Klaipėdoje, Kultūrų komunikacijų centre ir Fotografijos galerijoje veikė du atskiri, bet vienas kitą papildantys projektai. Tbilisio šiuolaikinio meno centras pristatė parodą „Spėjant ateitį“, surinkęs įdomesnius ir / ar šiuolaikinio meno tendencijas reprezentuojančius kūrinius, o Fotografijos galerijoje du menininkai iš Jekaterinburgo (ketvirto pagal dydį Rusijos miesto), buvę Klaipėdos KKC rezidentai, surengė improvizuotą instaliaciją.
Parodos „Spėjant ateitį“ anotacijoje rašoma, kad Gruzijos posovietinėje erdvėje jaučiamas fantastikos žanro stygius, tarytum gniuždanti ir ne mažiau „fantastiška“ sovietinė tikrovė būtų okupavusi ir posovietinių kartų pasaulėjautą, pasaulėvaizdį, paralyžiavusi ar pasiglemžusi vaizduotę. Todėl šiuolaikinis menas ir bando gilintis į „futurologiją“, neria į fantastikos sritį.
Paroda visais atžvilgiais įdomi, jau vien todėl, kad Gruzija ir jos menininkai mums šiokia tokia egzotika. Tačiau kūriniai demonstruoja greičiau Vakarų šiuolaikinio meno standartą, žinoma, nebūtinai neigiama šio žodžio prasme, negu avangardą.
KKC vadovas Ignas Kazakevičius paaiškino kai kuriuos specifinius niuansus. Gruzija (ypač dėl Rusijos kišimosi) vis dėlto yra labiau posovietiška negu Lietuva. Tai sakydamas jokiu būdu neturiu omenyje vertinamosios potekstės (neva, mes labiau „civilizuoti“), tiesiog konstatuoju, kad jų ir mūsų situacija šiek tiek skiriasi.
Tad ir vadinamasis šiuolaikinis menas, atitinkama jo raiška Gruzijoje dar nėra tapusi tokia rutina, kokia jau virto pas mus, o juo labiau yra Vakaruose.
Gruzinų šiuolaikiniam menui dar būdingas šioks toks „revoliucinis“ prieskonis, jaudulys, kurį nepriklausomybės pradžioje išgyvenome ir mes, bent jau kelios jaunesnės tuometinių kūrėjų kartos.
Todėl Gruzijos menininkams vis dar aktualu orientuotis į vakarietišką (euro?)standartą, tiek jie, tiek ukrainiečiai vis dar suvokia tai kaip reikšmingą pasirinkimą. O Tbilisio ŠMC, pasirodo, yra ne slegianti neosovietinio tipo institucija su didžiuliais parodiniais plotais ir dar labiau išpūstomis ambicijomis, o pusiau „partizaninė“ mobili struktūra, ginanti ir populiarinanti vadinamojo šiuolaikinio (neoliberalaus) meno pozicijas. Kartu bando burti tokio meno kūrėjus tiek sostinėje, tiek kituose miestuose, bet nepamiršta ir tarptautinės šiuolaikinio meno arenos.
Tikrai įdomu patyrinėti, kaip gruzinų meninink(i)ų kūriniai formaliai įsitraukia į globalų šiuolaikinio vakarietiško meno diskursą, nuoširdžiai kartodami jo klišes, tačiau nuo visiškos standartizacijos gelbsti minėtas „jaudulys“, saviti lokalūs ir tuo žavūs gruziniški akcentai, į kūrinius įpinami kartais sąmoningai, bet dažniau pakliūvantys tarsi atsitiktinai. Kad ir kaip būtų, tie elementai – lokalaus peizažo, miesto dalies fragmentai ar kas nors panašaus – suteikia pagrindą po kojomis, padaro kūrinius tikresnius.
Visi parodos dalyviai, vienaip ar kitaip naudodami tradicinę šiuolaikinio meno, daugiausia objektų ir instaliacijų kalbą, apmąsto „futurologinius“ leitmotyvus, kuriuos susieja su specifine posovietinio erdvėlaikio entropija. Kartais ironizuoja dirbtinokas tendencijas, pastebimas ir Lietuvoje, pseudoetninę kultūrą paversti oficialia propagandine kultūra ir pan.
Rusų menininkų Sergejaus Poteriajevo ir Sergejaus Rožino tęstinis projektas „Cuba de Lituania“, pritaikytas specialiai Klaipėdai, bendradarbiaujant su vietiniu menininku Dariumi Vaičekausku, nors netiesiogiai, bet vis dėlto diskutuoja su gruzinų paroda, ją tarsi papildo, o kai kuriais aspektais su ja konfrontuoja.
