Filmas „Paskutinė šeima“ tapo „trigubu“ 2016-ųjų Gdynės kino festivalio nugalėtoju: geriausiu jį pripažino ir vertinimo komisija, ir žurnalistai, ir publika. Juosta jau pelnė 11 apdovanojimų visame pasaulyje. Visai nenuostabu, kad ir „Kino pavasaryje“ sukrečiantis pasakojimas apie dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimą buvo išrinktas geriausiu programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmu.

Festivalis baigiasi, papildomoje programoje „Paskutinės šeimos“ nėra, tačiau nuo gegužės 5 dienos J. P. Matuszynskio kūrinys bus rodomas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Ukmergės ir Marijampolės žiūrovams.

Janas P. Matuszynskis

Iš banalių detalių sukurtas šedevras

Filmas pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją apie garsaus lenkų dailininko Z. Beksińskio (1929–2005) šeimą. 1977 metais ji iš Sanoko pietinėje Lenkijoje atsikrausto į ką tik iškilusį Služevo rajoną Varšuvoje. Dailininkas, jo žmona Zofija ir abiejų mamos įsikuria kartu, o sūnus Tomaszas apsigyvena atskirame bute tame pačiame rajone.

„Paskutinė šeima“ rodo kasdienį, intymų šeimos gyvenimą, kur motina rūpinasi visais, o tėvas tapo paveikslus, tačiau būtent taip – neskubant, įsižiūrint į banalias detales atsiranda įspūdis, kad J. P. Matuszynskis bene arčiausiai iš visų priartėjo prie šeimos esmės. Kiekvienas filme pamatys kažką, kas jam atpažįstama, juolab kad „Paskutinė šeima“ ne tik pasakoja Beksińskių istoriją – filmas turi kelis dugnus, kurių neišsemia šeimos tema“, – teigė kino kritikė Živilė Pipinytė.

Z. Beksińskis tapo siurrealistines, seksualinių fantazijų persmelktas distopijas, bendrauja su kolekcininku Piotru Dmachowskiu ir nuosekliai dokumentuoja namų kasdienybę: fotografuoja, filmuoja, įrašinėja pokalbius.

Zofija visas jėgas atiduoda namų ūkiui ir iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti šeimos vienybę. Tačiau idilę nuolat trikdo triukšmingi sūnaus apsilankymai, isterijos priepuoliai ir mėginimai nusižudyti.
Tėvai lengviau atsikvepia, kai autistiškas, įžeidus, sau vietos nerandantis jaunuolis pradeda susitikinėti su merginomis, įsidarbina radijuje ir ima versti filmus.

Filme daug mirčių. Išeina abi senelės, nuo aneurizmos miršta Zofija, pasitraukia Tomekas, o Zdzisławą nužudo kaimynų sūnus. Tačiau svarbiausia ne fatališkos baigtys, o neįtikimas režisieriaus gebėjimas atskleisti šeimos gyvenimą.

Kadras iš filmo "Paskutinė šeima"
Foto: Organizatorių archyvas

Nuotykis, prilygęs „Indianai Džons“

„Kino pavasario“ svečias J. P. Matuszynskis Vilniuje apsilankė pirmą kartą. Studijų metais su bičiuliais būriuodamas Baltijos jūroje, kelis sykius buvo išsilaipinęs Klaipėdoje. Vieną kelionės epizodą Janas iki šiol prisimena kaip „Indiana Džons“ filmą: naktį lenkų jachta vos neįplaukė į Rusijos teritorinius vandenis, iki dantų ginkluoti tos šalies pasieniečiai ėmėsi grėsmingų įspėjamųjų veiksmų...

Režisierius gimė Katovicuose, čia mokėsi režisūros. Iš pradžių ketino kurti tik vaidybinius filmus, tačiau po pirmųjų dokumentinės praktikos darbų susižavėjo šiuo kino žanru. Siekdamas įgyti daugiau žinių, baigė Andrzejaus Wajdos kino mokyklos dokumentikos kursą.

