Jo operos „Bohema“ pastatymas prieš dešimtmetį suvienijo po pasaulį išsibarsčiusius gabius lietuvių operos profesionalus ir įkvėpė juos bendrai veiklai. Simboliška ir natūralu, kad ypač sėkmingo jubiliejinio 10-ojo „Vilnius City Opera“ sezono baigiamuoju akordu tampa būtent šio kompozitoriaus šedevras „Manon Lesko“. Ne veltui būtent G. Puccini operos „Bohema“ vardu 2006-aisiais buvo pramintas menininkų judėjimas, suvienijęs jaunus ir gabius operos profesionalus, siekusius tarptautinių profesinių aukštumų.

„Kai 2012 m. ėmėmės „Manon Lesko“ pastatymo, buvome nustebę, kad šis visame pasaulyje puikiai žinomas kūrinys niekada nebuvo pastatytas Lietuvoje. Čia beveik niekas nebuvo girdėjęs žodžio Manon.

Įdomu ir tai, kad pasaulio scenose be šios Puccini operos yra populiari ir prancūzų kompozitoriaus J. Massenet opera tuo pačiu pavadinimu. Džiugu, kad praėjus penkeriems metams, Lietuvos žiūrovai turi galimybę išgirsti abi tokias skirtingas Manon istorijos versijas“, – sako režisierė D. Ibelhauptaitė.

Scena iš VCO operos "Manon Lesko"
Foto: Dmitrijus Matvejevas

„Manon Lesko“ premjera 1893-aisiais sulaukė stulbinamos sėkmės, nors kurti operą pagal Antoine‘o Francois Prevost, žinomo kaip abatas Prevost, populiarų ir skandalingą romaną „Ševaljė de Grijė ir Manon Lesko istorija“, buvo rizikingas ir įžūlus G. Puccini sumanymas. Kaip tyčia tuo metu savo triumfo valandą išgyveno to paties siužeto prancūzų kompozitoriaus Jules‘io Massenet opera.

G. Puccini neabejojo, kad jo opera bus lyginama su J. Massenet „Manon“, parašyta devyneriais metais anksčiau. Kompozitorius neišsigando iššūkio kurti šios operos savaip, nes buvo tikras, kad ypatingą tuo metu nežmoniškai populiaraus romano heroję suprato geriau nei prancūzas.

„J. Massenet „Manon“ yra prancūziškas menuetas ir pudra, o mano – itališka aistra ir neviltis. Aš tikiu Manon, ji negali nesužavėti publikos. Kodėl negalėtų būti dviejų jai skirtų operų? Tokia moteris gali turėti daugiau negu vieną meilužį!“ – yra sakęs G. Puccini.

Scena iš VCO operos "Manon Lesko"
Foto: Dmitrijus Matvejevas

Ir jis buvo teisus! Nuo pat premjeros jo „Manon Lesko“ tapo visišku hitu, ji pagaliau atnešė G. Puccini ilgai lauktą pasaulinį pripažinimą. Šioje operoje buvo nauja tai, kad gavęs puikią siužetinę medžiagą ir ryškų pagrindinį moters personažą, jis ėmė nepaprastai priekabiai gludinti libretus, gilindamasis į herojų psichologiją.

Jaudinanti scenos drama kompozitoriui tapo ne mažiau svarbi nei muzika. G. Puccini siekė papasakoti žiūrovams kuo paprastesnę, įtaigesnę ir jausmingesnę istoriją. „Operos pagrindas – tai herojai ir jų elgesys“, – tvirtino naujus vėjus į operos pasaulį įnešantis G. Puccini.

Pasirinkimas buvo ne atsitiktinis. Jei XVIII amžiuje jau būtų buvęs terminas „bestseleris“, be jokios abejonės F. Prevost romanas apie Manon Lesko būtų užsitarnavęs šį titulą. Ši meilės ir aistros istorija buvo graibstoma ir keikiama, draudžiama ir perrašinėjama ranka. Skaitytojai įtarinėjo, kad ji buvo parašyta remiantis tikrais faktais.

Paties Prevost‘o gyvenimas vertas plunksnos. Tai – vienuolis, kurio biografiją puošė įkalinimai už įvairias pinigines machinacijas ir išsišokimus. Juos keitė pabėgimai iš kalėjimų, jis pasirodydavo tai Prancūzijoje, tai Anglijoje, tai Vokietijoje arba Olandijoje. Avantiūristas ir bastūnas per savo audringą gyvenimą pabuvo ir žurnalo redaktoriumi, ir knygų leidėju, ir vertėju, ir daugiau ar mažiau dėmesio vertų kūrinių autoriumi.

Prevost papasakota istorija iš pirmo žvilgsnio yra paprasta: Ševaljė de Grijė įsimyli ne kilmingą, bet žavią lengvabūdę Manon Lesko. Mergina atsako tuo pačiu, tačiau ne mažiau nei meilė ją traukia prabanga, malonumai, pramogos, kurias siūlo ja besižavintys turtingi ponai. Tuo tarpu Ševaljė de Grijė, mėgindamas su jais konkuruoti, tampa kortų šuleriu, vagimi, kaliniu, net žmogžudžiu.

