Vis dėlto gerbėjai neturėtų skubėti šauti prosecco: kol kas yra gautas finansavimas pradiniam vertimui, vėliau jis bus siūlomas italų leidėjams, pats procesas nėra lengvas ir užtrunka, taigi ką dabar tikrai būtų galima padaryti – laikyti kumščius ir palinkėti, kad pastangos duotų rezultatų. Vertimas patikėtas Pizos universiteto profesoriui, kalbininkui ir baltistui Pietro Dini, kuris yra išvertęs ir Italijoje išleidęs kitų garsių Lietuvos poetų ir rašytojų kūrinių.
O kol kas Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT kviečia paskaityti interviu su paskutinę, ketvirtąją, „Silva rerum“ dalį pristatančia rašytoja, dailės istorike dr. K. Sabaliauskaite, kuri taip pat užsimena, apie ką kitoje savo knygoje tikrai nerašys.
– Jūsų namai yra Anglijoje. Gyvenimas už Lietuvos – ką jis jums reiškia, duoda?
– Taip, bet mano tėvų namai, nuo kurių nesijaučiu atitrūkusi ir kuriuose dažnai būnu, – tebėra Lietuvoje. Taigi, mano gyvenimo trajektorijos driekiasi tarp dviejų namų.
– Leiskite paklausti, kokia buvo Jūsų persikėlimo priežastis, ir kaip šioje šalyje jautėtės pradžioje ir dabar, praėjus 15 metų? Kas buvo sunkiausia?
– Įdomiausia, kad neturėjau jokio tikslo emigruoti, persikelti į Angliją, sudeginti tiltų ir atversti naują gyvenimo puslapį – maniau, kad vykstu neilgam ir laikinai. Studijavau doktorantūroje, buvau išlaikiusi reikiamus egzaminus ir man nebuvo didelio skirtumo, kur rašyti disertaciją su savo laptopu.
Prieš tai pusmetį stažavausi Varšuvoje pas profesorių ekspertą, vėliau tokia galimybė pasitaikė Londone, kuris meno istorikus ir ekspertus traukia savo meno rinka ir puikiomis bibliotekomis. Vykau vieniems metams, jiems pasibaigus, buvo atsivėrusios puikios galimybės – studijavau Varburgo institute, dirbau su geriausiu mano srities profesoriumi, stažavausi Sotheby's aukcione ir dar „Lietuvos rytas“ pasiūlė dirbti kultūros ir gyvenimo būdo korespondente.
Nutariau dar šiek tiek pasilikti, vėliau dar šiek tiek, nes mano darbai ir užsiėmimai įgavo pagreitį, ir būtų buvę gaila to neišnaudoti. Sunkiausia buvo pirmieji, doktorantiški metai – tikrai studentiškai skurdūs. Tačiau visada turėjau tikslą – įgyti aukščiausio lygio mokslo žinias ir tikėjau, jog dėl to verta aukotis. O paskui patvirtinau taisyklę, kad nieko nėra pastovesnio už laikina...
– Savo darbais mylite Lietuvą iš toli. Koks yra Jūsų santykis su Anglija? Ar/kokiais darbais atsidėkojate Jus priėmusiai šaliai?
– Nesutikčiau, kad Lietuvą myliu iš toli – man kaip tik atrodo, kad mano visi darbai yra skirti Lietuvai, nesu abejinga nei visuomeniniams procesams, nei labdaringoms iniciatyvoms, nei problemoms ir kuo galėdama prisidedu prie jų sprendimo.
Duok Dieve, kad visiems Lietuvoje gyvenantiems taip rūpėtų ir jie skirtų tiek energijos ir pastangų. (Juokiasi.) Savo santykio su Britanija neapibrėžiu per kokią nors dėkingumo prizmę – matote, demokratijose gyventojų santykis su valstybe yra apibrėžiamas ne išmaldos, o lygiaverčio socialinio kontrakto principu.
– Londonas – skirtingų pasaulio kultūrų didmiestis. Kurios iš jų Jums labiausiai prie širdies? Ir ką, Jūsų nuomone, žmogui reiškia pažinti, įsileisti į save kitas kultūras?
– Man atrodo, kad daugiakultūrių miestų žavesys – ar Londono, ar senojo Vilniaus – ir yra tas nepakartojamas mišinys, kultūrinis daugiabriauniškumas. Nesu tikra, ar įmanoma ir ar reikia įsileisti į save kitas kultūras taip, kad jos visiškai išstumtų prigimtinę, bet pažinti ir gerbti jas, skolintis iš jų tai, kas gera ir kilnu – visada verta. Visuomet sakau, kad reikia bijoti ne svetimų kultūrų, o savo pačių nekultūringumo.
