Eduardas Juchnevičius, beje, gimęs ne 1942 m., kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, o 1941 m. gruodžio 13 d., – dailininkas, įvaldęs pačias įvairiausias priemones ir technikas. Jis tapė, piešė, kūrė monumentaliosios dekoratyvinės dailės, taikomosios ir knygų grafikos srityse, vis dėlto lietuvių dailės kontekste labiausiai žinomas kaip estampų – linoraižinių kūrėjas.

1959 m. Eduardas, gavęs vidurinės mokyklos atestatą, bandė stoti į skulptūrą LSSR valstybiniame dailės institute, tačiau nebuvo priimtas. Čia mokytis pradėjo tik 1963 m., įstojęs į Pedagogikos fakulteto Grafikos specialybę. Po studijų 1968 m. persikėlė gyventi į Šiaulius, ilgus metus dėstė Šiaulių vaikų dailės mokykloje, kartu intensyviai kurdamas, dalyvaudamas parodose. Juchnevičiaus amžininkai prisimena jį kaip charizmatišką asmenybę, mylimą Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) mokinį, nenuilstantį Šiaulių meninio gyvenimo spiritus movens.

Dalyvauti parodose dailininkas pradėjo nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos. Jo kūryba neliko nepastebėta – Talino grafikos trienalėje, sovietmečiu didžiausioje Baltijos šalių grafikos meno fiestoje, 1977 m. gavo diplomą, o 1986 m. buvo apdovanotas pagrindiniu prizu.

Juchnevičius nevengė viešumos, negyveno užsidaręs dirbtuvėje. Dažnai pasisakydavo kūrybos klausimais, aptardavo dailės realijas, mėgdavo patraukti per dantį miesčionišką Vilniaus, išdidžiai demonstruojančio kultūrinius didmiesčio pranašumus, kasdienybę, atkakliai gindamas provincijos savivertę, vietos dvasią. Ironiškai sakydavo: kiek daug paryžiečių gyvena provincijoje, kiek daug provincialų gyvena Paryžiuje… Toks pats kritiškas, kandus atvirumas atsispindi ir jo kūryboje.

Jau diplominiame darbe (vadovas Vytautas Valius (1930–2004) – ofortų cikle „Prūsų nukariavimas“ (1968) – aiškiai juntamas ne tik susiformavęs jauno dailininko braižas, bet ir polinkis į istorinę tematiką. Nuo tada Juchnevičius nuosekliai gilinosi į tautos istoriją, gvildeno žmonių santykius, būties problemas, pagrindiniu tyrimų objektu, reprezentantu ir metafora pasirinkęs figūrą.

Beveik visose kompozicijose vyrauja siužetinis pasakojimas, kurį kontrastingai paryškina tuščia estampų erdvė. Pasirinktas vaizdavimo būdas leidžia autoriui išsiversti be konkrečių laiko ir erdvės nuorodų, o žiūrovus verčia pasukti galvas, kur, kada įvyko tai, kas įamžinta jo paveiksluose.

Modernistiniuose Juchnevičiaus linoraižiniuose, sukurtuose 8–9 deš. („Marių kronikos“, „Dykūnų puota“ ir kt.), kunkuliuoja gyvenimas. Tarytum film noir kadruose fiksuojama itin kūniška pasaulio vizija, sklidina lakios, šiurpokos dailininko fantazijos, kuri ne tik stebina, bet ir glumina. Techniniu atžvilgiu įdomu tai, kad Juchnevičius meistriškai manipuliuoja vaizdo negatyvu, būdingu iškiliaspaudei. Negatyvas asocijuojasi su atvirkščiu atspaudu, o juk estampas ir šiaip yra atvirkščias klišės atspaudas, vadinasi, originalus vaizdas lieka klišėje. Tai alcheminė grafikos pusė, dažnu atveju sustiprinanti įtaigą ir praturtinanti estampo reikšmių sluoksnį.

Juchnevičiaus grafiką dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius priskyrė naktiniam menui – tai sunki treniruotė, savotiška kvaziskaistykla, kurią įveikus galima kilti aukščiau. Konstruktyvistiniuose kūriniuose neretai atsiveria grotesko, ironijos gelmė. Autoriaus fantazija susipina tiek su buitimi, tiek su mitologija, istorija. Kontroversiškai, tačiau kompromisiškai čia lygiomis teisėmis dalyvauja įvairūs herojai – dirbtuvėje pozuojantis modelis, Dzeusas, Vytautas Didysis, studijoje besidarbuojantis dailininkas, Geležinis vilkas ir kt. Organiškai sąveikaujant itin skirtingiems personažams, kūrinio realybė primena kandžiai ironišką pokštą…

Kita vertus, Juchnevičiaus vaizduojamajai dailei netrūksta ir poezijos, kurią dailininkas kūrė lygia greta su grafikos lakštais, tapybos paveikslais, akvarelėmis (yra išleidęs savo eilėraščių knygų, kurias pats ir iliustravo). Poetiškumą pabrėžia linijų ritmas, siužetinis pasakojimas, metaforiška kalba. Juchnevičiaus grafika, nors tirštá vaizdinių, personažų, įvairių atributų, daiktų, paradoksaliai atrodo lakoniška, o tapyba, kuriai dailininkas neabejingas nuo pat studijų pabaigos, dvelkia formų ir stilistikos eklektika, nestokoja iliustratyvumo.

Šią jo kūrybos dalį būtų sunku priskirti kuriai nors iš lietuvių tapybos tradicijų, nes raiška itin individuali. Pasak autoriaus, jam svarbus siužetiškumas, padedantis žiūrovams lengviau suvokti plastinę kalbą. Kai kurie jo tapyti paveikslai primena siužetinę freskų, pano stilistiką, kai kurie – didžiulio formato iliustracijas, scenovaizdžius, kostiumų projektus. Spalvingi ryškūs fantastiniai gyvūnai, žmonės, įvairūs architektūriniai konstruktai – tokie pagrindiniai Juchnevičiaus tapybos personažai.