Čia jie meta iššūkį visuomenės formuojamiems stereotipams apie seksualumą ir lyčių skirtumus ir kviečia žiūrovus pasinerti į fantazijų pasaulį, kuriame vyriškumo ir moteriškumo sąvokos susilieja, rašoma festivalio organizatorių pranešime spaudai.
Spektaklis Vilniaus Menų spaustuvėje gegužės 18 d., Klaipėdos kultūros fabrike gegužės 19 d.
DELFI publikuoja pokalbis su vienu iš dueto šokėjų, Peter Šavel, apie šiuolaikinius visuomenės mums primetamus stereotipus, spektaklyje užkoduotas mintis ir identiteto paieškas nūdienos pasaulyje.
- Spektaklyje „Berniukai, kurie mėgsta žaisti su lėlėmis“ kalbate apie seksualumo ir lyčių stereotipus, kuriuos mums nuo pat vaikystės įdiegia visuomenė. Ar esate asmeniškai patyręs šių stereotipų įtaką? Kaip gimė idėja pastatyti apie tai spektaklį?
- Stereotipų yra be galo daug. Manau, kad mes visi esame, vienaip ar kitaip, su jais susidūrę. Kai kurie iš jų labai akivaizdūs: mėlyna – berniukams, rožinė – mergaitėms. Tiesa, šiuo atžvilgiu, man pasisekė, nes užaugau labai liberalioje ir palaikančioje šeimoje. Pamenu, vaikystėje norėjau avėti aukštakulnius, nes man patiko jų keliami garsai ir maniau, kad jie daug „kietesni“ už „nuobodžius berniukiškus batus“. Kartu su močiute vykome į parduotuvę ieškoti man aukštakulnių poros. Deja, dideliam mano nusiminimui, neradome man tinkamo dydžio (šypsosi).
Vis dėlto, daug sunkiau išvengti mažiau akivaizdžių stereotipų. Tąkart, ieškant man aukštakulnių, močiutė vis bandė mane įtikinti, kad „berniukiški batai“ būtų geriau ir tinkamiau. Jaučiau jos baimę, gėdą ir patiriamą diskomforto jausmą, kai ji, vardan manęs, drąsiai leidosi į galimą akistatą su visuomene.
Mes manome, kad berniukai labiau linkę varžytis, o mergaitėms labiau rūpi jų išvaizda ir maisto gaminimas. Todėl net nepastebime, kaip greitai pamatę mergaitę pavadiname ją „gražia princese“, o berniuką pagiriame, sakydami, kad jis jau užaugo „didelis ir stiprus“. Aš pats turiu dukterėčią ir net puikiai suprasdamas ir kritikuodamas šiuos visuomenės įdiegtus stereotipus, dažnai jie patys išsprūsta man iš burnos.
Tikrai labai gaila, kad vos tik tai vyriškumą ir moteriškumą pradedame sieti su tam tikrais bruožais, labai susiaurėja mūsų galimybių ribos. Būtent tai savo pasirodymu mes ir norime pasakyti sau ir žiūrovams. Mūsų spektaklis – tai nedidelis priminimas, kad vyriškumo ir moteriškumo yra kiekviename iš mūsų. Tinkamai tai išnaudojus ir atradus atitinkamą pusiausvyrą, mes galime sukurti nepaprastai gražių ir vertingų dalykų.
- Pasirodyme judu su Tereza neapsakomai greitai keičiatės vaidmenimis, todėl galiausiai riba tarp “vyriškų” ir “moteriškų” judesių tampa sunkiai pastebima. Ar toks ir buvo jūsų tikslas?
- Taip stengiamės atsikratyti paviršutiniško auklėjimo suformuoto ryšio tarp moters ir vyro ir suteikti galimybę pasireikšti mūsų abiejų vyriškumui ir moteriškumui. Mums abiems šis pasirodymas padeda pabėgti nuo stereotipų. Tikiuosi, kad mūsų išsilaisvinimas matomas ir išoriškai ir galbūt motyvuoja su nusistovėjusiais stereotipais kovoti ir žiūrovus.
- Kokias dar išraiškos priemones naudojate savo pasirodyme, mėgindami pabėgti nuo vyriškumo ir moteriškumo stereotipų?
- Tikiu judėjimu ir kūnu. Man šis pasirodymas nėra bandymas apibrėžti vieną ar kitą lytį. Tai mėginimas apibrėžti bendravimo ypatumus. Stipriai tikėdami kūnu, mes rodome savuosius ir visi fiziniai veiksniai - balsas, emocija, garsai, formos, skysčiai, energija... - yra svarbūs.
- Pasirodyme esate apsirengę labai panašiai, o nuogas jūsų kūnų vietas puošia sunkiai apibūdinami juodi piešiniai. Kaip pasirinkote tokį sceninį įvaizdį ir ką reiškia šie piešiniai?
