Moksleiviams besiruošiant festivalio atidarymo koncertui kalbiname M. Staškų, šiuo metu vadovaujantį ne tik Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoniniam orkestrui, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniam orkestrui bei diriguojantį Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatro orkestrui.
– Ar tai gražus sutapimas, jog prieš penkerius metus atidarėte Palangoje užgimstantį tarptautinį M. K. Čiurlionio muzikos festivalį ir dabar vėl grįžtate su moksleivių orkestru į pirmąjį jubiliejų minintį festivalį su atidarymo koncertu?
– Iš tiesų tai gražus sutapimas. Šiais metais Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras stovyklauja pajūryje tuo pačiu laiku, kuomet vyksta tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis. Pasitarę su festivalio organizatore prof. Aleksandra Žvirblyte, nusprendėme išnaudoti šią galimybę. Dalyvavome pirmame festivalio atidarymo koncerte, tad dabar sudalyvausime ir jubiliejiniame festivalio koncerte.
– Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestras, menantis 1956-uosius gali didžiuotis ne vienu garbingu laimėjimu ir dideliais pasiekimais. Koks šis orkestras dabar?
– Tai yra 9-12 klasių moksleivių orkestras, kuris nuo 2001 m. gyvuoja kaip simfoninis orkestras, iki tol buvęs kamerinis. Pirmiausia, tai yra mokomasis orkestras. Mums labai svarbūs koncertai, bet moksleiviams akcentuojame, kad tai yra „orkestro pamoka“. Mokome vaikus groti kartu, groti orkestre, pajusti orkestrinio grojimo visą specifiką. Kartu su atskirų grupių mokytojais ruošiame juos būti orkestro muzikantais. Beje, dauguma jų groja Lietuvos ir užsienio orkestruose. Kasmet rengiame daugybę koncertų su skirtingomis programomis.
– Orkestro istoriniai pasiekimai, tikėtina, įpareigoja vadovą siekti ne mažesnių aukštumų?..
– Herberto von Karajano konkurso laimėjimas 1976 m. tuometiniame Vakarų Berlyne – labai svarbi istorija. Tai stiprios dabartinio orkestro ištakos, tačiau simfoninio muzikavimo orkestre specifika – tai jau kur kas platesnis ir didesnis darbas, apimantis didesnę grupę moksleivių ir reikalaujantis didesnio susiklausymo bei gebėjimo groti kartu. Džiaugiuosi, kad man teko garbė perimti didžiulę patirtį iš paties prof. Sauliaus Sondeckio, taip pat tęsti jo pradėtą darbą. Profesorius yra klausęs daug mūsų koncertų, visada sulaukdavome gerų žodžių ir patarimų. Jis labai vertino pasiektus mokyklos orkestro rezultatus. Tai tikrai vienas iš didžiausių mano mokytojų.
Darbas su moksleiviais ir studentais tikrai labai skiriasi. Tačiau tiek dirbdamas su moksleiviais, tiek dirbdamas su kitais orkestrais, aš neateinu pasiruošęs dirbti kažkaip kitaip. Dirbu lygiai taip pat, tik įvertinu, kad moksleiviai turi kur kas mažiau patirties arba visai jos neturi. Bet darbo pobūdis, specifika yra absoliučiai tokia pati: svarbu ieškoti kelių, kad jie greičiau sukauptų tos patirties. Muzikinę medžiagą, tekstą, jie įsisavina labai greitai, bet to neužtenka. Būtina įsisavinti ir kitų muzikantų medžiaga, būtina klausyti, kas vyksta aplink. Štai čia yra mūsų su mokytojais svarbiausias uždavinys, kaip juos išmokyti klausyti ir girdėti, išmokyti padėti jiems suprasti, ką jie veikia orkestre.
– Jei lygintume šį moksleivių orkestrą tarptautiniame lygmenyje, kaip jis atrodytų?
– Šis orkestras būtų labai aukštame lygmenyje. Nuolat galvoju apie konkursus ar festivalius, kur galėtų orkestras išvykti pasirodyti, tačiau susiduriame su finansavimo problema. Išvažiuoti į konkursus labai brangu – sudėtingos dalyvavimo sąlygos ir mokesčiai dideli. Tuose konkursuose išgali dalyvauti turtingų šalių jaunimo orkestrai. Su vienu tokiu man teko dirbti Vokietijoje. Kai orkestrui skiriamas pakankamas finansavimas, su juo dirba pasaulinio lygio dirigentai ir pedagogai. Tokie orkestrai nuolat koncertuoja, vyksta į turus – tiesiog į juos investuojama.
