

Dalia Ibelhauptaitė ir Dexteris Fletcheris
Foto: Dmitrijus Matvejevas


Mes patys rašydavome pjeses apie tai, kas mums buvo aktualu ir svarbu, - mums nerūpėjo jokie Čechovai ar Šekspyrai. Ir jas pavadindavome labai dramatiškai, kaip „Homo Sum“, - pjesė apie kalnų griūtyje palaidotus žmones, ir tai, ką jie mąsto, daro tas paskutines gyvenimo valandas, kaip jie elgiasi būtent su savo tikėjimu.

Teatras man buvo didžiulis kelias į kažką švento, į tą ypatingo jausmo pajutimą. 1980-1985 m. buvo auksiniai Eimunto Nekrošiaus teatro laikai, kai teatras mums buvo kaip bažnyčia. Tenai eidavai ir matydavai metaforine kalba simboliais užkoduotus labai tikslius dalykus, kvestionuojančius tavo gyvenimą, tavo būtį, viską kas yra aplinkui. E. Nekrošius kūrė kitokį pasaulį, paremtą kažkokiu personažo tikėjimu.

Tebūnie tai tikėjimas kitu žmogumi, savimi, žmonija, kitais dalykais. Tai jokiu būdu nebūdavo religiniai spektakliai. Bet tas tikėjimas, šventumas mums buvo tiesiog gaivaus oro gūsis tokioje gana pilkoje ir limituotoje kasdienybėje. Taip į teatrą stengdavausi eiti kartą per savaitę, - tai buvo tikra bažnyčia, pakylėjimo jausmas, kai protas ir siela galėdavo atsijungti nuo tavo gyvenimo realybės, o išėjęs galėjai sau užduoti labai svarbius klausimus.

Grįžtant prie mano pjesių rašymo, būdama 18 metų, 1985 m., sugalvojau rašyti pjesę apie Mozės istoriją, apie jo keliones ir tikėjimą. Tuo metu jau buvau perskaičiusi Senąjį ir Naująjį testamentus, bet norėjau dar labiau įsigilinti, atrasti daugiau teologinio, religinio požiūrio ir jo ieškodama susipažinau su Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Vėlgi, būtent teatras mane atvedė prie vieno svarbiausių mano jaunystės žmonių.

Dalia Ibelhauptaitė ir Dexteris Fletcheris, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Foto: Asmeninis albumas


Taigi, ieškodama žinių, atradau, jog yra toks fantastiškas, nuostabus, netradiciškas kunigas, didis eruditas, poezijos, literatūros ir meno žinovas. Man buvo didžiulis šokas, kai jis ne tik susidomėjo mano rašiniais, bet ir skyrė neįtikėtinai daug laiko, praktiškai padėdamas parašyti visą pjesę. Gaila, jog ji taip ir liko nepastatyta, nors ja susidomėjo ir vėliau Maskvoje mano dėstytoju tapęs garsus scenografas Olegas Šeincis, net sukūręs jai pilną scenovaizdį, kuris iki šiol guli mano archyvuose.
Taip Monsinjoro Kazimiero asmenyje aš gavau nuostabų draugą ir mokytoją, su kuriuo bendravome iki pat paskutinių jo dienų.

Tai buvo viena šviesiausių, intelektualiausių ir įspūdingiausių asmenybių ir galimybė su juo bendrauti pačiai būnant vos 18 metų buvo neregėtas postūmis augti ir vystytis kaip visapusiškai asmenybei. Ir vėliau, grįžusi iš Maskvos ar Londono, pirmiausiai bėgdavau į jo mažą butelį Pylimo gatvėje, kur kalbėdavomės iki išnaktų.

Jam galėdavau išsakyti visas savo abejones ir dažnai atrodydavo, kad svarbu yra tiesiog užduoti klausimą. Jis niekuomet neduodavo atsakymų, o versdavo mane galvoti, nes norėjo kiekvieną padaryti mąstančiu žmogumi. Dažnai jis juokdavosi, jog aš esu didžiulis eretikas, bet jei visos davatkos tokios būtų, - būtų labai gerai, net daugiau – Katalikų bažnyčia būtų laiminga.

Iki šiandien tikiu, kad tikėjimas bažnyčia ar žmogumi įskiepijamas per asmenybes ir būtent ši asmenybė man parodė ir įrodė, kad religija gali būti labai gyva, įdomi, pulsuojanti, meniška, išvalanti ir prašviesinanti tavo sielą ir mintis, tampanti didžiuliu ramsčiu tavo gyvenime.

