Ekscentriško nenuspėjamo būdo Tomaszo vaidmenį juostoje įkūnijo lenkų aktorius Dawidas Ogrodikas, Lietuvoje lankęsis per tarptautinį Vilniaus kino festivalį „Kino pavasaris“. Filmas „Paskutinė šeima“ Lietuvos kino teatruose pasirodys gegužės 5 dieną.
– Kaip rengėtės vaidmeniui filme?
– Tai buvo ilgas procesas, nes jis prasidėjo likus 8 mėnesiams iki filmavimo. Pirmiausia keliavome į Sanoko miestą, kuriame gimė Tomaszo tėvas. Ten įsikūręs muziejus, archyve sukaupęs daug medžiagos apie šeimą.
Sanoke susitikome su Tomeko pažįstamais ir draugais. Po to visi kartu su kūrybine grupe keliavome į Varšuvą, kur tęsėsi diskusijos, tekstų analizavimas ir nuolatinis mėginimas įsijausti į santykius su „mano“ tėvu, kurį vaidino Andrzejus Sewerynas ir „mano“ motina, įkūnyta Aleksandros Koniecznos.
Visą laiką mėginome būti tikra šeima, atkurti scenarijuje aprašytus santykius. Taip pat kiek padirbau ir radijuje – išmokau, kaip viskas veikia, leidau tam tapti mano gyvenimo dalimi. Dar išverčiau filmą – „Paskutinėje šeimoje“ yra scena, kurioje įgarsinu Džeimso Bondo filmą.
Daug repetavau, mėginau atkartoti Tomaszo balsą. Tą patį darė ir Andrzejus, ir Aleksandra. Tokiam režisieriui kaip Matuszynskis tai buvo labai svarbu. Jis paprašė mūsų pabandyti elgtis vienam su kitu kaip tikroje šeimoje. Tai padaryti buvo puikus sprendimas.
Tiesa, aš taip pat susitikau su Tomeko psichiatru. Jis daugiau papasakojo apie Tomeko disfunkciją. Dabar tai vadinama ribiniu asmenybės sutrikimu, bet Tomekui esant gyvam, jie apie tai dar nežinojo.
Ir tada mes pradėjome filmuoti. (Juokiasi.)
– Ar realiai gyvenusį žmogų vaidinti baisiau negu išgalvotą, fikcinį?
– Ne, baisiau nėra, tik žymiai daugiau atsakomybės. Juk jis gyveno, žmonės jį pažinojo ir mes kaip įmanoma labiau stengėmės parodyti jį teisingai, nesužeisti jo, nes jis pats dabar negali apsiginti.
Bet tai yra labai sudėtinga. Tomaszas buvo žmogus-vaivorykštė – jis sutiktdavo gausybę žmonių, jis vertė filmus. Sanoke, Krokuvoje, Varšuvoje visi jį pažinojo, nes jis išvertė „Monthy Python“ filmus. Jis buvo įžymybė, svarbi figūra daugeliui žmonių, klausiusių jo per radiją.
Buvo labai protingas, intelegentiškas, tiesiog puikus vaikinas, ir jie visi turėjo savitą T. Beksinskio įsivaizdavimą. Tad kai jie ateina į kino teatrą ir mato šią visiškai kitą jo versiją, kad ir jį, patiriantį panikos priepuolį, jie sako „ne, tai ne jis“.
Kai kurie jį pažinoję sutinka, kad tai Tomeko paveikslas, kiti tiesiog sako „tu esi kvailys, kad parodai jį tokį“ ir palieka man komentarus feisbuke. Svarbu suprasti, kad filmas yra ne apie Tomeką, bet apie šeimos santykius.
– Ar manote, kad tas faktas, jog scenarijaus autorius filmo scenarijų parašė apie šeimą, padarė jį universalesniu negu paprastas biografinis filmas apie vieną žmogų (Z. Beksinskį)?
– Taip, manau, kad tai universali istorija, nes kaip sakau, ji ne tik apie paveikslus, ne apie Tomaszo Beksinskio įkvėpimus, muziką ar jo filmus. Mes mėgstame tuos momentus, kai savo filmą rodome kitose šalyse, kaip čia, Vilniuje, nes žmonės jo nepažįsta, bet jie vis tiek puikiai jaučia ir supranta.