– Ką esate perėmusi iš angliškos kultūros ir kokių lietuviškų ypatybių, manote, greičiausiai niekada neprarasite?
– Tvirtai galiu pasakyti, kad Britanija išmokė kur kas efektyviau dirbti, įdiegė kruopštumą, perfekcionizmą, sugebėjimą negailestingai susidėlioti prioritetus. Privertė suprasti, kad negalima vadovautis principu „ai, bus gerai“. Turi būti nepriekaištingai! Ypač jei darbo rezultatą pasirašai savo vardu.
Nemanau, kad egzistuoja kažkokios ypatingos „lietuviškos savybės“ – stengiuosi vadovauti bendražmogiškomis. Garbingumas, sąžiningumas, kilnumas, atjauta – štai vertybės, kurios man brangios.
Nors gal nuo britų mus skiria tam tikras, kitoks jautrumas, tam tikra filosofinė melancholija – bet tai būdinga ne vien lietuviams, o apskritai visiems Centrinės Europos žmonėms, apdaužytiems šimtmečių istorinių negandų.
– Kokią nuomonę Jūsų aplinka Londone yra susidariusi apie Lietuvą? Kaip Jus pačią veikia ši nuomonė? Štai Italijoje tenka susigyventi su tuo, kad apie Lietuvą žinoma mažokai, ir paprastai ji vietiniams kelia asociacijų su Rusija.
– Jūsų klausimas tik liudija, kad nepakankamai daroma pristatant Lietuvos kultūrą Italijoje, kad mūsų šalis turėtų vizitinę kortelę. Ir šitai reikėtų daryti valstybiniu mastu, ir ne propaguojant klumpes, gintarus, krepšinį ir linelius, o pasakojant apie bendras ir senas mūsų kultūros istorijos sąsajas, kuo labiau remiant mūsų dabartinius menininkus, kurie Italijoje žinomi teatro ir operos scenose, parodų salėse.
– Jei ne Anglijoje, kurioje kitoje šalyje, mieste Jums norėtųsi pagyventi? Kodėl?
– Vilniuje, nes jis man mieliausias.
– Esate miesto žmogus ir apie jį rašote. Koks jausmas jus užlieja, kai lankote Lietuvos miestelius ir kaimus, susitinkate su skaitytojais? Ką Jūs matote šiuose žmonėse? Kokie jie Jūsų akimis? Kas jus džiugina, galbūt liūdina?
– Matau, visų pirma, žmones ir jų įvairovę. Matau, kaip skiriasi Lietuvos miesteliai ir kaimai, kokie jie įvairūs, charakteringi, ir kaip negalima jų laikyti tiesiog vientisa „provincija“ ar „regionais“, nes kiekvienoje bendruomenėje – savas gyvenimas ir savos problemos bei svajonės. Šitai derėtų atsiminti kultūros politikams, kaip ir tai, kad kultūrą reikia remti ir skatinti ne geografiniu principu, o kokybiniu.
Dabar gan populistiškai žadama „remti regionų kultūrą“, nors, kertu lažybų, atsakingi už tokią strategiją vargu ar sugebėtų pasakyti, ko kultūriškai reikia dzūkams, o ko – tolimam Žemaitijos miesteliui, ir kas šiandien yra konkretūs kultūros centrai už sostinės ribų bei kokios jų ypatybės.
Į susitikimus su rašytojais ateina gražioji ir šviesioji Lietuva – skaitantieji žmonės, ir tai džiugina. Liūdina – kriminalinės antraštės apie prasigėrusį kaimą, bet jeigu labiau matytume ir remtume šviesiąją Lietuvos pusę, rūpintumės jaunimo kultūriniu užimtumu ir švietimu, tai gal ir bendras vaizdas būtų kitoks.
– Dėl savo gyventojų skaičiaus mažėjimo Lietuva yra viena greičiausiai nykstančių Europos šalių. Klausimas nėra lengvas, bet galbūt Jūs turite savąją nuomonę, kaip šalis galėtų bandyti išnaudoti pasaulio lietuvių potencialą?
– Mažinti biurokratines kliūtis, kurti tokią teisinę sistemą, kuri padėtų išlaikyti pasaulio lietuviams kuo stipresnius ryšius su Tėvyne, kad jų judėjimas ar gyvenimas kitose šalyse netaptų atkirtimu nuo Tėvynės. Dvigubos pilietybės įteisinimas ES ar mūsų strateginių sąjungininkų šalyse gyvenantiems lietuviams būtų logiškas ir natūralus žingsnis.