Mūsų šalis nėra tokia turtinga, kad orkestrą išleistų į tarptautinius konkursus. Todėl tenka apgailestauti, kad mes neturime galimybės atskleisti mūsų orkestro aukšto lygio tarptautiniame lygmenyje. Jei važiuotume į tokius konkursus, siektume pačių aukščiausių apdovanojimų. Deja, šiuo metu valstybei investicijos į meną nėra pagrindinis prioritetas. Bet mums menininkams visada kyla klausimų. Kiek investuojama į jaunimo sporto šakas ar rinktinių komandas, kiek jie skraido, rungtyniauja? Kad mes galėtume rungtyniauti, reiktų kitokio valstybės požiūrio. O gal mes ir patys neišdrįstame paprašyti?
Kita vertus, negalime skųstis. Į orkestrą irgi investuojama, mes irgi važiuojame į koncertus, bet po Lietuvą., Kiekvienais metais surengiame po 3-4 koncertus šalies miestuose. Ši kūrybinė stovykla taip pat nėra pigi. 10 dienų išvažiuoti ir pabūti kartu tikrai brangu.
– Užsiminėte apie kūrybinę orkestro stovyklą pajūryje, greičiausiai jaunam žmogui tai didelė motyvacija. Ir vis tik, kas motyvuoja ir skatina šiuolaikinį jaunuolį „trinti“ orkestro kėdę? Kas jį veda į priekį klasikinės muzikos keliu?
– Pirmiausia į priekį jį veda specialybės pedagogas, antra – tėvai, trečia – aplinka, kolektyvas, kuriame jis atsiduria – ar tai būtų kamerinis orkestras, ar šiuo atveju simfoninis orkestras.
Aš tikrai žinau ir tuo labai didžiuojuosi, kad noras groti orkestre moksleiviams yra didžiulis. Ateinantys devintokai jau žino, kad orkestras yra aukšto lygio ir jame groti ne tik didelė garbė, bet ir didelis malonumas, o dar galima ir į stovyklą išvažiuoti. Moksleiviai labai nori važiuoti į tą stovyklą, kurioje atmosferą kuria patys. Atrodo, kad kiekvienais metais ją sukuriame vis kitokią ir vis geresnę.
Simfoninis orkestras yra bendras visų reikalas, todėl turime vieni kitus labai gerai pažinti. Po to darbas orkestre vyksta kur kas sklandžiau ir kūrybiškiau.
Groti orkestre nebūtų motyvacijos, jei nebūtų koncertų. Paprastai mes pasirodome „Viva la Musica“ mokyklos koncerte, jau ne pirmus metus rengiame „Naujametinių fejerverkų“ koncertą gruodžio 31d., pavasarį turime kaip ir tradicinį ataskaitinį metų koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, taip pat orkestras nuolat dalyvauja „Dainų dainelėje“, esame akomponavę moksleivių Dainų šventėse. Be to, jau ne pirmus metus mokykla mums organizuoja kūrybinę stovyklą Klaipėdoje, kur mes ruošiame naujas programas. Šiais metais ruošime programą būtent M. K. Čiurlionio muzikos festivaliui.
– Kaip randasi orkestro repertuaras?
– Įvairiai. Kalbame kartu su skyrių vedėjais, vertiname vaikų ir instrumentų grupių pajėgumus, žiūrime, kuriuos ryškius vaikus galime geriau atskleisti, kokį repertuarą jie yra parengę. Vertiname orkestro sudėtį: kartais kai kurių instrumentų grupės stipresnės ar silpnesnės supuola. Tikrai labai sunkus uždavinys parinkti šiam orkestrui repertuarą. Pasitaiko, kad moksleiviai patys būdami labai kūrybiški teikia savo pasiūlymus. O mes dažnai pildome ir moksleivių svajones.
– Kiek orkestre yra demokratijos?
– Sudėtingas klausimas. Orkestro santvarka labai panaši į valstybės. Galime turėti idėjų ar nuomonių, bet vis tiek visada viskas susiveda į rėmus, į tvarką, kuri perduodama karta iš kartos. Aš esu šalininkas tos tvarkos, kurią man perdavė prof. Saulius Sondeckis, prof. Jonas Aleksa ar prof. Rimas Geniušas. Tai yra iš kartos į kartą einanti repeticijų tvarka, suvokimas, kas yra orkestras ir kokia jo disciplina, kokios orkestranto teisės, ką jis gali ir ko negali sau leisti. Tai yra pakankamai disciplinuota, pakankamai griežta institucija.
– Kaip išsisprendžia, ar vaikas eis solisto keliu, ar vis tik jam geriau rinktis orkestro muzikanto kelią?
