Jo Lesko, žada Janis, prie „bohemiečių“ sukurtos stebuklingos, seksualumu ir aistra alsuojančios Art Nouveau Paryžiaus atmosferos pritaps greitai ir lengvai.

42-ejų solistas – patyręs, laimėjęs ne vieną vokalo konkursą, tapęs prizininku, per karjerą jau spėjo parengti nemažai klasikinių baritonų partijų operos scenose: Eugenijų Oneginą, Don Žuaną, Eskamilją, Figaro, Skarpiją ir kt.

Už Eugenijų Oneginą Sankt Peterburgo Michailovsko teatre jis, 2013 metais gavo du prestižinius „Auksinės kaukės“ apdovanojimus. Janis, triskart geriausias Latvijos operos solistas, kelionės į Vilnių laukia nekantriai dar ir dėl to, kad čia susitiks su puikiais savo bičiuliais – gerai pažįstamais kolegomis lietuviais. Ypač – žavingąja Manon – Asmik Grigorian.

Su ja ir Laimonu Pautieniumi latviui nesyk teko dirbti: „Su Asmik, dar visai jauna, dainavome „Pikų damoje“. Su L. Pautieniumi Rygoje esame dalijęsi vieną partiją „Don Žuane“, „Pikų damoje“, „Karmen“. Jie man liko brangiais draugais.“ Tiesa, Janio ir kolegų susitikimai Vilniuje dažniausiai būna labai trumpi ir netikėti, o šį kartą solistas nepagailėjo laiko ne tik repeticijoms, bet ir ilgesniam pokalbiui.

– Papasakokite, koks bus jūsų Lesko? Kaip jis vertina seserį – aistrose paskendusią, turtų bet kokia kaina siekiančią Manon?

– Stengsiuosi prisitaikyti, pritapti prie lietuviškos pastatymo versijos. Pas mus Rygoje Lesko – paprastas lyg automechanikas, kuris padedamas sesers prasibrovė į aukštesnį sluoksnį. Pirmame veiksme jis toks prastokas, truputį įkaušęs. Antrame – jau prakutęs, prasigyvenęs, įsigijęs naujų (na, būkim atviri, nelabai stilingų) drabužių. Didelės dvasinės gelmės, vidinių linijų tas personažas neturi. Išskyrus tai, kad myli savo sesę.

Pas mus Rygoje Lesko – paprastas lyg automechanikas, kuris padedamas sesers prasibrovė į aukštesnį sluoksnį. Pirmame veiksme jis toks prastokas, truputį įkaušęs. Antrame – jau prakutęs, prasigyvenęs, įsigijęs naujų (na, būkim atviri, nelabai stilingų) drabužių. Didelės dvasinės gelmės, vidinių linijų tas personažas neturi. Išskyrus tai, kad myli savo sesę.

– Ir negalvoja apie jos gyvenimo būdą blogai? Jam tinka jos veidmainystės, pinigų troškimas?

– Manau, ne. Brolis sesę myli visada, taip turi būti. Kraujo ryšys yra svarbus. Iki šiol Lesko dainavau tik Rygos operoje, bet, panašu, šis vaidmuo tuoj įeis į trejetuką operų, kuriose pasirodau visur. Ma-non brolio Lesko vaidmenį dainuoju neilgai – gal dvejus pastaruosius metus. Jis – vienas mano naujausių.

– O kokios operos užima pirmąsias vietas?

– Topas, žinoma, yra Eugenijus Oneginas, kurį dainavau Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Sankt Peterburge, Michailovsko teatre. Kitas vaidmuo – Eskamiljo iš „Karmen“.

Janis Apeinis
Foto: Asmeninis archyvas

– Kaip apibūdintumėte darbą su „Vilnius City Opera“?

– Man patinka draugiška jų atmosfera. Visi spektakliai turi savitumo, savo braižą. Su šia trupe spėjau sudainuoti Šonarą „Bohemoje“, paskui – Oneginą, grafą di Luna „Trubadūre“. Lietuvoje dainavau ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre „Sevilijos kirpėjuje“ ir „Karmen“. Turiu pasiūlymų grįžti. (Šypsosi.)

– Vadinasi, Vilnių jau šiek tiek pažįstate?