Deja, kol kas judama priešinga kryptimi – didinant biurokratinius slenksčius, darant išvykimo ir atvykimo procedūras vis sudėtingesnes.
Labiausiai prajuokino prieš rinkimus išgirstas vienos partijos pažadas stabdyti emigraciją visiems norintiems sugrįžti emigrantams „prisiuvant“ po biurokratinę „auklę“ – klerką, kuris kelis mėnesius padėtų susitvarkyti visus grįžimo dokumentus.
Ar ne paprasčiau būtų supaprastinti migracijos procedūras saviems piliečiams, o VMI, Sodroje ir Migracijos departamente įdarbinti keliasdešimt žmonių, kurie tiesiog galėtų perskaityti angliškai ar užsienio kalbomis išduotas pristatomas elementarias pažymas?
Su užsieniečiais santuokas sudariusių žmonių ir jų vaikų diskriminavimas dėl kelių raidžių iškraipant pavardes pasuose – dar viena problema, verčianti žmones jaustis svetimais, trukdant jiems keliauti ir gyventi visavertį gyvenimą.
– Esate sakiusi, kad Lietuvai vertėtų perimti Europos veiksmingąją patirtį ir visa tai, kas kultūriškai šioje yra geriausia. Ką, Jūsų nuomone, Europa turi geriausio? Ir kaip, stebint iš šalies, Jūs vertinate Senajame žemyne tebesitęsiančią krizę? Turiu mintyje Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos, nacionalistinių politinių jėgų iškilimą, pabėgėlių krizę, išsiskiriančius šalių požiūrius į agresyvią Rusijos politiką ir kt.
– Labai gali būti, kad nuolatinės kalbos apie ES krizę, apie byrančią Europą, apie stovėjimą ant prarajos ribos yra mūsų civilizacinių ir geopolitinių priešų bandymas vietoje sumušimo kraujosruvos žūtbūt įkalbėti mums mirtiną gangreną. Taip, yra tam tikri iššūkiai, juos Europa turi šiandien išspręsti. Bet svarbiausia – nepanikuoti ir duoti atkirtį tamsioms, populistinėms jėgoms, bandančioms uzurpuoti viešąją erdvę ir dažnai finansuojamoms mūsų priešų.
Informacinis karas jau vyksta pilnu pajėgumu. Pigi, rėksminga retorika, melagingos naujienos, agresijos kurstymas, siekis supriešinti – ar tai reiškia, kad norėdami duoti atkirtį, turime nusileisti iki tokio pat lygio? Ne. Europos stiprybė – teisės viršenybė, pagarba žmogaus teisėms ir mažumoms, demokratija, sveikas bendruomeniškumo ir individualizmo balansas. Taip pat – pagarba skirtingoms nacionalinėms kultūroms, o kartu ir bendras filosofinis, visuomeninis, etinis ir kultūrinis naratyvas, kuris mus vienija nuo Antikos laikų.
Mes pastaruoju metu Europoje galbūt buvome truputį pamiršę, kad laisvė ir saugumas – ne savaime suprantami faktai, o nuolatiniai procesai, dėl kurių kovoti ir kuriuos palaikyti būtina nuolat.
– Lietuviai, iš Lietuvos keliaudami namo į kitą šalį, kurioje yra įleidę šaknis, gana įprasta, ką nors parsiveža. Kas lininę staltiesę, kas skilandį, kas šakotį, kas K. Sabaliauskaitės knygą ir t.t. Štai pati, pamenu, kartą vežiausi juodos duonos kepalą. Tiesa, nutiko linksmas dalykas – oro uoste tai pamatęs vienas vyresnio amžiaus lietuvis garsiai stebėjosi, kad gi jėzus jėzus, jau net duoną vežasi. Suprask, neturi ko valgyti. Pačios gi tikslas buvo pavaišinti juoda lietuviška duona italus, kurie juodos duonos paprasčiausiai neturi. Norėtume paklausti, kai grįžtate namo į Londoną, ar atsivežate ko nors iš Lietuvos?
– Mažučius mini bankuchenus ir meduolinius grybukus – dukters mažųjų draugų ir jų tėvų tarpe jie turi didžiulį pasisekimą! O sau tempiu knygas.
– Leiskite paklausti, ar kalbate su dukra lietuviškai? Jūs pati kalbate keturiomis užsienio kalbomis, Jūsų senelis kalbėjo net aštuoniomis. Kokia, Jūsų nuomone, yra dvikalbystės reikšmė?
