Atidaryme dalyvaus autorius, menotyrininkė Agnė Narušytė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) pirmininkas fotografas Gintaras Česonis.
Fotografijos klasiko R. Rakausko kūryba susijusi su Lietuvos fotografijos mokykla. Jis vienas pirmųjų atnaujino reportažo raišką, pažvelgęs į aplinką ne angažuoto sovietinio fotožurnalisto žvilgsniu. Serijose „Vilniaus šiokiadieniai“ (1960-1965 m.) ir „Mūsų Kaunas“ (1967-1976 m.) atsiskleidžia fotografo gebėjimas įžvalgiai ir prasmingai perteikti kasdienišką aplinką.
Parodoje šios fotografijų serijos susijungia į vientisą „Vilniaus ir Kauno šiokiadienių“ pasakojimą, aprėpiantį visus metų laikus ir atveriantį miestų kultūros sluoksnius. R. Rakauskas, anot Levo Aninskio, yra „atmosferinis“ menininkas – jam rūpi faktūros, žmonių bendrumas, ritmas. Ne charakteriai ir egzistenciniai apmąstymai, bet atsitiktinumai ir veiduose pagauta šviesa. Atrodo, kad R. Rakauskui kartais pavykdavo atsitraukti nuo dabarties ir aprėpti miesto kaip visumos gyvenimą, paklūstantį gamtos ciklui. Vėjas, sniegas, lietus ir žmonės juda vienu ritmu, dangus gyvena žmogaus jausmais ir atvirkščiai.
Vilniaus ir Kauno miestų fotografavimas buvo du ypatingi momentai R. Rakausko kūrybinėje biografijoje. Vėliau jis išgarsėjo „Žydėjimo“ ir „Švelnumo“ poetika, gamtos ir žmogaus analogijomis. Bet fotografuodamas Vilniaus ir Kauno gatves jis dar nieko neprikuria, mėgaujasi atrastąja fotografijos galia įamžinti akimirkos vaizdą. Tiesiog stebi žmones ir pasakoja mažas istorijas apie dviejų miestų kasdienybę. Tuos pasakojimus skiria apie 10 metų, politinis kontekstas ir pasikeitęs fotografo matymas. Juos sieja objektas – gatvė ir ja tekanti gyvenimo formų begalybė.
Vilniaus ir Kauno gatvių fotografijos buvo du trumpi ištrūkimai iš būtinybės kurti meną ar pildyti užsakymą. Kaip ir viso pasaulio gatvės fotografijoje, toks nuoširdus ir atviras santykis atrodė įmanomas tik tada, maždaug iki XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurio. Tuomet situacija pasikeitė visur – žmogaus privatumą ir orumą saugantys įstatymai trukdo fotografams išlikti nematomais stebėtojais. Fotografija, net ir gatvės, privalo būti režisuojama. Atsitiktinumas irgi turi būti numatytas iš anksto. Tai lyg susitarę patvirtina ir „Vilniaus šiokiadienių“ autoriai Romualdas Rakauskas ir Antanas Sutkus – dabar taip Vilniaus nenufotografuosi, sako jie, nes žmonės ne tokie. Tad R. Rakausko užfiksuotos Vilniaus ir Kauno gatvės – tik akimirka ir šių miestų, ir pačios fotografijos istorijoje. Nebepakartojamas žvilgsnis.
R. Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. 1962 m. baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo fotokorespondentu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1961-1963), žurnale „Mūsų gamta“ (1963-1967), žurnale „Nemunas“. Nuo 1970 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1976 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės narys.Už savo kūrybą menininkas yra gavęs 5 Grand Prix, 3 aukso, 1 sidabro, 4 bronzos medalius ir per 70 kitų apdovanojimų.