– Taip. Daug dirbu Estijoje, paskui eitų Vilnius, dar – Sankt Peterburgas. O kai tik laisvesnis laikas, dainuoju namuose, Rygoje. Ten turiu įsigijęs butą, bet į jį grįžtu tik pernakvoti, nes arba esu išvykęs, arba laiką leidžiu teatre.

– Rygoje jūs dainuojate daug!

– Palyginti su kitais solistais, turbūt taip – daug. Pas mus pasikeitė teatro vadovybė, operos ten liko mažiau. Kai Nacionalinei operai vadovavo Andrėjus Žagaras, dirbau labai daug – turėdavau po aštuonis-devynis spektaklius per mėnesį. Dabar gyvenu ramiau ir galiu išvykti dainuoti svetur.

– Kada atsidūrėte operos pasaulyje?

– 2003 metais debiutavau „Karmen“. Man buvo 28-eri. Paskui karjera pajudėjo labai greitai. Šią akimirką turiu jau 35 išmoktus vaidmenis. Jų daug ir visi skirtingi, daug kompozitorių – nuo rimčiausių operų iki operečių. Tai neblogai – daug ir įvairiapusiškai dirbdamas ugdau charakterį.

Išmokti naują vaidmenį užtrunka skirtingai. Pavyzdžiui, Don Žuaną ramiai mokiausi tris mėnesius, paskui teko dirbti greičiu. Viskas priklauso nuo vaidmens didumo, sudėtingumo. Tarkim, Grafas Almaviva iš „Figaro vedybų“ pareikalauja kur kas daugiau laiko nei Valentinas iš „Fausto“. Manau, bet kokį vaidmenį išmokti pakanka mėnesio.

– Iš kur kilo noras dainuoti? Kažkas pastebėjo talentą ir pastūmėjo ta linkme?

– Mano aštuoneriais metais vyresnis brolis baigė muzikos mokyklą, grojo fleita. Kai buvau mažas, mačiau muzikanto gyvenimą – laisvalaikiu brolio grupė grodavo restoranuose, su jais norėdavo draugauti visos mergaitės. Atrodė, jiems taip gera ir įdomu! Brolis išmokė groti pianinu ir pastūmėjo į muziką.

Mano šviesaus atminimo tėtis visą gyvenimą grojo akordeonu ir mėgo dainuoti. Teta pasakojo, kad jis, būdamas mažas, piemenaudavo ir taip garsiai dainuodavo karves vaikydamas, kad iš už kalvos girdėdavosi.

Mano šviesaus atminimo tėtis visą gyvenimą grojo akordeonu ir mėgo dainuoti. Teta pasakojo, kad jis, būdamas mažas, piemenaudavo ir taip garsiai dainuodavo karves vaikydamas, kad iš už kalvos girdėdavosi. Pats muzikos mokykloje grojau akordeonu, bet mečiau, nes tada galva buvo pramušta ledo rituliu. Visgi prie muzikos grįžau.

Mokytis dainavimo ėmiau 1996-aisiais – porą metų studijavau koledže. Rinktis operos tada negalvojau, tiesiog lavinausi, nes, kaip ir brolis, turėjau grupę, maniau, tai bus naudinga. Stojau į akademiją, vadinamąjį nulinį kursą, paskui perėjau į bakalauro studijas, dar du metai magistro laipsniui.

Didžiulę įtaką man padarė vokalo pedagogė Margarita Gruzdeva, kuri, beje, mokėsi Lietuvoje. Ją susiradau, kai studijų akademijoje pradžioje turėjau problemų dėl balso. Penkiolika metų pas ją mokiausi ir tobulinausi.

Dabar Sankt Peterburge profesiniais reikalais konsultuojuosi su Larisa Mamedova, buvusiu garsiu mecosopranu. Šiandien mokausi mažiau – pakanka susitikti su specialistu kartą per mėnesį ar du. Juk jau ir pats dėstau akademijoje, turiu savo studentų. Ne tik dėl savęs, ir dėl jų turiu eiti į priekį, tobulintis.

– Bet, pirmiau nei operos solisto karjera, jums rūpėjo ledo ritulys. Kodėl palaidojote svajonę iščiuožti ant NHL ledo?