– Mūsų šeimoje buvo natūralu mokėti daug kalbų, manau, ir gimtoji lietuvių kalba tik praturtėja nuo to, ją geriau jauti, jei laisvai jautiesi kitose sintaksėse ir žodynuose, pažįsti ir kitus kalbinius pasaulius.
Klausimas, ar kalbu su dukra lietuviškai, sakyčiau, net įžeidžia – juk tai jos gimtoji kalba, be to, mes su vyru esame lietuviai. Būtų baisi gėda, jei vaikas lietuviškai nekalbėtų. Tad ne tik kalba – ir puikiausiai skaito lietuviškai, ir mokosi rašyti, ir dar kelias užsienio kalbas pradeda po truputį mokytis.
– Paskutinės „Silva rerum“ knygos herojus keliauja po Europą. Matome, ką jis išgyvena, kokių apmąstymų ir patirties jam suteikia kitų šalių kultūros. Kaip šiandien Jūs matote pasaulio lietuvį? Koks yra jo portretas Jūsų akyse, ir kokių minčių Jums sukelia?
– Jokiu būdu nematau jo kaip tautinio stereotipo! Pirmiausiai matau konkrečius, individualius žmones – o jų, kaip ir kiekvienoje tautoje, pasitaiko labai įvairių.
– „Silva rerum IV“ pagrindinis veikėjas, nors ir turėdamas Londone geras gyvenimo sąlygas, grįžta į gimtąją šalį. Asmeniškai, pagal savo subjektyvią interpretaciją, perskaitau tai kaip subtilų ženklą užsienyje gyvenantiems lietuviams. Suprasdami aplinkybes – esate sukūrusi šeimą ir įsitvirtinusi Britanijoje – kaip manote, ar Jums pačiai kada galėtų susiklostyti grįžti gyventi į Lietuvą? Ar jaučiate, kada nors jautėte tokį poreikį?
– Matote, „Silva rerum IV“ pagrindinis veikėjas Pranciškus Ksaveras Norvaiša buvo davęs karaliui žodį grįžti ir pargabenti astronominius prietaisus. Kad ir išduotas mecenato ir valstybės, kad ir savo lėšomis, nuostolingai, bet šį žodį tęsėjo. Tai – tikrai ne subtilios užuominos užsienio lietuviams, tai tiesiog pasakojimas apie vieną žmogų ir jo garbės bei pareigos supratimą, apie epochos saulėlydį.
Mano pačios gyvenimo aplinkybės nedaug ką turi bendro su mano romanais, nes rašymas man – ne autoterapija. Ir aš tikrai neatmetu galimybės grįžti į Lietuvą, ir nenutraukiu jokių saitų su Tėvyne, priešingai, kaip minėjau – man jie atrodo labai stiprūs.
– Kaip Italija juntama Jūsų kasdieniniame gyvenime? Suprantame, esate dailės istorikė ir Jūsų gyvenimą neišvengiamai supa itališkos kultūros įtaka. Nekalbant apie epochas ir kultūrinį paveldą, kokių itališkų detalių, įpročių yra Jūsų gyvenime?
– Italų literatūros kūriniai knygų lentynose. Italų kompozitorių muzika, Lucchino Visconti ir Paolo Sorentino filmai. Sena „Gaggia“ espresso mašina, mat neįsivaizduoju dienos pradžios be geros kavos puodelio. Itališki maisto receptai. „Tod's“ baleto bateliai kelionėse, nes jie niekada nepritrina.
– Kai viešite Italijoje, ko nepraleidžiate progos paskanauti? Koks maistas Jums čia patinka, kokių emocijų sukelia? Tiesa, ar Jūs pati mėgstate gaminti?
– Nesu labai didelė foodie, maisto mėgėja, ir kulto iš maisto nedarau. Jei reikia rinktis restoraną ar knygyną ir muziejų, tai nedvejoju, ką rinktis. Bet Italijos maistas – kultūros dalis, todėl atvykusi į Italiją žiūriu į tai, kaip į kultūrinio turizmo dalį.
Buvo tokie TV kelionių serialai – menotyrininkas Andrew Grahamas Dixonas keliavo su šefu Giorgio Locatelli, vienas rodė meno grožybes, kitas – virtuvės. Puikus derinys – maistas sielai, maistas kūnui. (Juokiasi.)