Filmo "Paskutinė šeima" plakatas
Foto: Vida Press

Personažo istorija sudomino pradinėse klasėse

Kilęs iš meniškos šeimos J. P. Matuszynskis dar pradinėje mokykloje patyrė nepaprastą Z. Beksińskio kūrybos poveikį. O studijų metais apsidairęs suprato, kad bene pusė jo bendramokslių puoselėja viltį susukti juostą apie neįtikimo likimo menininką.

„Z. Beksińskio asmenybė, šeima ir darbai intrigavo kiekvieną. Ir kai sužinojau apie jo nužudymą, pamaniau, jog ta istorija baigėsi pernelyg keistai“, – pasakojo J. P. Matuszynskis.

Ieškojęs daugiau informacijos, jos nestigo, tačiau kino pasakojimui tada, prieš dešimtmetį, niekaip neradęs tinkamos formos. O statyti biografinį filmą nesinorėjo – nuobodu, ką juo nustebinsi.

Daugiau kaip ketverius metus dairęsis tinkamo scenarijaus. Per tą laiką pasirodė Magdalenos Grzebałkowskos knyga apie dailininką, 2014-aisiais ėmė artėti reikšmingos sukaktys – 10 metų po Z. Beksińskio ir 15-a po jo sūnaus Tomaszo mirties.

2014 metų pavasarį režisierius „Vikipedijos“ straipsnyje netikėtai aptiko, kad Robertas Bolesto yra parašęs scenarijų apie Beksińskius. „Istorija buvo nepaprastai įdomi, tekstas itin originalus. Nieko panašaus iki tol nebuvau skaitęs. Supratau, kad turiu filmui medžiagą“, – pasakojo J. P. Matuszynskis.

Zdzislawas Beksinskis
Foto: Wikipedia.org

Technikos naujovėms negailėjo pinigų

Rengiantis pilnametražiam vaidybiniam debiutui režisierius ir visa kūrybinė grupė turėjo išstudijuoti itin gausų dailininko Z. Beksińskio vaizdo ir fotoarchyvą, įrašus, laiškus.

Jis Beksińskius vadina labiausiai „dokumentuota“ lenkų šeima. Pirmuosius garso įrašus dailininkas padarė dar 1957 metais, prieš gimstant Tomekui. Kiekviena gyvenimo aplinkybė, kiekvienas posūkis vienu ar kitu būdu buvo Zdzisławo įamžinti. Anot režisieriaus, jis turėjęs bene 6 videokameras, pirko vaizdo ir muzikos grotuvus, žodžiu, koja kojon žengė su technikos naujovėmis. Ir negailėjo joms pinigų.

Janas P. Matuszynskis

Videokamera – šeimos narys

J. P. Matuszynskis pripažįsta, kad milžiniškas menininko archyvas, autentiški, unikalūs įrašai labai prisidėjo atkuriant šeimos santykius, vidinę atmosferą. Turbūt galima tvirtinti, kad nemaža dalimi jie lėmė ir paties filmo originalumą.

Kai kurias Z. Beksińskio įamžintas scenas kino kūrėjai atkūrė, kitas sudurstė iš kelių skirtingų įrašų.

„Videokamera čia lyg dar vienas šeimos narys. Nufilmuota medžiaga visiškai „žalia“, ji parodo pasaulį be jokių komentarų ir filtrų. Taip atsiranda artimesnis veikėjų ir žiūrovų ryšys, – teigė J. P. Matuszynskis. – Viena vertus, Zdzisławo filmuoti vaizdai gali pasirodyti ypač keisti ir savaip unikalūs. Tačiau kita vertus, jie mums yra visiškai normalūs, kiekvienam artimi, atpažįstami. Norėjau parodyti, kad tu gali būti labai keistas ir tuo pačiu – visiškai normalus.“

Zdzislawo Beksinskio kūrinys (1984)
Foto: Wikipedia.org

Rajone filmavo ir K. Kieślowskis

Z. Beksińskio įrašai padėjo atkurti ir šeimos namų interjerą, ir gyvenamąją aplinką, rajono vaizdą už lango. „Paskutinė šeima“ buvo filmuojama studijoje, specialiai pastatytame butaforiniame bute.

Sudėtingiausia, pasak režisieriaus, buvo atkurti vaizdų kaitą už lango – istorija juk trunka tris dešimtmečius. Į pagalbą pasitelkti specialūs ekranai, atkūrę net 24 skirtingus vaizdus – pavasarį ir žiemą, dieną ir naktį, lietų, sniegą ir giedrą.

