Pats asmeniškai šiais metais per dvi „Kino pavasario“ filmų rodymo savaites pasižiūrėjau 31 filmą, kas nėra taip ir daug, palyginus su tuo, kiek filmų šiais metais buvo atvežta žiūrovų teismui.
Žinoma, rinkausi atsakingai, nes norėjau gauti kuo daugiau gerų įspūdžių, tačiau visgi ne visi pasirinkti filmai sugebėjo mane pakerėti. Daugiausiai filmų pasižiūrėjau iš „Meistrų“, „Kritikų pasirinkimo“ ir „Festivalio atradimų“ programų, tačiau, kaip ir visuomet, negalėjau praleisti „Komedijų“ programos, kurioje, beje, visos šiais metais parodytos juostos buvo tiesiog nuostabios.
Todėl tokie filmai kaip italų hitas „Tobuli melagiai“ („Perfect Strangers“) ar iš Naujosios Zelandijos atkeliavusi juosta „Laukinių žmonių medžioklė“ („Hunt for the Wilderpeople“) man tapo didžiausiais šio festivalio atradimais. Dar vienu festivalio koziriu tapo ir legendinio režisieriaus Davido Lyncho restrospektyva, kurios metu didžiuosiuose kino ekranuose buvo galima išvysti tokius jo šedevrus kaip „Trintukagalvis“ („Eraserhead“), „Mėlynas aksomas“ („Blue Velvet“) ir iš 35 mm juostos rodomą geriausią pagal „BBC“ XXI a. filmą „Malholando kelias“ („Mulholland Drive“).
Netrūko ir filmų vaikams, todėl festivalio metu žiūrovai galėjo pasižiūrėti nuostabius, JAV kino meno ir mokslo akademijai nominuotus animacinius filmus kaip „Moliūgėlio gyvenimas“ („My Life as a Zucchini“) ir „Raudonas vėžlys“ („The Red Turtle“).
Buvo nemažai nusivylimų, apie kuriuos nesinori čia kalbėti, todėl susikoncentruosiu ties labiausiai patikusiais filmais ir jų rekomendacijomis.
Išrinkau dešimt filmų, kuriuos, mano nuomone, verta pamatyti didžiuosiuose kino ekranuose ir kurių dalis tikrai bus dar rodoma per papildomas dvi „Kino pavasario“ savaites Vilniuje.
1. „Ji“ („Elle“)
Daugybę kino apdovanojimų pelniusi Paulo Verhoeveno psichologinė drama, kurioje pasakojama apie vyresnės moters išprievartavimą ir to pasekmes, žavi ne vien puikia aktorės Isabelle Hupert vaidyba, kurią įvertino JAV kino meno ir mokslo akademijos nariai, suteikdami jai nominaciją „Oskarui“ geriausios aktorės kategorijoje, bet ir meistriška režisieriaus vizija apie žmogaus psichologinius sutrikimus. Tamsus, lyg geriausi šio kino kūrėjo karjeros pradžios darbai, filmas laiko įtampoje iki pat finalinių titrų, todėl laikas prabėga nepastebėtai. Išskirtiniu šio kino projekto bruožu tampa ir įtraukiantis pasakojimo tonas, puikus garso takelis ir, žinoma, intriguojanti siužetinė linija.
2. „Amerikos mylimoji“ („American Honey“)
Režisierės Andrea Arnold filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko „mergina iš gatvės“ Sasha Lane, tapo vienu geriausių 2016 metų kino projektų ir vienu geriausių kada nors matytų kelioninio tipo filmų. Juosta pasakoja ne vien apie iš namų pabėgusią ir naujo gyvenimo ieškančią paauglę Star, bet ir apie sunkumus, susijusius su jos nelengvu sprendimu. Tai kartu ir filmas apie draugystę, darbą ir, žinoma, meilę. Filmas žavi paprastumu ir savo didybe.
Natūraliai atrodančios režisierės vizijos dėka galime pasijusti lyg patys dalyvautume šiame Star gyvenimo žygyje, kuriame netrūksta nuotykių ir kitų gyvenimo patirties suteikiančių momentų. Vienais iš didžiausių šio filmo pliusų tampa ne vien kino debiutantės pasirodymas, bet ir stipri aktoriaus Shia LaBeauf vaidyba, akis kerintis kameros darbas ir tobulas, puikiai prie rodomų scenų priderintas garso takelis.
