Sumanymas jaunai porai kilo kalbantis su bendraamžiais menininkais, kai ėmė aiškėti, kad debiutuojantiems talentams stinga naujų kūrybos erdvių, eksponavimosi vietų ir paspirties.
Adriaanas ir Elzė įsitikinę, kad menas neturėtų priklausyti tik elitui. Todėl „Nyčės ūsų“ galerija burs savo bendruomenę, siūlydama mėgautis menu su itališkos kavos puodeliu rankoje. Lankytojus vilios jauki aplinka, knygos ir, be abejo, meno kūriniai, kurių bus galima įsigyti už kiekvienam prieinamą kainą.
Iškart apgaubia jaukumas
Galerija „Nyčės ūsai“ įsikūrė naujame pastate Valančiaus ir Pilies gatvių sankryžoje. Įžengusiuosius pro duris iškart apgaubia kavos aromatas. Kavinė miniatiūrinė, regis, joje vos telpa du espreso puodeliai, todėl jaukumo jausmas aplanko iškart.
Laiptai veda žemyn į rūsį, dešinėje iškabinti ant sienos svečią lydi galerijos autorių kūriniai. Apačioje įsikūrusi galerijos erdvė, kurioje rengiamasi pirmajai ekspozicijai.
Adriaanas jaudinasi, kad po remonto darbų dar nespėjo išgaruoti drėgmė. Bet iki atidarymo daug gražaus laiko – bus tvarka. Elzė demonstruoja, kaip ekspozicijos kubai transformuosis į stalus ir kėdes per edukacinius užsiėmimus. Belaukiant galerijos atidarymo, galima artimiau susipažinti su jos šeimininkais.
Pasimatymas ar alaus ragavimas?
Elzė ir Adriaanas pirmą kartą susitiko prieš šešerius metus. Viskas prasidėjo nuo to, kai du bičiuliai olandai sėdo į senutėlį, bet patikimą fordą, pasiryžę pasiekti Sankt Peterburgą. Pakeliui nusprendė stabtelėti Vilniuje.
Planuota kelių dienų viešnagė užtruko ilgiau, nes čia sutikti vietiniai – entuziastiški ir gerai mokantys anglų kalbą – primygtinai siūlėsi atvykėliams parodyti daugiau Lietuvos. Adriaanui tai buvo pirmoji pažintis su Baltijos šalimis. Lietuviai draugai pasikvietė kitus savo bičiulius, tarp jų buvo ir Elzė.
– Grandinė kur kas ilgesnė, – pertraukia vyrą Elzė. Ima vardyti visus sutiktuosius, kas su kuo ir kaip susijęs, galiausiai baigia kažkurioje Vilniaus kavinėje prie vieno stalo su Adriaanu. Kartu praleistas vakaras abiem buvo labai malonus. Galiausiai pasikeitė telefono numeriais ir atsisveikino. „Hm, pamaniau, visai nieko mergina...“ – pasakojo A. Hoogduijnas.
– Tik visai nieko?!. – vaidindama supykusią, nustemba Elzė.
Adriaanas su draugu išvažiavo į Peterburgą, planuodami dar pasiekti Murmanską ir namo grįžti per Suomiją ir Skandinavijos šalis. Tačiau bičiulis kažkokiu būdu sugebėjo išleisti visus savo pinigus. Todėl įvertinę kelionės kainą jaunieji olandai atgal pasuko tuo pačiu maršrutu.
Vilniuje dar kartą pasimatė su Elze. „Bent jau man tai atrodė pasimatymas, Elzei – tiesiog alaus ragavimas“, – tęsė pasakojimą Adriaanas.
– Vis dar neapsisprendžiame, kas tai buvo, – komentuoja Elzė.
Tapo pora
Kurį laiką dar susirašinėjo, paskui ryšys nutrūko. Po metų Elzė išsiuntė Adriaanui kalėdinį atviruką. „Vadinu tai skaitmenine pasaka. Atvėrusi seniai naudotą skreitinuką, pirmiausia išvydau Adriaano adresą. O, prisimenu tą vyruką! Buvo visai mielas. Pagalvojau, įdomu, ar dar galioja jo adresas, išmėginsiu. Parašiau sveikinimą, tikėdamasi, kad jam viskas klojasi gerai. Ir jis atsakė, vargšelis“, – nusijuokė Elzė.
Susirašinėjimas atsinaujino. Pastraipos vis ilgėjo, pastraipų vis daugėjo. „Rašėme vienas kitam apie viską: gyvenimą, religiją, šeimą, politiką. Po kelias valandas per dieną skyrėme laiškams“, – prisiminė E. Hoogduijn. Galiausiai abu nusprendė, kad jau metas susitikti.
– Skraidėme vienas pas kitą ir pamažu tapome pora, – priduria Adriaanas.
Elzė kurį laiką įsidarbino Nyderlanduose. Jos draugas tada dar tik puse etato dirbo pasaulinėje nekilnojamojo turto įmonėje „GeoPhy“. Ji užsiima rinkos duomenų rinkimu, apdorojimu ir analize. Kitą dalį pajamų Adriaanas gaudavo iš straipsnių periodiniuose leidiniuose.