– Ar galime pakalbėti apie patį filmavimo procesą? Ar techninė filmavimo dalis, pavyzdžiui „meistro“ planas (1), turėjo įtakos jūsų pasirodymui?
– Didžiausią įtaką man turėjo scenarijus. Turėjome vieną sceną, man rodos, tai ilgiausias „meistro“ planas visame filme, kur su mano motina ir tėvu kalbamės apie tai, kodėl noriu mirti.
Janekas (režisierius, – aut.) man pasakė, kad galutinėje filmo versijoje ji truks apie 10 minučių ir davė davė 15 dvipusių lapų teksto įsiminti. Iki filmavimo turėjome vieną mėnesį ir aš nuolat kartojau „jo per daug, žmogau, jis per ilgas“, tada jis pasakė „gerai, 10 dvipusių lapų“. Aš toliau kartojau, kad negaliu ir mes ginčijomės tol, kol galų gale režisierius pasakė: „Prašau, daryk ką nori, bet mums reikia 7, gal 8 minučių scenos“.
Buvo išties beprotiška, nes tuo metu repetavome nuolatos, o iki scenos filmavimo buvo likę 3 dienos. Kai pristačiau galutinę scenos versiją, visi ją išmoko ir filmavimas prasidėjo.
Techninė pusė neturėjo mano darbui įtakos ir dėl to, kad turėjome puikius operatorius. Aš tiesiog atlikau savo vaidmenį ir koncentravausi į savo darbą, nes žinojau, kad jie yra labai geri.
– O kaip dėl improvizacijos? Ar turėjote griežtai laikytis scenarijaus ar visgi buvo laisvės improvizuoti?
– Mes stengėmės likti scenarijaus rėmuose ir nieko nepridėti. Jis labai gerai parašytas, tekstą tiesiog įsimylėjome. Mėginome atskleisti tai, ką parašė Robertas Bolesto (scenarijaus autorius, – aut.). Galbūt kartais reakcijos buvo improvizuotos, nes vaidindamas reaguoji į partnerį.
– „Scope100“ projektui kalbinome žmones, kurių klausėme, kokia yra jų asmeninė nuomonė apie filmą. O kas jums, ne kaip kūrybinės grupės nariui, asmeniškai labiausiai apie jį patinka? Ką pasakytumėte žmogui, svarstančiam jį pažiūrėti? Ar rekomenduotumėte?
– Iš tiesų nežinau, ką galėčiau pasakyti, nes tikiu, kad jeigu kažkas nori eiti į kino teatrą pamatyti filmą, jis tiesiog turi eiti ir pažiūrėti. Niekada nesakau „tai yra puikus filmas“. Net savo draugams nesakau, jog „tu privalai eiti ir jį pamatyti, jis nepaprastas“.
Nenoriu sakyti, kodėl tu turėtum žiūrėti filmą. Jei tau įdomu, galbūt atrasi kažką, vertą pakeisti tavo gyvenimą. Galbūt tai bus svarbus filmas žiūrovams, bet jie taip pat galės sakyti, kad tai buvo šlamštas ir kad jie iššvaistė laiką jį bežiūrėdami.
Žinote, laisvė ir demokratija. (Juokiasi.)
– Ar žinojote, kad šis filmas dalyvavo „Scope100“ projekte ir laimėjo jį keturiose šalyse. Jį išrinko paprasti žiūrovai, kas rodo, jog filmas turi kažką universalaus. Ar sutiktumėte?
– Filme universalūs yra santykiai. Nesvarbu, kur gyventum, problemos šeimoje visada tokios pačios – tai tavo santykiai su motina ir tėvu. Tai universalu, nepaisant tavo profesijos ar darbo problemos yra tos pačios.
Interviu parengė projekto „Scope100“ dalyviai.
(1) „Meistro“ planas – kai scena nufilmuojama vienu kadru, dažniausiai bendru, iš vieno taško, iš kurio geriausiai matomas visas scenos veiksmas.