Dalia Ibelhauptaitė, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Foto: Asmeninis albumas


Monsinjoras visuomet palaikė idėjas siekti žinių, naujovių, - jis galbūt net daugiau už tėvus mane palaike išvykstant į Maskvą. Juk jiems, matytm, buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad jų vaikas išvyksta į jiems tiek skausmo sukėlusios sistemos šalį, o ir 19 metų vaiką taip toli, į tokį didmiestį išleisti sunku. Monsinjoras mane labai palaikė ir išvykus į Angliją, jis matė, kaip sunkiai ten kabinausi į gyvenimą, pradžioje turėdama vos 20 svarų...

Dabar tikriausiai išduosiu labai didelę paslaptį, apie kurią prabylu ne tam, kad pasigirčiau, bet todėl, kad šiandien mūsų gyvenime mes labai retai pajuntame, suprantame kitą žmogų, ypatingai jei jis mums pats nepasipasakoja, dažnai neišgirstame to „tarp eilučių“ ir nesugebame sureaguoti, o sureagavę, nemokame duoti žmogui taip, kad jis nesijaustų skolingas...

Kas kartą grįžusi iš Anglijos susitikdavau su Monsinjoru. Nuėjus pas jį ilgai kabėdavom, gerdavom arbatą ir paskutinis atsisveikinimas visad vykdavo man stovint prie durų.

Monsinjoras labai delikačiai paimdavo mano ranką ir kažką ten įdėdavo, neleisdavo man žiūrėti, tik suspausdavo mano kumštį ir sakydavo: „Čia tau, vaikeli. Tu laikyk. Kai tau bus labai blogai – pavalgysi.“ Kai pirmą kartą išėjau iš jo namų, atsimenu buvo ruduo, kaip dabar, šalta, aš išskėčiau savo kumštį ir ten, smulkiais, sumaigytais, tokiais „gyvenimo mačiusiais“ banknotais buvo sudėta 150 ar 180 JAV dolerių. Tada supratau: nesvarbu, kaip gražiai pasakočiau kaip man sekasi, kaip viskas šaunu, tarp eilučių, ar iš mano akių, o gal ir nusidėvėjusių batų Monsinjoras matė, kad ne visad tai buvo tiesa.

Jis mokėjo duoti taip, kad nejaustum nepatogumo.

Taip...lengvai duoti. To aš iš jo ir išmokau gyvenime – duoti. Duoti niekada nelaukiant grįžtamojo atsako, ryšio. Kartą jo paklausiau: „Monsinjore, bet gal man gyvenime niekada nepasiseks ir galbūt aš niekada negalėsiu jums atsilyginti...“ Tuomet iš jo išgirdau jaunystėje ne kartą girdėtą idėją: gyvenime, kai galėsi, sutiksi tą žmogų, kuriam labai reikės pagalbos ir tada tu jam ją duosi. Tai – mano didysis gyvenimo gerumo pavyzdys, - ciklas, kuriame esame uždaryti visi. Jei gauni gerumą, - turi rasti kaip ir kam jį atiduoti.

Dalia Ibelhauptaitė, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Foto: Asmeninis albumas


Monsinjoro svajonė buvo, kad aš pastatyčiau spektaklį Lietuvoje, - nesvarbu, kur begyvenčiau, turiu sugrįžti į Lietuvą. Be to, buvau jam prisiekus, jog nesvarbu, kas toks bebūtų mano vyras, bet kai kada nors gyvenime tekėsiu, būtent jis mus apvesdins bažnyčioje.

Kai mano gyvenime atsirado Dexteris, Monsinjoras dirbo Vilniaus Arkikatedroje. Tad 1995 m. gruodį dviese atvykome per Kalėdas į Vilnių, nuėjome į Katedrą po Vakarinių mišių, aplankyti Monsinjoro, kuriam norėjau pristatyti Dexterį. Monsinjoras iš karto suprato mano žmogaus reikšmę, nes tai buvo pirmas žmogus, kurį aš atvedžiau su juo supažindinti, tuomet ir pasimatė visa jo išmintis ir humoro jausmas.

Jis pakvietė mus pasilikti tuščioje Katedroje, kur viskas jau buvo užsidarę Kalėdų nakčiai, mes buvome trise. Monsinjoras iš stalčiuko išsitraukė gabaliuką lietuviško skilandžio ir juodos duonos, man sakydamas: „Tu papjaustyk“.