– Ledo ritulį aktyviai žaidžiu iki šiol. Sutikite, tai nėra tradicinis operos solisto užsiėmimas. (Juokiasi.) Sportas man padeda atlaikyti fizinius krūvius, kurie dainininkams tenka nemenki. Taip pat labai mėgstu lauko tenisą, snukerį, vasaromis plaukioju burlente ir dar labai patinka kopti į kalnus. Savo sąskaitoje jau turiu dvi įkoptas 5 km aukščio viršūnes, kitą vasarą esu pasirengęs kopti į 7 km aukščio kalną. Po tokių žygių grįžtu pasikrovęs jėgų.

O kalbant apie seną svajonę – ledo ritulį: jį žaidžiu nuo devynerių. Bet tada dar negyvenau Rygoje, kur yra aikštynų su dirbtiniu ledu.

Cėsyse, kur mokiausi, patys lauke prie mokyklos liedavome ledą, statydavome aikštės sieneles. Po to žiemos tapo nebe tokios šaltos, ledo turėdavome vis rečiau.

Kai pradėjau mokytis Rygoje, sąlygos žaisti ir treniruotis atsirado, bet, kai tau per dvidešimt, pradėti siekti profesionalo karjeros jau per vėlu. Visgi tikrai nesigailiu, kad taip viskas susiklostė. Dainavimas man svarbiau nei visi sportai.

Šiuo metu žaidžiu mėgėjų lygoje, atstovauju komandai „Cetra“ ir, beje, padedu lietuvių mėgėjų komandai „Ledo linija“, rungtyniaujančioje lygoje, kur visiems žaidėjams – virš 40. Galima sakyti, esu lietuvių ekipos legionierius.

Šiuo metu žaidžiu mėgėjų lygoje, atstovauju komandai „Cetra“ ir, beje, padedu lietuvių mėgėjų komandai „Ledo linija“, rungtyniaujančioje lygoje, kur visiems žaidėjams – virš 40. Galima sakyti, esu lietuvių ekipos legionierius.

Latvijoje ledo ritulys turbūt populiariausias sportas, nemažai latvių žaidžia Rusijoje, NHL. Kai tik galiu, einu pažiūrėti rungtynių Rygoje. Bet kai tik prasideda spektakliai, ledo ritulys pamirštas.

– Ar spėjote sukurti šeimą?

– Ne, iki šiol visas laikas – menui, o šeima reikalautų daug dėmesio, kurio negalėčiau jai skirti. Žinoma, pagalvoju, kad ją pats laikas kurti, nes jau netrukus bus per vėlu. Bet vis atidedu… dėl operos.

– Kaip rūpinatės savo balsu?

– Laisvu laiku stengiuosi tiesiog tylėti, geriu šaltalankio sultis, vartoju dar tokius čiulpinukus, kurių randu pirkti Rusijoje. Bet svarbiausia – per daug nepliurpti. Juk balso klostės – raumuo, kurio geriau nepervarginti. Po vasaros, kai turiu kokį mėnesį be dainavimo, jaučiu, kad balsas turi naujos jėgos.

Nervas kirba nebent tada, jei išmokstu naują vaidmenį ir kokį pusmetį jo dainuoti nebetenka, repeticijų nedaug, tada baisu, kad kažką pamiršiu, laiku nepataikysiu įstoti. Bet, patikėkite, taip man nutinka labai retai.

Nervas kirba nebent tada, jei išmokstu naują vaidmenį ir kokį pusmetį jo dainuoti nebetenka, repeticijų nedaug, tada baisu, kad kažką pamiršiu, laiku nepataikysiu įstoti. Bet, patikėkite, taip man nutinka labai retai.

– Ar turite kokį prietarą prieš svarbų spektaklį?

– Prieš spektaklius išėjęs į sceną visada žiūriu į vieną prožektorių ir sau pasakau, kad viską padarysiu dėl žiūrovų, viską atiduosiu. To išmokau iš vienos dramos aktorės. Scenoje per daug nesijaudinu. Nervas kirba nebent tada, jei išmokstu naują vaidmenį ir kokį pusmetį jo dainuoti nebetenka, repeticijų nedaug, tada baisu, kad kažką pamiršiu, laiku nepataikysiu įstoti. Bet, patikėkite, taip man nutinka labai retai. Sau pasakau, kad jaudulys nieko neduos, reikia jį pamiršti, turiu elgtis natūraliai, dainuoti ir džiuginti žiūrovus.