3. „Žaidimų aikštelė“ („Playgropund“)
Režisūrinis lenkų kino kūrėjo Bartoszo M. Kowalskio debiutas pilnametražiame kine sukrečia. Ir sukrečia todėl, jog jo filme parodoma tikrais įvykiais paremta 1993 metais Anglijoje įvykusi istorija. Tai filmas apie kraupų, nežmonišką ir sunkiai paaiškinamą vaikų poelgį, apie kurį norėtųsi užmiršti. Kino kūrėjas savo darbe aiškiai parodė, jog smurtas ir paauglių agresija neturi jokio socialinio pagrindo, todėl daug ką nulemia aplinka, kurioje yra jaunas žmogus, jo draugų įtaka ir užklasinė veikla.
Filme naudojama labai paprasta kino kalba. Režisieriaus debiute galime išvysti nuostabią ir itin įtikinamą jaunų aktorių vaidybą, o taip pat įtraukiančiai atrodančią siužetinę liniją, kuri veda prie paskutinių dešimties minučių, po kurių norisi sėdėti tyloje dar labai ilgą laiką. Blogiausia, jog šis filmas vaizduoja dabartinę padėtį ne vien Lenkijoje, bet ir mūsų lietuviškame kieme.
4. „Tarnaitė“ („The Handmaiden“)
Režisieriaus Chan-wook Park pristatinėti nereikia, nes tikriausiai daugelis esame matę jo 2003 metų šedevrą, psichologinį veiksmo trilerį „Senis“ („Oldboy“), kuris iki šiol sugeba sukrėsti viską mačiusius kino mylėtojus. Naujajame jo filme, kuris buvo audringai priimtas „Kanų kino festivalyje“, pasakojama apie praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio laikotarpyje gyvenusią aferistę. Juosta, kaip ir ankstesni režisieriaus darbai, stebina savo preciziškumu ir vizualia estetika, o taip pat nuostabiu kameros darbu.
Techniškai – tai vienas įspūdingiausių praeitų metų matytų kostiuminių projektų ir vienas iš geriausių 2016 metų Azijos kino rinkos atstovų.
5. „Bet kokia kaina“ („Hell or High Water“)
Įtempto siužeto kriminalinis trileris, kuris savo ruožtu labai primena 2007 metų brolių Coenų šedevrą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ („No Country for Old Men“), puikiai susidoroja su savo užduotimi įtraukti žiūrovą į Teksase vykstančią siužetinės linijos istoriją ir nepaleisti jo iki pat finalo.
Filme netrūksta gerų dialogų, labai gero kameros darbo bei stiprios aktorių vaidybos, kurią demonstruoja Jeffas Bridgesas, Chrisas Pine‘as ir Benas Fosteris. Tai tikras vyriškas, grubus ir kartu toks teisingai žavus filmas, kuris sužavėjo ir JAV kino meno ir mokslo akademijos narius, todėl filmas pelnė net šešias „Oskaro“ nominacijas.
6. „Mėnesiena“ („Moonlight“)
Socialinė drama apie sunkią vieno juodaodžio gyvenimo kelią nuo vaikystės iki suaugusio vyro sužavėjo milijonus žiūrovų visame pasaulyje, kaip ir JAV kino meno ir mokslo akademijos narius, todėl filmas pelnė „Oskarą“ geriausio metų filmo kategorijoje, o taip pat buvo apdovanotas ir už geriausią adaptuotą scenarijų bei antrojo plano aktorių.
Ir nors filmas savo pastatymu labai primena Richardo Linklaterio juostą „Vaikystė“ („Boyhood“), jame galima įžvelgti visas baisiausias jaunojo žmogaus, gyvenančio juodaodžių gete, problemas – narkotikus, smurtą, venerines ligas, nepritapimą prie kitų. Tai taip pat filmas apie savęs pažinimą, lytinį brendimą ir pasirinkimo laisvę.