Aš pjaustau ir sakau: „Bet, Monsinjore, kaipgi juk negalima mėsos...“. Jis taip į mane pasižiūrėjo ir sako: „Žinai, aš gyvenime daug iškentėjau. Man Dievas viską leidžia. O tu tylėk ir pjaustyk.“ Tokį jo humoro jausmą ir prisimenu, kaip ir tą vakarą, jo dar vieną dalinimąsi tuo, ką turėjo. Monsinjoras visada jautė situaciją, ir čia netikėtai ištraukė tais laikais super deficitą – butelį prancūziško vyno! Ir Dexteriui tas įspūdis didingos katedros, ryškiausio Lietuvos bažnyčios atstovo, vynas, duona ir pokalbis apie Caravaggio paveikslus (mat Dexteris vaidino D. Jarman filme patį Caravaggio)... Jis nusprendė priimti katalikų tikėjimą sakydamas, kad jeigu katalikų bažnyčia turi tokius kunigus kaip Monsinjoras, tai jis nori būti jos dalimi, ir iš dalies būtent tam, kad mūsų vestuvės būtų Vilniaus Katedroje ir mus sutuoktų Monsinjoras Vasiliauskas.

Nuo to momento iki mūsų vestuvių 1997 m. praėjo pora metų. Monsinjoras jau nebedirbo Katedroje, bet šia proga jis grįžo į tą sielos ir tikėjimo šventę. Jis sakė, kad mišios turi būti lotyniškai ir tai buvo fantastika, tai buvo nepamirštama, bet dar labiau nepamirštama buvo jo vestuvinė dovana – kelionė į Kryžių kalną. Jis pats užsakė padaryti kryželį su Rūpintojėliu ir mes važiavome jo pakabinti ir kartu aplankyti jo Sibiro draugo – tėvo Stanislovo.

Ir tie momentai, kai klausomės tėvo Stanislovo Grigališkųjų choralų giesmių jo bažnytėlėje trise su Monsinjoru... Kai tėvas Stanislovas mums iškėlė tikrą vestuvių puotą su juodąja arbata – „Čefyru“ – kaip jie Sibire gerdavo ir net į ją degtinėlės įpylė, ir vėlgi dešra su juoda duona... Tokių momentų tu negali užmiršti, nes jie abu buvo asmenybės gigantai. Tai buvo tokie stiprūs ir ryškūs žmonės, jog jie buvo pakilę iš to paprasto religinio žmogaus suvokimo ribų ir iš tiesų patapę tikrais sielos vedliais, su tavimi išliekančiais atsiminimuose visam gyvenimui.

Dalia Ibelhauptaitė ir Dexteris Fletcheris, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
Foto: Asmeninis albumas


Tiek aš, tiek Dexteris absoliučiai dievinome šiuos du žmones ir branginome laiką praleistą kartu. Tačiau Monsinjoras man vis kartojo ir kartojo, kad turiu grįžti ir statyti spektaklius Lietuvoje. Ir, aišku, atsiradus pirmai galimybei statyti „Kaukiu balių“ Vilniaus festivaliams Trakų pilyje, Monsinjoras buvo vienas iš tų kurie mane moraliai labai spaudė priimti šitą sprendimą. Ir tai, kad aš Lietuvoje esu ganėtinai nemažai nuveikus ir netrumpam užsilikusi, yra didžiulis Monsinjoro Vasiliausko nuopelnas. Už tai, kad jis man sugebėjo įskiepyti tokią meilę šaliai, pareigą... Aš žinau, kaip sunkiai jis gyveno, kentėjo Sibiro lageriuose, ir kitur... Manau, kad mes turime tęsti ir nešti šią šviesą savo darbais.

Taigi, 2001 m. liepą jau repetavome Trakuose „Kaukių balių“ ir mano didžiulė svajonė buvo, kad Monsinjoras Vasiliauskas per premjerą sėdėtų šalia manęs, nes jis man buvo vienas svarbiausių žmonių, dėl kurių aš čia grįžau. Tik buvo didelė bėda – Monsinjoras jau tada labai sunkiai sirgo kepenų vėžiu, buvo jau paskutinė stadija, paskutinės jo kelionės dienos, kurias jis praleisdavo daugiausiai ligoninėje, iš kurios visgi dažnai pabėgdavo į... poezijos vakarus, koncertus, spektaklius, nes jam nepaprastai reikėjo šio sielos peno. Jis man vis kartojo: „Nepergyvenk, būsiu aš Trakuose. Aš būsiu per tavo premjerą.“

Ir jis pabėgo. Jis pabėgo į „Kaukių baliaus“ premjerą. Tai buvo vasara prieš jo mirtį ir jis sėdėjo šalia manęs, nepaprastai džiaugėsi ir akies krašteliu aš vis bandžiau į jį pažiūrėti, - jo reakcijas. Mačiau, kokiame fiziniame skausme jis tuo metu jau buvo, tačiau išsėdėjo visą spektaklį ir jau tik po paskutinių natų ir aplodismentų pasakė: „Turėsiu išvažiuoti, negalėsiu būti tavo šventėje“.

