Kam atiduoti pirmenybę – žirgui ar arkliui? Kuo jie skiriasi vienas nuo kito ir kodėl tai turėtų būti svarbu? Ar plačioji visuomenė tikrai supranta, ką vaizduoja Lietuvos herbas Vytis. LDK Vytauto ar Basanavičiaus laikais toks klausimas, be abejo, nebūtų kilęs.
Senovė dabarčiai – tai pirmiausia vizualinė koncepcija. Daiktai, kurie pasiekė mus iš senovės, turi bendrą bruožą – kai jie funkcionavo, mūsų ten nebuvo. Jų egzistencijos tikslas – parodyti tai, kas svarbiausia, o svarbiausia tada buvo dvasia. Vadinasi, homo sapiens kaip rūšies svarbiausias bruožas buvo, o ir turėtų būti, dvasingumas. Tą ypač gerai atskleidžia paminklai, pasiekę mus iš praeities epochų. O kokius paminklus mes paliksime ateities kartoms?
Paminklas yra vizualiai vertikalus objektas, vienokiu ar kitokiu būdu atsiskyręs nuo horizontalumo. Itin svarbus yra jo tvarumas – medžiaga, leidžianti įžvelgti laiko ribas ir gyvybingumą. Senovės paminklai ypač dažnai vaizduoja raitelį. Arklys, šuoliuojantis kartu su raiteliu, atrodo lieknesnis, puošnesnis, kanopomis vos siekiantis žemę. Darbinis arklys virsta žirgu. Jam suteikiami poetiški vardai, antikinėje Romoje žirgas buvo net senato narys, o pranašo Mahometo žirgas, sakoma, turėjęs sparnus...
Mūsų amžiuje į raitelio statulą žvelgiama lyg į naują nepažįstamą objektą. Mums įprastesni dvikojai paminklai, keturių kojų jau kiek per daug. O istorija žino net paminklo raiteliui etiketą. Jeigu žirgas stovi piestu, vadinasi, raitelis žuvo mūšyje. Jeigu priekinė žirgo koja aukštai pakelta, vadinasi, raitelis buvo sužeistas. Jei žirgas ant pjedestalo stovi visomis keturiomis, vadinasi, raitelis mirė savo lovoje.
Raitelių luomui galėjo priklausyti tik kilmingas žmogus. Raitininkas reiškė „užimantis aukštą padėtį“. Išskirtinis raitininko statusas – baltas žirgas. Kodėl jis toks svarbus? Ši privilegija atėjo iš istorijos. Visas antikinis pasaulis susijęs su balta spalva. Baltas marmuras, balta tiek senovės Graikija, tiek Roma, baltas dvigubas baltų kryžius...
Iš senovės atšuoliuoja ir šviesus mūsų raitelis Vytis. Filadelfijos muziejuje mačiau iš balto marmuro iškaltą sparnuotą žirgą Pegasą, lekiantį svajonės link. Apšviestas jis tiesiog pats skleidė šviesą. Galėtume tvirtai teigti, kad šviesa yra dvasingumas ir atvirkščiai.
Grįžtant prie visuomeninio skulptūrų konkurso, reikėtų konkrečiai apsispręsti, ką statysime pagrindinėje valstybės aikštėje – arklį ar žirgą. Vertinimo komisija, atstovaujanti įvairiems visuomenės sluoksniams, iš trijų finalą pasiekusių skulptūrų išsirinko arklį, o ne žirgą. Turbūt taip ir turėjo būti, turbūt vaizduotės stoka yra tikresnis dalykas negu jos polėkis.
Turėdami vieną gražiausių herbų Europoje, jo nebesuprantame, todėl iš Vyčio darome piestu atsistojusį arklį, kuris vaizduoja visai kitą herbą, kitą raitelį. Pernelyg proziška ir daug kur matyta stovyla.
Ne kažin ką čia patars ir šiandienos menotyra, kuri daugiau specializuojasi tyrinėti pasąmonės potvynius ir „šiuolaikinę estetiką“, turinčią perteikti nūdienos psichikos ypatybes, – iš tikrųjų tai rinkos kategorija.
Apžvelgus pastarojo dešimtmečio skulptūrinius objektus, kyla klausimas, kodėl beveik visada ištinka nesėkmė. Priežastys turbūt įvairios.
Pirma, skulptūra reikalauja specifinio išsilavinimo. Ji vizualiai ir apčiuopiamai kiek skiriasi nuo kitų meno rūšių, lyg stovėtų atokiai nuo jų. Skulptūrą pažinsime, apeidami ją ratu, skaitydami tarsi knygą.
Dauguma žiūrovų-žinovų su skulptūromis bendrauja taip, kaip su paveikslais. Didysis XX a. skulptorius Constantinas Brâncuşi ta intencija sukūrė skulptūrą neregiams – ją reikia iš visų pusių apčiupinėti.
Kai žirgas perkamas, jį irgi apžiūri iš visų pusių, kad vietoj žirgo nenusipirktų arklio. Be to, ypatingas skulptūros bruožas yra medžiagiškumas. Nors „šiuolaikinė estetika“ naiviai ignoruoja medžiagą, bet gamta viską sustato į vietas.
Žvelgdami į Vytį, susiduriame su mitu, padedančiu pažaboti modernios istorijos chaosą ir anarchiją. Užuot naudoję pasakojimo metodą (natūralizmas), naudojame mitą. Per alegoriją – į mitą. Šiuo konkrečiu atveju mes jį jau turime, istorijos duotas mitas – Vytis – mums prieš akis, todėl gadinti jį, transformuojant į paprastą arklį, tolygu profanuoti pačią idėją.
Aptariant Lukiškių aikštei skirtų skulptūrų visuomeninį konkursą, tikslinga prisiminti apibrėžimą, kad demokratijos principas sveikintinas visose žmonių veiklos srityse, išskyrus dvi – meną ir mokslą. Priešingu atveju šlamštą prilygintume šedevrui, o neišmanymą – atradimui.
Lukiškių aikštės skulptūrų konkursas patvirtino skirtumus tarp žirgo ir arklio. Trečios ir antros premijų laimėtojai suprato herbo Vytis esmę – vytis šviesą ir ją nešti. Jų skulptūrų Vytis tikrai yra nešantis šviesą.
Pirma premija įvertinta skulptūra nieko bendra su valstybės herbu neturi. Be to, pagal raitelio padėtį ant arklio atrodo, kad šis Vytis bus žuvęs mūšyje. Keista, kad autorius, būdamas stiprus kūrėjas, pastatęs Klaipėdoje prie Dangės bene reikšmingiausią pokarinėje Lietuvoje skulptūrą Mažajai Lietuvai, dabar, kaip sakoma, „nepagavo kampo“.
Apibendrinus galima suprasti santūrią Vilniaus miesto mero poziciją skulptūros, laimėjusios konkursą, atžvilgiu. Ir apskritai konkursų žiuri reikėtų didinti skulptūros profesionalų skaičių, jie turėtų sudaryti nors 60 proc. visos komandos. Gal pagaliau mūsų miestų erdvės tikrai suskambėtų?