Keliaudama visada stengiuosi paragauti to, kas valgoma tuo metų laiku ir kas būdinga tam Italijos regionui. Esu didžiulė cukinijų žiedų, sicilietiškos virtuvės ir tenykščių žuvų bei jūros gėrybių mėgėja, keliai linksta prisiminus garsiuosius Noto ledus, bet, deja, šie dalykai turi būti valgomi švieži ir vietoje.
Tačiau galiu be vargo padaryti niekuo nenusileidžiančią caponatą, pasta con le sarde. Nepasakyčiau, kad mano gyvenimo misija – valgio gaminimas, bet kadangi gaminu šeimai, mano mylimiems žmonėms, tai pasistengiu sudėti visą savo meilę.
Man įdomu tai, kad mano močiutės nuolat kepta vilnietiška „kalėdinė bulka“ su razinomis, kurios receptas buvo perduodamas šeimoje iš kartos į kartą, man pradėjus keliauti ir paragavus itališko tradicinio kalėdinio pyrago, paaiškėjo, yra ne kas kita, kaip milanietiškas panettone. Ar tik nebus ši vilnietiškos „kalėdinės bulkos“ tradicija atkeliavusi kartu su Bona Sforza?
– „Silva rerum IV“ Italijos lietuviams yra ypač artima. Vien skaitydami tekstą jame randame nemažai lotyniškų, taigi ir itališkų žodžių, kuriuos ir patys, pasitaiko, nejučia įterpiame savo lietuviškoje kalboje. Neišvengiamai Jūsų knygose juntama Vakarų, vadinasi, ir Italijos kultūrinė įtaka. Pakalbėkime apie lietuvius vyrus ir moteris. Jūsų knygose, ir tai yra suprantama atsižvelgiant į laikotarpį, lietuviai vyrai (ir ne tik lietuviai) moterų atžvilgiu yra praktiški, t.y. moteris reikalinga giminei pratęsti, pramogai. Kalbantis su Italijoje gyvenančiomis lietuvėmis, dauguma pasakytų, už ką myli savo italus vyrus: už pagarbą, už švelnumą, už dėmesį ir rūpestį, ko galbūt kartais pristingama lietuviškuose santykiuose. Studijuodama įvairių amžių archyvus ir matydama dabartinę Lietuvos visuomenę, ką galėtumėte pasakyti apie šiandieninius Lietuvos vyrus?
– Neįmanoma apibendrinti, juolab kad apie svarbiausius savo gyvenimo vyrus lietuvius – senelį, tėvą, vyrą – galiu pasakyti tik geriausius žodžius. Bet man atrodo, kad vyresnioji ir vidurinioji karta, auklėta sovietmečiu, yra šiek tiek persisėmusi rusišku grubiu, dominuojančiu, moterį žemesne būtybe laikančiu vyriško elgesio modeliu, kuris „garavo“ iš dešimtmečiais rodytų filmų, literatūros kūrinių.
Istoriškai mums toks elgesio modelis nebuvo būdingas, LDK kultūroje moterys, palyginti su ano meto Europa, turėjo išskirtines turtines ir įstatymo garantuojamas teises. Tad laimei, žvelgdama į jaunąją kartą matau, kaip šis užkratas nyksta, kaip nebelieka to tam tikro emocinio šykštumo, nemokėjimo reikšti savo jausmus.
– Šmaikštaudami paklausime, ar tiesa, kad šiuo metu gyvenate baimėje? Vilniaus knygų mugės metu prasitarėte, kad Jums baisiausia, kad jau žinote, kas bus toliau, bet nesakysite. Koks dabar metas Jūsų gyvenime? Beje, portalo ITLIETUVIAI.IT „Facebook“ paskyroje skaitytoja Jekaterina, gyvenanti netoli Torino miesto, klausia, ar dar bus „Silva rerum IV“ tęsinių? Tiesa, Jūs ankstesniuose interviu esate minėjusi, kad tai yra paskutinė ciklo dalis. Tad leiskite kitaip paklausti – ar ateityje sulauksime Jūsų knygos, kurios veiksmas persikeltų į ankstesnes epochas?
– Ne, tikrai negyvenu baimėje, čia žurnalistai perkreipė į tokią antraštę. (Juokiasi.) Knygų mugės metu juokavau, jog baisu tai, kad vos tik pabaigusi vieną didžiulį darbą ir nė kiek nespėjusi pailsėti, jau turiu idėjų, ką veiksiu toliau. Jekaterinai iš Torino atsakau – ne, „Silva rerum“ tęsinių tikrai daugiau nebus. Ir – ne, tikrai nerašysiu knygų apie Lietuvos baltiškąją proistorę ar viduramžius.