Mūsų paskutinis susitikimas įvyko po Monsinjoro skambučio man, kuomet buvau su savo drauge Audra Žukaityte. Jis sakė, jog nori susitikti, bet labai nori pieniškos sriubos. Ne paslaptis, kad nei aš, nei Audra nemokam tokios sriubos virti. Tuo praktiškai panikos momentu mes sugebėjome išsikviesti mano mamą iš Žirmūnų, kuri atbėgo ir išvirė tos pieniškos sriubos, su tokiais „kleckais“, kurie Monsinjorui labai patiko. Atsimenu, kaip skaniai jis valgė jau visas sukritęs, sukūdęs ir kiek mes daug juokėmės, kalbėjome, fotografavomės. Kiek daug tame buvime kartu buvo šviesos ir džiaugsmo.

Monsinjorsa Kazimieras Vasiliauskas, Dexteris Fletcheris
Foto: Asmeninis albumas


Kai jau turėjau išvažiuoti, jis man pasakė: „Kai kitą kartą grįši, manęs jau čia nebebus, bet mes tikrai susitiksime kitur. Ir tu nepergyvenk, viskas tavo gyvenime bus gerai.“ Ir tuomet aš jau žinojau, kad atsisveikinu su labai brangiu žmogumi, kurio niekada nebepamatysiu.

Nors jis buvo Dievo žmogus, kunigas, bet per mano gyvenimą tapo mano artimu draugu ir visą tikėjimą, bažnyčią, - viską mačiau per jį. Todėl tuomet man buvo iškilęs didelis klausimas: o kas po to? Ir taip 2001 m. spalio 14ąją jis mirė – mes nebesusitikome, bet tas didžiulis tikėjimas jėga, kuri tave veda, saugo, sunkiuose momentuose, išliko ir manau, kad tai turėtų būti kiekvieno iš mūsų kūrybos ašis ir pagrindas.

Visuomet juokauju, kad man spektakliuose visad labai nusiseka kunigų, vienuolių scenos, kurių šiame žanre – ypatingai daug. Ir žinau, kad „Likimo galios“ finale, kur vienuoliai išleidžia Leonorą į atsiskyrimą, mano pastatyme, grojant dieviškai Verdi muzikai, buvo tikra ugnis, degė 40 fakelų ir aš vis galvojau, kad tai yra mano linkėjimas Monsinjorui Vasiliauskui.

Dabar, pirma kartą statau operą paremtą bibliniu siužetu – „Samsonas ir Dalila“. Tai - labai didelė atsakomybė, ne tik todėl, kad ji ilgai nestatyta Lietuvoje ir yra gana reta opera bei dieviškos muzikos kūrinys. O taip pat dėl to, kad biblinis, religinis siužetas ir labai yra svarbus ir jautrus siužeto interpretacijai. Iš esmės manau, kad visų romanų, literatūros kūrinių siužetai vienu ar kitu būdų yra paimti iš Biblijos. Juk visos istorijos turi tam tikras literatūrines struktūras, personažus, santykius, kurie praktiškai yra siužetų enciklopedija. „Samsonas ir Dalila“ - vienas iš tų nepaprastai klasikinių siužetų. Tai man yra labai atsakingas darbas ir labai didelis išbandymas.

Dalios Ibelhauptaitės ir Dexterio Fletcherio santuokos įžadų antaujinimas
Foto: Dmitrijus Matvejevas


Kiekvienas turime savo santykį ir kelionę su tikėjimu. Vienam iš mūsų reikia eiti kiekvieną sekmadienį į bažnyčią ir melstis. Mano kelias, poreikis yra truputį kitoks. Man nereikia eiti į Bažnyčios namus tam, kad aš galėčiau kalbėtis su Dievu. Aš visą laiką tikiu ir žinau, kad kažkas labai mane saugo, veda. Nes vienam nueiti tos kelionės, kurią aš nuėjau, būtų neįmanoma. Lygiai taip pat be to tikėjimo kažkuo, pasitikėjimo savo jėgom, tikėjimu, jog einant teisingu keliu, tas kažkas niekada tavęs nepaliks. Tai kas kartą mane išveda iš sunkiausių situacijų, labirintų.
Ar tai tikėjimas Dievu, ar konkrečia religija?

Nežinau. Aš sau to niekada neįsivardinau, bet manau kad kiekvienas iš mūsų turi kažkuo tikėti ir rasti savyje tą šviesą. Ir „Samsonas ir Dalila“ man bus būtent tas darbas, kurį aš labai noriu padaryti, dėl to kad jis kelia labai daug klausimų, labai daug dialogų. Būtent dėl to, kad man religija ir tikėjimas visą laiką buvo ne apie atsakymus, bet apie didelį ir daugelio klausimų iškėlimą.