Idėja organizuoti angelų parodą kilo tapytojai Aistei Gabrielei Černiūtei, Videniškių bažnyčioje pamačiusiai medinę renesansinę sakyklą, kurią puošė angelai.

„Prikalbinti profesionalų menininką kurti tokia tema nėra lengva, dažniausiai jo veidu nuslysta ironijos šypsenėlė, todėl sakiau tiesiai: sukurk angelą. Arba gali tai padaryti, arba ne. Įdomiausia gauti parodai tokius kūrinius, kuriuose angelas tarsi paslėptas, nepamatysi nei sparnų, kurių dažniausiai tikiesi, nei paslaptingo švytėjimo. Todėl labai įdomu klausytis ir pačių parodos dalyvių komentarų. Pvz. tapytoja Aušra Vaitkūnienė savo objektą vadina „Durų angelu“. Argi gali būti durų angelas? Gali, nes ji tokį sukūrė,“ – sako Aistė Gabrielė Černiūtė.

„Angelų tema šiandieniniame parodų gyvenime itin nepaprasta. Sukurti savo angelą – angelo interpretaciją – man jau antri metai iš eilės tapo savotišku iššūkiu. Bent kiek daile besidomintis pilietis iš anksto gali numoti ranka: „et, ir vėl angelai. Juk tai tiek išnaudota tema, banalybių banalybė – nuo suvenyrinių angeliukų lūžta lentynos, tautodailininkų sukurtų paveiksliukų (abrozdėlių) tokia gausybė. O juk įvairiuose religinės literatūros šaltiniuose galima aptikti teiginių, kad toli gražu ne visada ir ne visi angelai buvo gėrio, kilnumo ir grožio įsikūnijimas. Kuriant savo angelo variantą mėginau giliai pajusti tos nerealios dieviškos būtybės begalinę jėgą, grėsmę, išgyventi nepamatuojamą baimę ir pagarbą jam. Angelai gali būti pikti, kerštingi, net bjaurūs. Jiems gali būti būdingos visos žmogiškos savybės – kaip ir senovės Graikų dievams. „Pyktis“ arba „Piktas“ – štai kaip pavadinau savo angelą. Tą įvaizdį sustiprina krauju pasruvusios, raudonai žėrinčios akys – tarsi sarginio šuns, nuleisti purpuriniai sparnai liudija nuovargį. Savo sumanymą geriausiai galėjau įgyvendinti tradicine aliejine technika, taupiai naudodamas spalvas. Tai atitiko mano emocinę būseną kuriant paveikslą „Angelų“ parodai“, – sako Ričardas Garbačiauskas.

„Leo Ray, pavadinęs savo drobę „Namie“, komentuoja taip :„Kai tapau kažką, kartais savaime gaunasi angelai. Angelas-šuo, angelas-katinas. Šįkart angelas-moteris. Kodėl gi ne? Balta, nes angelai ramūs. Mat, sėdi ir ilsisi sau namie.“

Vidas Poškus savo kūrinį „Fabijoniškių angelas“ apibūdina taip:„Iš tiesų turėjo būti „Šeškinės angelas“, nes pamačiau tuos debesis už „monolitkės“ išėjęs iš „Akropolio“, bet Fabijoniškės geriau skamba. O ir šiaip Šeškinė yra Fabijoniškių priemiestis“.

Savo nedidelio formato kūrinėlį, patupdęs į baltą dėžutę ir išpjovęs jam langelį, Rimvidas Stankevičius sako: „Tai dar ne angelas, sparnus turi, bet pakeliui“.

Rūta Eidukaitytė: „Angelai turi sparnus. Vadinasi, moka skraidyti. Žmonės užverčia galvas ir žiūri į viršų – bet ten tik debesys.“

Danielius Rusys: „mano angelas – tai autoportretinis angelas ir saviironija, ir improvizatyvus vizualinio mastymo procesas. Man angelas suteikia daug erdvės įvairioms interpretacijoms. Labiausiai įkvėpė viduramžių menai. Į angelo formą sudėjau viską, kas man atėjo į galvą.

Rasa Leonavičiūtė: „Norėjau sukurti Duonos angelą, bet išėjo kepėjų angelas. Naudojau tik šilką, kurį susipirkau turgeliuose ir išvaliau. Pasiuvau angelų karolius iš balto perdaryto šilko, taip brangią medžiagą prikeldama naujam gyvenimui, nes angelas man siejasi su nemirtingumu.“

Parodos dalyviai: Rasa Leonavičiūtė, Andrius Makarevičius, Ričardas Garbačiauskas, Aleksandras Vozbinas, Arvydas Martinaitis, Vanda Padimanskaitė, Rimvidas Stankevičius, Rūta Eidukaitytė, Arvydas Kašauskas, Lilija Valatkienė, Aleksandras Vozbinas, Danielius Rusys, Leo Ray, Aistė Gabrielė Černiūtė, Mindaugas Skudutis, Vidas Poškus, Viktoras Paukštelis, Irena Mika, Aušra Vaitkūnienė.

Paroda veiks iki spalio 5 d.