Lygiai taip pat drauge su juo nuokalnėn ritasi Manon, kol galiausiai yra areštuojama ir ištremiama į Ameriką. De Grijė nuseka paskui ją. Manon miršta ant mylimojo rankų toli nuo gimtinės. De Grijė sugniuždytas, bet vis dar mylintis, grįžta į Prancūziją ir tampa dvasininku.

Scena iš VCO operos "Manon Lesko"
Foto: Dmitrijus Matvejevas

Prancūzijoje romanas iškart buvo uždraustas kaip amoralus kūrinys. To meto laikraščiai springo komentuodami sensacingąjį romaną ir jo autorių.

„Knyga parašyta taip meistriškai ir patraukliai, kad net padorūs žmonės užjaučia sukčių ir paleistuvę“, – rašė „Paryžiaus rūmų ir miesto laikraštis“.

Po kelių dienų tas pats laikraštis tęsė temą: „Knygelė, ką tik pradėjusi traukti visų dėmesį, šiomis dienomis uždrausta. Maža to, kad joje garbingiems žmonėms primetami poelgiai, kurie jiems nedera, autorius aprašo ydas ir paleistuvystę taip, kad visa tai nekelia reikiamo pasidygėjimo.“

Amžininkų nuomonę iškalbingai atspindėjo laiškai: „Tas buvęs benediktinas – pusgalvis. Neseniai jis parašė apgailėtiną knygiūkštę „Manon Lesko istorija“, kurios herojė – šliundra, sėdėjusi prieglaudoje (to meto Prancūzijoje prieglaudose gyveno ne tik našlaičiai ar neįgalieji, bet ir laikytos laisvo elgesio moterys) ir sukaustyta grandinėmis išsiųsta prie Misisipės.

Ši knygiūkštė buvo pardavinėjama Paryžiuje ir žmonės lėkė prie jos kaip drugeliai prie ugnies. Toje ugnyje reikėtų sudeginti ir knygiūkštę, ir jos autorių, nors jo stilius, tiesą sakant, visai neprastas.“

Scena iš VCO operos "Manon Lesko"
Foto: Dmitrijus Matvejevas

Manon Lesko moraliniai principai yra išties toli nuo tobulybės, tačiau Prevost pasakojime visiškai nėra vulgarumo. Jis rašo raiškiai, atvirai, jausmingai kalba apie aistrą, įveikiančią bet kokias moralines užtvaras. Lengvabūdę moterį Prevost pakelia į tragiškos meilės ir kančios aukštumas.

Ar galima nedorybę pateisinti meile? Prevost romano herojė įsitikinusi, kad atsiduoti iš išskaičiavimo jokiu būdu ne išdavystė. Juk ji parduoda tik kūną, o jausmai priklauso de Grijė. Manon permaininga, laisva kaip pats meilės dievas. Ji myli nuoširdžiai, bet ar tai jos kaltė, kad kartu su meile ji siekia mėgautis gyvenimu!

Istorija įrodė, kad G. Puccini buvo teisus: nekaltos paleistuvės, nesavanaudiškos prabangos mėgėjos, kuklios gundytojos, pavergusios kilnaus jaunuolio širdį istorija užkariavo dauglio menininkų jausmus.

Manon Lesko personažas nužymėjo gaires, kuriomis sekė vėlesni autoriai, rašę apie fatališkas moteris. P. Merimee, A. Dumas jaunesniojo, H. de Balzaco, E. Bronte, G. de Maupassant'o, M. Proust'o, V. Nabokovo ir daugelio kitų Europos bei Amerikos rašytojų herojės turi bent dalį šios dviprasmiškai žavios ir neatspėjamai paslaptingos prancūzaitės.

Bene taikliausiai šį fatališkos moters fenomeną apibūdino vienas įžvalgiausių sielos ekspertų prancūzų rašytojas G. de Maupassant'as: „...Manon Lesko paveikslas nuolatos persekioja ir jaudina mūsų sielą. Ji amžinai gyvens vyrų širdyje, amžinai neduos ramybės visiems menininkams, visiems svajotojams, visiems, kurie trokšta perprasti paslaptingą, neapčiuopiamą būtybę.“

„Vilnius City opera“ spektaklyje Manon vaidmenį atlieka trumpam į Lietuvą sugrįžtanti Asmik Grigorian ir išskirtinio balso savininkė Sandra Janušaitė. Romantiškojo De Grijė vaidmenyje – brazilas Thiago Arancamas ir čilietis Giancarlo Monsalve. Žiauraus ir sukto brolio Lesko – latvis Janis Apeinis, turtuolio Gerontės – Tadas Girininkas. Mokytojo vaidmenyje egzotiškų pilvo šokių mokys Audrius Rubežius. Groja Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.