Služevo rajonas, kuriame gyveno Beksińskiai, be abejo, tebėra. Pasak režisieriaus, jame buvo filmuotas ir Krzystofo Kieślowskio „Dekalogas“ ir Małgorzatos Szumowskos „Kūnas“. Beje, pagrindinis pastarojo filmo veikėjas – prokuroras – be kitų bylų tiria ir dailininko nužudymą. Ši detalė atkeliavusi iš Z. Beksińskio istorijos.

Z. Beksinskio galerija Nova Hutoje
Foto: Vida Press

Filmo muzika – atskira istorija

Filmo epizoduose, kur vaizduojama Tomeko aplinka, namai, dažniausia girdimas rokas arba popmuzika. Tuo tarpu tėvo kambaryje nuolat skamba klasika.

„Tokia priešprieša nėra visai teisinga, tačiau turėjome parodyti, kad tėvo ir sūnaus muzikinis skonis skyręsi. Kita vertus, buvo smalsu rasti kūrinį, kuris patiktų jiems abiem. Nebuvo lengva, bet filmo pabaigai pasirinkome grupės „This Mortal Coil“ dainą „Song to the Siren“. Ją abu mėgo, tik buvo nepaprasta ją įsigyti filmui“, – atskleidė J. P. Matuszynskis.

Muzika režisierius sako norėjęs papasakoti dar vieną, atskirą istoriją. Tarp Tomekui reikšmingų kūrinių – tada itin populiarios grupės „Ultravox“ daina „Dancing with Tears in My Eyes“.

„O Yazoo daina „Don‘t go“ buvo pirmoji, kurią jis transliavo per Lenkijos radiją. Tomekas taip pat buvo didelis „Marillion“ gerbėjas. Kai Patricija jį palieka, atrodė prasminga epizodą įgarsinti grupės daina „Chilhood‘s End?“ Kiekvienas muzikos kūrinys filme yra kuo nors svarbus šeimai“, – teigė režisierius.

Tomekas – kultinė lenkų figūra

Radijo laidų vedėjas, muzikos žurnalistas ir filmų įgarsintojas T. Beksińskis, pasak režisieriaus, buvo tapęs kultine figūra. Jis išugdė naują klausytojų kartą. Tomaszo nuopelnu Lenkijoje paplito daug geros užsienio muzikos.

T. Beksińskis neprilygstamai išvertė ir įgarsino filmų ciklą apie Džeimsą Bondą, britų komikų grupės „Monty Python“ TV serialą „Flying Circus“.

Tačiau „Paskutinės šeimos“ kūrėjai labiau susitelkė ties asmeniniu Tomeko gyvenimu, tuo kiek nuliūdindami didžiausius jo gerbėjus. Esą, vyro darbai liko neatskleisti, be to, jis pavaizduotas kaip šeimos „juoda avis“.

J. P. Matuszynskiui jaunasis Beksińskis primena šiuolaikinį paauglį, kuris turi tiek galimybių rinktis, kad galiausia tos gausos yra išlepinamas.

„Tomeko pavyzdys gana aktualus šiandien. Kai kalbuosi su jaunais žmonėmis, pastebiu, kad jie jokiu klausimu neturi savo nuomonės. Nesugeba ilgėliau sutelkti dėmesio. Tai nepakenčiama. Kuo man ypač artima Beksińskių šeima, – dėl tų ilgų, nuoširdžių, atvirų pokalbių“, – sakė J. P. Matuszynskis.

Tomaszas Beksinskis
Foto: Wikipedia.org

Pavirsdavo filmų personažais

Keistas Tomeko elgesys, kurį tiesiog meistriškai perteikė aktorius Dawidas Ogrodnikas, leistų įtarti, kad jaunuolis kentėjo nuo bipolinio sutrikimo ar Aspergerio sindromo.