„Cuba“ siekia atkreipti žiūrovų dėmesį į apleistas urbanistines erdves ir akcentuoti laisvos kūrybinės veiklos idėją. Menininkų projekto atspirties tašku tapo Jekaterinburgo (Rusija) priemiestyje esantis apleistas rajonas, vietinių gyventojų pramintas „Kuba“ dėl ten esančios Kuibyševo elektrinės. Ši vieta, dar vadinama žaliąja sala, projekto autoriams kėlė asociacijas su vadinamąja laisvės sala Kuba ir jie, pasitelkę humorą ir švelnią ironiją, sumanė savo projektu „Cuba de Rusia“ sujungti šiuos du pasaulio taškus. Menininkai sukūrė legendą, esą kažkada praėjusio amžiaus viduryje keletas kubiečių paliko laisvės salą ir atvyko į Sverdlovską (dabar Jekaterinburgas) ieškoti naujo gyvenimo ir naujų galimybių. Nuo to laiko praėjo dešimtmečiai ir kubiečiai asimiliavosi taip, kad pamiršo visą savo praeitį. Liko tik pavadinimas „kuba“, ir jis pats rašomas tik mažąja raide.“ (1)
Ko gero, kiekvienas miestas turi savas kubas, šanchajus ir panašiai. Tarp gruzinų ir rusų projektų tiesioginės konfrontacijos nėra, ji pasireiškia greičiau kaip dviejų šiuolaikinio meno versijų, dviejų to paties kamieno atšakų priešprieša. Gruzinai stengiasi sekti vakarietiško „bienalinio“ meno standartais, kurti estetiškai „švarų“, išgrynintą ir (galbūt komerciškai) patrauklų produktą, taigi, bando būti vakariečiais, o Jekaterinburgo menininkai yra tipiški rusų šiuolaikinio meno atstovai.
Ši tradicija kildinama iš vadinamojo pogrindinio konceptualizmo, XX a. 7-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais plėtoto Maskvoje bei Leningrade, ir jam artimų srovių, kurios, žlugus Sovietų Sąjungai, įsiliejo į 10-ojo dešimtmečio Rusijos naujojo šiuolaikinio meno (akcionizmo) bangą.
Šios tradicijos skiriamasis bruožas ‒ ideologinės potekstės ir „pasidaryk pats“ principas. Formalus skurdumas, paprastumas, meno darymas iš to, kas pakliuvo po ranka, – paremta, išklypę, prikalta kreiva vinimi, „negrabiai“ apvyniota izoliacine juosta, nereprezentatyvu, dvelkia „pogrindžiu“, buitine estetika...
Tuo išradingai manipuliuoja ir Jekaterinburgo menininkai, formuodami gana „skurdžią“ ekspoziciją iš lentgalių, sukaltų objektų, atvaizdų, padarytų kopijuokliu, videoprojekcijos ir balsu skaitomos įsivaizduojamos kubos „konstitucijos“.
Kuria pasakojimą apie fiktyvų pasaulį, gilindamiesi į socialinės, ideologinės atminties temą. Šią visumą jie praturtina uostamiesčio motyvu, teigdami, kad pirmieji keliautojai į rusiškąją kubą, atvykę jūros keliu, iš pradžių išsilaipino Klaipėdoje, o tada tęsė kelionę į Rytus.
Poteriajevas ir Rožinas, plėtodami tęstinį projektą, dažnai kviečia prisidėti menininką, atstovaujantį tam miestui ar vietovei, kur pristatomas projektas, palikdami erdvės netikėtumams, skatindami demokratišką bendradarbiavimą. Klaipėdietis Darius Vaičekauskas, ko gero, iš dalies sekdamas Svajone ir Pauliumi Stanikais, kurie praėjusią žiemą Vilniuje, Prospekto fotogalerijoje, instaliavo nediduką altorėlį partizanų šventajam Che Guevarai (ta proga, kad pernai lapkritį mirė ilgametis Kubos diktatorius Fidelis Castro), panašų, tik daug didesnį, užimantį visą salę altorių sukūrė projektui „Cuba de Lituania“.
Dėl šių projektų, polemizuojančių vienas su kitu, tikrai vertėjo nuvažiuoti į Klaipėdą. Taigi, uostamiestyje buvo, yra ir – spėsiu ateitį – bus įdomių parodų.
1 Projektas „Cuba de Lituania“: mitologinės laisvės paieškos.