– Esate išvaizdus, matomas. Ar šiais laikais gerbėjos artistams rašo laiškus? Dabartinės tikriausiai – feisbuke?..

– Rašo, rašo! Negaliu sakyti, kad laiškai užverčia, bet jų tikrai gaunu. Pavyzdžiui, viena moteris važiuoja manęs klausytis į Estiją, Sankt Peterburgą, po to parašo tokias mini recenzijas, replikas. Tai malonu. Juk kiekvienam smagu, kai kažkas jį palaiko, džiaugiasi. Solistui visada svarbu išgirsti asmeninį „ačiū“, „patiko“, nes po plojimų nieko nebelieka – tuštuma.

– Keliaujate su dideliu lagaminu? Yra daiktas, kurį visada pasiimate?

– Stengiuosi verstis tik su rankiniu bagažu. Bet šįkart, keliaudamas į Vilnių, manau, imsiu didesnį lagaminą – važiuoju dviem savaitėms, turėsiu grįžti į Rygą sudainuoti Onegino, paskui – vėl atgal. O deduosi įprastus daiktus – drabužius, higienos priemones, – nieko ypatinga. Na, gal nebent džiovintuvas, nes niekada nežinau – rasiu jį viešbutyje ar ne. Man patinka, kai plaukai gerai išdžiovinti.

– Bijote drėgnais plaukais peršalti?

– Ne, tiesiog mėgstu, kai plaukai gerai išdžiovinti. O peršalimų nebijau – juk žaidžiu ledo ritulį, išeinu ant ledo. Kai klausia, ar taip nebijau pakenkti balsui, atsakau, kad, mano nuomone, tai netgi grūdina ir stiprina sveikatą. Man atrodo pavojingesnis pavasario vėjelis nei buvimas ant ledo. Tikriausiai viską lemia galva – jei bijai, kad susirgsi, tada būtinai taip ir nutiks. Jei nebijosi, būsi sveikas kaip ridikas.

– Kokie jūsų mėgstamiausi kvepalai?

– „Issey Miyake“ kvapai, būtent dabar – „Issey Miyake Nuit d‘Issey“.

– Kokia virtuvė jums skaniausia?

– Gal nacionalinė latvių? Buvo periodas, kai nevalgiau kiaulienos, tik jautieną, bet dabar mėgstu visaip paruoštą kiaulieną – tradicinius ir patobulintus karbonadus. Jautienos didkepsnio, žinoma, niekada neatsisakyčiau…

Taigi, kaip dabar madinga, tapti veganu kol kas neplanuoju. Man reikia geležies ir kitų iš mėsos gaunamų medžiagų. Norint dainuoti operoje, reikia jėgos. Vegetarai sako, kad jie jaučiasi lengvai, jiems pakanka energijos. Tikiu, kad tai tiesa, bet aš kol kas galvoju likti mėsėdžiu.

Taigi, kaip dabar madinga, tapti veganu kol kas neplanuoju. Man reikia geležies ir kitų iš mėsos gaunamų medžiagų. Norint dainuoti operoje, reikia jėgos. Vegetarai sako, kad jie jaučiasi lengvai, jiems pakanka energijos. Tikiu, kad tai tiesa, bet aš kol kas galvoju likti mėsėdžiu.

– Didžiausią įspūdį jums palikęs filmas?

– Daugiaserijinė juosta „Idiotas“, pastatyta pagal F. Dostojevskį. Dar filmą apie Rasputiną žiūrėjau kelis kartus. Pamenu, Sankt Peterburge apie jį pakalbėjau su vokalo dėstytoja, o ji: „Taigi čia, už lango, jį ir nužudė!“

Ten turėdamas laisvo laiko vietinių prašau parodyti istorinius objektus. Ir dainuodamas Oneginą džiaugiuosi, kad turiu galimybę dairytis po tam kūriniui svarbias vietas. Operos pasaulis tiek daug moko, atveria galimybių. Jame esu labai laimingas!