Be šių stiprių režisieriaus Barry Jenkinso sudedamųjų dalių, filmas žavi ir nepriekaištinga technine puse, kurią visu gražumu būtina įvertinti didžiojoje kino salėje.
7. „Dainuok man, Sarajevai“ („Scream for Me Sarajevo“)
Vienas iš įspūdingiausių dokumentinių filmų, kuris šiais metais rodomas „Kino pavasario“ programoje, pasakoja apie neramius 1992-1996 metų laikus, kai Sarajevo miestas buvo apgultas Serbijos ir Jugoslavijos karinių pajėgų.
Vidinio konflikto įkarštyje, kai žmonės jau neteko vilties ir galvojo, jog pasaulis apie juos užmiršo, legendinės grupės „Iron Maiden“ vokalistas Bruce‘as Dickinsonas 1994 metais surengia herojinį roko pasirodymą miesto centre, norėdamas žmonėms suteikti vilčių dėl geresnio rytojaus. Juostos peržiūros metu žiūrovai akimirksniu persikels į Sarajevą ir iš arti pamatys tai, ką padarė muzikantai ir kokį poveikį karo nualintam miestui bei jo gyventojams turėjo muzika.
8. „Du loterijos bilietai“ („Two Lottery Tickets“)
Rumunų situacijų komedija apie nevykėlius draugelius, laimėjusius šešis milijonus eurų ir pametusius loterijos bilietą, priverčia juoktis jau nuo pat filmo pradžios, pamačius kaip atrodo pagrindiniai herojai. Iš įvairiausių komiškų pozicijų filmas taip pat pristato stereotipus, kurie būdingi rumunų tautai kitos šalies žiūrovų akimis.
Ir tai dar vienas šios komedijos pliusas, kuris su kiekviena scena vis labiau įtraukia į trijų draugų avantiūrą. Lengvai vystomas siužetas, įtikinama aktorių vaidyba ir be galo gražūs Rumunijos miestų ir miestelių vaizdai padės užsimiršti net ir didžiausių problemų ištiktam žmogui, kuris po peržiūros galbūt suvoks, jog jo gyvenimas nėra toks prastas.
9. „Laukinių žmonių medžioklė“ („Hunt for the Wilderpeople“)
2014 metais visus nustebinęs ir kartu pakerėjęs su filmu „Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do in the Shadows“), Naujosios Zelandijos režisierius Taika Waititis praeitais metais ir vėl mus nustebino su nepriekaištingai antrodančiu komedijiniu projektu, kurio siužetinės linijos epicentre atsiduria repo muziką mėgstantis, apkūnus ir chuliganiškai gyvenantis paauglys Rikis, vaikų globos tarnybos dėka patekęs į atsiskyrėliškai gyvenančių medžiotojų namus.
Filmo stipriausiu akcentu tampa personažų dialogai, šmaikštūs pokalbiai, susiję su pramogų pasauliu, labai natūralios herojų emocijos, savo karjerą atgaivinantis Samas Neilas, kuris pastaraisiais metais ne itin dažnai nustebindavo kino ekranuose ir televizijos projektuose, bei, žinoma, nuostabi Naujosios Zelandijos gamta.
10. „Tobuli melagiai“ („Perfect Strangers“)
Tokio pobūdžio komedijos, kaip šis 2016 metų italų hitas, yra retenybė kino ekranuose dėl vienos paprastos priežasties – originalumo. Ir būtent šiame filme siužetinės linijos šviežumas, idėja ir originaliai įgyvendintas sumanymas tampa pagrindiniu filmo sėkmės komponentu. O idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastai, bet prasidėjus veiksmui supranti, jog tai labai įtraukianti istorija, kurios metu artimiausi žmonės kelių valandų bėgyje sužino visas tamsiausias jų gyvenimo palydovų ir draugų paslaptis.
Intriguojanti ir įtampos kupina, šmaikščiais dialogais ir labai juokingomis situacijomis prifarširuota komedija sužavi nuo pradžios iki pabaigos, todėl nenuostabu, jog teises į perdirbinius nupirko dešimtys pasaulio šalių. Filmas išties yra unikalus savo žanre.