Po drauge praleistų metų pora nusprendė leistis į Italiją ir padirbėti ten: Adriaanas – žurnalistu, o Elzė – fotoreportere. Keliaujant iš vieno miestelio į kitą prabėgo dar vieni metai. Adriaano straipsniai pasirodydavo Nyderlandų žurnaluose ir laikraščiuose, o Elzė vis gausino savo fotografijų kolekciją.
„Kaip miela buvo jausti, kad patirdami tokį nuotykį kartu galime įgyvendinti ir didžiausius savo troškimus. Ko gero, jau tada ėmė bręsti galerijos idėja“, – svarstė Adriaanas.
Kelionėms pasibaigus porai nebeliko nieko kito, kaip sumainyti žiedus. Jųdviejų tuoktuvės įvyko praėjusią vasarą.
Olandus vilioja į Kauną
Adriaanas pasiūlė savo vadovui Teunui van den Driesui atidaryti kompanijos „GeoPhy“ padalinį Kaune. Šis sutiko. Biuras pradėjo veikti praėjusių metų pabaigoje, Adriaanas tapo jo vadovu. Iš pradžių glaustasi Laisvės alėjoje, paskui persikelta į nuosavas patalpas Putvinskio gatvės 62 name.
Pora žavisi Kauno modernistine architektūra, tad ir biurui ieškojo tokio stiliaus pastato.
„Mano vadovai klausė, ar tai geriausias pasirinkimas, sakiau, kad ne, bet – pats gražiausias“, – nusijuokė Adriaanas. Dabar jis į Kauną vilioja kitas Nyderlandų kompanijas. Jo manymu, miesto laukia šviesi ateitis, ir čia tikrai verta investuoti.
Elzė fotografiją pamėgo būdama šešiolikos. Ką ten pamėgo – tiesiog įsimylėjo. Vis dėlto turėjo praeiti nemažai laiko, kol suvokė šį tą svarbaus:
„Kai esi jaunas ir nori pakeisti pasaulį, neatrodo, kad fotografija galėtum išspręsti Afrikos problemas. Reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog darydama mėgstamus darbus esu laimingesnė, ir tai persiduoda kitiems, aplinkiniams“, – reiškė įsitikinimą ji.
Elzei patinka gaudyti kasdienybės akimirkas, komponuoti, ieškoti pusiausvyros. „Galvoje kartais toks chaosas, todėl tik objektyve viskas stojasi į savo vietas, randasi prasmė. Fotografavimas mane ramina – kaip meditacija“, – prisipažino E. Hoogduijn.
Abbandonato: apleisti miesteliai
Italijoje Adriaanas parengė knygą apie Sicilijos kultūros istoriją. Elzė fotografavo Kalabrijos, Apulijos, Sicilijos mietelius, kuriuos XX amžiaus viduryje sugriovė žemės drebėjimai. Taip atsirado fotografijų knyga „Abbandonato“ su įvadu italų ir anglų kalbomis.
Noras išleisti ją Kaune, surengti fotografijų parodą ir nesėkmingos pastangos atvedė porą prie minties atidaryti nuosavą galeriją. Mat susidurta su įsisenėjusia sistema: galerijoms reikia garsių vardų, be to, už eksponavimąsi prašoma milžiniškų sumų. Taip išauga meno kūrinių kainos.
Atidarydami galeriją „Nyčės ūsai“, Elzė ir Adriaanas atsigręžia į jaunus žmones, kurie norėtų gyventi iš savo kūrybos. Jiems Kaune atsiveria nauja erdvė, naujos galimybės.
„Mūsų motto „kasdienybės menas“ – tai kūriniai, kuriuos nebrangu įsigyti ir papuošti savo namus. Nenorime, kad menas priklausytų tik visuomenės elitui. Jis gali virsti smagia, miela kasdienybės dalimi, džiuginti ir lydėti kiekviename žingsnyje. Norime suburti bendruomenę, į kurią kiekvienas gali lengvai patekti“, – kalbėjo A. Hoogduijnas.
Darbai galerijoje „Nyčės ūsai“ kainuos nuo 90 iki 900 eurų. 90 proc. kūrinių kaina, pasak Adriaano, neviršys 250 eurų. Taip pat galerijos savininkai ketina įmonėms nuomoti globojamų autorių meno kūrinius.
Pavadinimas šovė paryčiais
Vieną ankstyvą rytą Adrianas pabudino Elzę džiaugsmingai šaukdamas: „Sugalvojau galerijos pavadinimą, sugalvojau galerijos pavadinimą! Ateik prie šaldytuvo.“ Ten buvo piešinys, kuriame pavaizduotas vyriškis dideliais ūsais, labai panašus į filosofą Friedrichą Nietzsche. Pagaliau rastas pavadinimas, kuris išreiškia kasdienio meno idėją ir nėra susietas su galerija kaip muziejine institucija.
„Nenorime susieti savo vardo su siaura galerine veikla. „Nyčės ūsuose“ bus rengiami kino vakarai, kūrybinės dirbtuvės, koncertai, meno terapijos seansai. Antra, toks pavadinimas neatbaido jaunų žmonių. Norime parodyti, kad menas nėra koks nors gąsdinantis, įpareigojantis reikalas. Jis gali būti visai sexy ir cool, – teigė A. Hoogduijnas.