„O gal Tomekas buvo tiesiog savitai mąstanti, laisva siela? – samprotavo režisierius. – Nesigilinau į medicininę diagnozę ir dėl to džiaugiuosi. Verčiau šis žmogus tegul liks paslaptis. Nes elgtis taip, kaip elgėsi Tomekas, galima ir be jokių rimtų problemų.“

Kas kita – polinkis į savižudybę. T. Beksińskis nuolat siekė atimti sau gyvybę, nes šiame pasaulyje niekaip nerado sau vietos.

„Įdomu, kad jis taip mėgo kai kuriuos filmus, jog jausdavosi esąs jų personažas: Nosferatu, Trelkovskis iš Romano Polanskio „Nuomininko“ arba Pinkas iš Alano Parkerio „Sienos“. Žodžiu, neeiliniai vyrukai. Problema, kad Tomekas turėjo tiek skirtingų veidų, tokį nuostabų balsą, o savo namiškiams buvo tikra rakštis“, – apibendrino J. P. Matuszynskis.

Janas P. Matuszynskis

Sukūrė neprilygstamus vaidmenis

Perskaitęs R. Bolesto scenarijų, režisierius suprato, kad trims aktoriams atsiveria neeilinė proga sukurti įsimintinus vaidmenis. Ir Andrzejus Sewerynas, D. Ogrodnikas, Aleksandra Konieczna ja tinkamai pasinaudojo.

„Tačiau turiu padėkoti ir prodiuseriams, kurie davė užtektinai laiko padirbėti su aktoriais prieš filmavimą. Dabar man labai smagu prisiminti šį intelektualinį nuotykį, į kurį leidomės visi kartu“, – sakė J. P. Matuszynskis.

Kadras iš filmo "Paskutinė šeima"
Foto: Organizatorių archyvas

Nužudymo versijos neįtikina

Filmo „Paskutinė šeima“ pabaigoje dailininką Z. Beksińskį peiliu subado kaimynų jaunuolis, su šeima tvarkydavęs vienatvėje gyvenančio dailininko butą. Žudiko motyvų filme režisierius neaiškina. Tiesiog brutali, fatališka scena, tiksliai atkartojanti Z. Beksińskio baigties aplinkybes. Tik kėdė, ant kurios sėdėjo dailininkas, pasak režisieriaus, buvo perstatyta į kitą vietą.

„Neketinau kurti filmo apie žmogžudystę. Antra, netikiu tuo, kas parašyta teismo išvadose. Susipažinau su tyrimo eiga ir man buvo keista skaityti, ką jis kalbėjo per, regis, septynias apklausas. Kaip gynėsi, kaip keitė savo versijas“, – sakė pašnekovas.

Labiausia paplitęs aiškinimas, esą dailininko žudikas priklausė negailestingai gaujai, buvo jai įsiskolinęs ir pas vienišą, pasiturintį dailininką atėjo reikalauti pinigų. Šis nesutiko jų duoti.
Kita versija teigia, kad nužudymas buvo tam tikros iniciacijos į tą gaują aktas. O pagal trečiąją jaunuolis žudęs iš nepasitenkinimo, kad jo šeima priversta tarnauti „turtingam seniui“.

Z. Beksinskio galerija Nova Hutoje
Foto: Vida Press

Svajonė apie A. Silverstone išsipildė baisiausiu būdu

Z. Beksińskio nužudymas režisieriui visada atrodė neįtikėtinas, tiesiog kafkiškas. „Niekaip neįmanoma susieti jo gyvenimo su tomis akimirkomis, per kurias jis iš dailininko buvo atimtas. Tai man tapo nemenka dilema: žinojau, kad ši scena turi būti filme, bet vis ieškojau tinkamos priežasties, kaip ją teisingai pateikti“, – atskleidė savo svarstymus režisierius.

Nužudymo sceną mėginta įkomponuoti filmo pradžioje, po to – įpusėjus filmui. Netiko.

„Atkreipiau dėmesį, kad Alicios Silverstone tema, iškilusi per Z. Beksińskio ir jo darbų pirkėjo P. Dmachowskio pokalbį, tam tikru būdu siejasi su fatališku finalu. Jis pasakoja apie savo svajonę Piotrui ir ta svajonė pabaigoje išsipildo pačiu baisiausiu būdu“, – teigė režisierius.

Janas P. Matuszynskis

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi festivalio „Kino pavasaris“ dalyviai.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
Foto: SRTRF logotipas