– Jau mokykloje galima pastebėti, ar vaiko asmenybė linkusi į individualų, solisto kelią ar vis tik jis geriau jaučiasi būdamas orkestro, kolektyvo dalimi. Tokių solistinių asmenybių tikrai nėra daug. Per kelis metus pasitaiko vienetai. Iš vienos pusės gal ir galima apgailestauti, bet gerai grojantis ansamblistas – didelė vertybė. Kad ansamblis taptų vienuma, reikia daug profesionalumo ir geros technikos.
Simfoniniai orkestrai nuolat ieško ypatingai gerų muzikantų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Geruose kolektyvuose visi atlikėjai „palaiko formas“. Puikus pavyzdys – „Kremerata Baltica“, kai geri solistai susijungę į kolektyvą gali puikiai groti kartu neužgoždami vienas kito solistiškumu. Kita vertus, solistas grojantis su orkestru irgi turi būti ansambliškas ir klausytis orkestro.
– Kokių instrumentų pasigendate orkestre? Kurie instrumentai turi didžiausią perspektyvą įsitvirtinti orkestruose? Girdėjau, kad pvz., valtornistui orkestre vieta garantuota. Ką patartumėte muzikaliam būsimam pirmokui?
– Tas tiesa. Truputi yra susilpnėjusių pučiamųjų grupių – valtornos, fogotai, mediniai pučiamieji. Tačiau fleita visada buvo labai populiarus instrumentas, jų kaip ir nestigtų. Bet tai nereiškia, kad aš atkalbėčiau, jei yra noras. Vis dėlto kaip jau ir minėjau, čia svarbiausia pedagogas ir tėvai, kaip jie motyvuos vaiką, kokį instrumentą siūlys rinktis. Jei vaikui netinka valtorna, nesvarbu, kad jų trūksta, ir nereikia primygtinai jam grūsti, jei jis nori groti būtent saksofonu. Labai sudėtingas procesas vaiką specializuoti tam tikram instrumentui.
Pats prisimenu būseną, kai norėjau vieno, o mane kreipė kita linkme. Kita vertus, tikrai nėra jokios tragedijos vaikui leisti išbandyti įvairius muzikos instrumentus ar disciplinas. Turiu vieną mokinį, kuris šiais metais baigė chorinį dirigavimą, pas mane lankė orkestro dirigavimo fakultatyvą, pradėjo groti klarnetu, nuo trečios klasės – smuiku, vėliau – fortepijonu, paskui perėjo į chorinį dirigavimą, kurį baigęs nusprendė stoti į fortepijoną. Bet kartais moksleivis nuo pirmos klasės pasiėmęs smuikelį sistemingai valingai siekia solisto karjeros ir jam puikiai sekasi. Tad vaikai yra skirtingi. Svarbu palaikyti vaiko norą ir impulsą. O dirigentui pasivaikščiojimas per instrumentus – didelė vertybė ir puikus pagrindas jo kosmopolitiškumui.
– Ir kuo nudžiuginsite tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncerto publiką? Kokį repertuarą minėtoje stovykloje ruošiate?
– Su tam tikromis pertraukomis mūsų repertuare visada yra M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, ja mes ir atidarysime festivalį. Liepos 6 d. valstybinė šventė, todėl koncerto pabaigoje atliksime buvusio „čiurlioniuko“ Kipro Mašanausko dainą, kurią ne tik grosime, bet ir dainuosime. Toks atlikimas mums suteikia daug emocijų ir vienybės. O kita koncerto dalis skirta talentingiems ne tik mūsų mokyklos, bet ir visos Lietuvos moksleiviams. Tai – klarnetininkai broliai Antanas ir Stasys Makštučiai, jie atliks F. Kramar-Krommer koncerto klarnetui pirmąją dalį.
Kamilija Teklė Čižaitė atliks C. Reinecke baladę fleitai. Beje, pati Kamilija pasisiūlė groti šį kūrinį, o aš, žinoma, net neabejodamas iš karto įtraukiau jį į programą.
Taip pat violončelininkas Peyton Hall Magalhaes atliks labai virtuozišką D. Popper vengrišką rapsodiją. Peyton – labai gabus moksleivis. Jam dirigavau, kai dar buvo trečioje klasėje, o dabar galime džiaugtis, kad jis mūsų absolventas. Dar pakvietėme dainininką išgarsėjusį „Lietuvos talentuose“ – Emilį Korickį. Beje, šį koncertą pakartosime Druskininkuose rugsėjo 22 dieną.
Jubiliejinio tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio renginiai vyks liepos 5-13 dienomis Palangos Kurhauzo salėje, grafų Tiškevičių rūmuose ir Birutės parko rotondoje.