- Norėjome, kad mūsų skirtumai taptų mažiau matomi, tačiau nenorėjome visiškai jų atsisakyti. Tereza pasirodymo metu vilki liemenėlę, mūsų šukuosenos – skirtingos, o aš pasilikau savo barzdą. Norime, kad žiūrovai stebėdami mūsų pasirodymą retkarčiais pamirštų, kad esame vyras ir moteris, ar kuris yra kuris, tačiau nuolat jaustų tam tikrą priešpriešą.
Kai ieškome kostiumų pasirodymui, aš svarsčiau apie tatuiruotą kūną. Taip gimė mintis apipiešti mūsų kūnus juodomis linijomis. Kiekvieną kartą prieš pasirodymą piešiame ant savo kūnų be jokio tikslo, viską darome labai žaismingai, tarsi vaikai. Tačiau žinome, kad tai gali kelti nemažai asociacijų. Piešiniai ant mūsų kūnų primena kūno dalių žymėjimą prieš plastinę ar lyties keitimo operaciją, archetipiškus ritualus menančius mūsų šaknis, dar prieš susiformuojant visuomenės stereotipams, tatuiruotes, skirtas, ką nors paslėpti ar išryškinti... Taip pat piešinius ant mūsų kūnų galima suprasti ir kaip tam tikrą vienos iš pasirodymo metu skambančių dainų, kurioje girdimi žodžiai „nupiešk ant manęs savo grafiti“, interpretaciją. Mes norime sužadinti žiūrovų vaizduotę.
- Tai ne pirmas kartas, kada savo kūryboje kalbate apie identiteto problemas modernioje visuomenėje. Projekte „Kur kas daugiau nei nieko“ (Much More than Nothing), kuriame taip pat dirbote kartu su Tereza, kalbėjote apie nacionalinį identitetą ir jo paieškas. Kodėl šiandieniniame pasaulyje taip svarbu kalbėti apie šiuos dalykus? Ar mūsų identitetas ir galimybė jį susikurti patiems patiria grėsmę?
- Galbūt tiesiog taip jau nutiko, kad dalykai, kurie asmeniškai mus abu domina sutapo su tam tikrais mūsų augimo ir savęs ieškojimo laikotarpiais. Tačiau aš nuoširdžiai manau, kad gyvename laikais, kai reprezentuoti save tapo labai svarbu. Daug svarbiau, nei iš tiesų save pažinti. Prarandame save moderniose šiuolaikinėse medijose, nes pasiekėme tašką, kai esame nuo jų priklausomi. Šiame procese, mano nuomone, slypi tam tikri pavojai. Vienas jų – taip ir nepažinti savęs iš vidaus. Kalbu ne apie gebėjimą save apibrėžti ar apibūdinti, bet apie savo esmės, slypinčios giliai širdyje, supratimą.
Negebėdami to padaryti, mes labai dažnai tiesiog sutinkame su viena ar kita visuomenės grupe, bendruomene, politine partija, nuomone ar ideologija. Pasaulyje, kuriame apstu ekstremistų, neonacių ir dešiniojo sparno partijų, kurios tiesiog klesti putinų ir trumpų terpėje, man tai atrodo labai pavojinga. Kitą vertus, tikriausiai mums reikia išgyventi šiuos kraštutinumus, kad nuo jų pavargtume ir suprastume, kad jie niekaip nesusiję su mūsų vidiniu pašaukimu.
- Kalbėti apie visuomenės fenomenus nėra lengva, nes kiekviena visuomenė juos supranta kitaip. Kokių reakcijų sulaukiate iš skirtingų auditorijų po savo pasirodymo?
- Kalbėdamas apie visuomenės fenomenus, galiu būti labai užsidegęs, tačiau ant scenos nesistengiu moralizuoti, o dalinuosi patirtimi. Spektaklyje svarbu pajusti ryši su archetipais, tuo tarpu, simboliai, racionalumas ar žodžiai nėra tokie svarbūs... Kol kas šį savo pasirodymą esame atlikę tik vakarų visuomenėje (amžinai tie vakarai – juokiasi), kurioje galima aptikti nemažai spektaklyje reprezentuojamų stereotipų. Vis dėlto, mūsų pasirodyme jie pateikiami archetipiškoje perspektyvoje, todėl manau, kad tai gali suprasti kiekvienas su smalsumu atėjęs į spektaklį. Kai kurie iš mūsų gali manyti, kad tai niekaip su jais nesusiję. Taip manantiems siūlau ateiti ir įsitikinti patiems!
- Kokį poveikį tikitės padaryti publikai savo pasirodymu?
- Tikiuosi žmonės liks sujaudinti. Galbūt spektaklis jiems primins apie kažką, kas miega jų viduje, o galbūt bent jau leis susipažinti su spektaklyje pristatoma tema. Aš tiesiog noriu savo kūno išraiškos pagalba parodyti, tai kas man svarbu. Kokį poveikį tai padarys žiūrovams nuo manęs nepriklauso, todėl negaliu nieko tikėtis.
Spektaklis Vilniaus Menų spaustuvėje gegužės 18 d., 19 val. Klaipėdos kultūros fabrike gegužės 19 d., 19 val.
