G. Šiaulys – kūrybiškas, prie įvairiausių projektų prisidėjęs dizaineris, vienas kūrybinės studijos „PetPunk“ įkūrėjų, todėl labai įdomu pakalbėti su juo apie Kaukus.
– Kodėl nusprendėte kurti animacinį filmą?
– Tai buvo mano vaikystės svajonė. Būdamas vaikas parduotuvėje pamačiau knygą „Kaip kurti animacinius filmus“ (jei tiksliai pamenu pavadinimą). Buvau priblokštas minties, kad ir aš galiu išmokti sukurti savo gyvą pasaulį.
– Kaip gimė filmo „Kaukai“ idėja?
– Pamačiau viziją – guli partrenktas kiškis ir iš jo lenda dvaselės kaukučių pavidalu. Papasakojau apie ją kolegai Andriui Kirvelai. Nuo tada prasidėjo istorijos plėtojimas, kuris vieną dieną virto scenarijumi.
– Kodėl pasirinkote mirties temą?
– Mirties tema tapo labai aktuali, kai mūsų vaikai paaugo ir pradėjo kelti egzistencinius klausimus. Pagrindinis – „Ar mes mirsime ir kas bus po to?“. Šis filmas – bandymas atsakyti į tai.
– Yra scena su broliu ir seserimi, kai kiškis pranyksta smėlio dėžėje, viskas aplinkui išnyksta, ekranas juodas, tik po to grįžta medžiai ir visos kitos erdvės detalės. Ką norėjote perteikti šia scena?
– Tai – vienišumo simbolis. Kai sesuo išsigąsta ir pabėga, brolis vienas tęsia kovą. Šioje scenoje jam pralaimėjus, visas pasaulis išnyksta ir mes emociškai susitapatiname su personažo vidine būsena – vienišumu tiek asmeniniu, tiek globaliu mastu. Tai –bejėgiškumas prieš gamtos dėsnius. Berniukas pereina tris stadijas – mirties neigimą, kovą už gyvybę ir susitaikymą. Tačiau filmuko pabaigoje už tikėjimą ir kovą jam yra atlyginama.
– Kodėl pasirinkote kiškį?
– Europietiškojoje tradicijoje kiškis simbolizuoja atgimimą, prisikėlimą. Kita vertus, įtikimai istorijai mums reikėjo smulkaus laukinio gyvūno, kurį vaikai galėtų parsitempti į savo kiemą ir palaidoti.
– Kaip kilo idėja gyvybę perteikti per mažas, stebuklingas būtybes?
– Tos būtybės (Kaukai) buvo mano matytos vizijos dalis. Kadangi norėjome, kad kiškio gyvybė pereitų į daugelį aplinkos objektų, pasirinkome būrį unikalių dvaselių vietoj tradiciškai vaizduojamos vienos.
– Kaip vyko muzikos kūrimo procesas? Kokią nuotaiką norėjote perteikti muzika?
– Ties muzika dirbo gausi komanda. Svarbiausias filmo akcentas yra jame skambanti lopšinė, kurią sukūrė grupė „Fusedmarc“ ir atliko kartu su Egle Sirvydyte. Šiai lopšinei labai norėjau Eglės balso, nes jis man įkūnija motinos gamtos archetipą. Jame yra ir neaprėpiamos didybės, ir kartu motiniško švelnumo.
Sunkiausiu filmo kūrimo etapu prie komandos stebuklingai prisijungė Jurga Šeduikytė. Jos balsą girdime viso filmuko metu, nes įgarsino gamtą, aplinkos garsus, kontaktus, šnarėjimus, kaukučius, atbundančios gamtos giesmes. Ir visa tai atliko tik savo unikaliu balsu! Taip pat girdime jos pozityvią balsinę dainą slenkant titrams filmo pabaigoje.
Filme siekiau išlaikyti akustinių instrumentų šilumą. Čia man labai pagelbėjo amerikiečiai „Mixtape Club“. Tai didelę patirtį turintis animacijos įgarsinimo kolektyvas, kuris sukūrė muzikinį viso filmo takelį, perteikiantį atskirų scenų atmosferas, bei sudėjo dramatinius akcentus.
– Kokią techniką naudojote ir kodėl?
– Tai mišri technika. Personažai yra sukurti ir animuoti kompiuterine grafika, o aplinkos sukonstruotos rankomis bei fotografuojamos. Fotografas Darius Petrulaitis pasiekė stebuklą fotoaikštelėje nušviesdamas filmo miniatiūrinį pasaulį tokia sudėtinga priešpriešinių spalvų schema, kurią matome filme. Idealiu atveju norėčiau daryti visiškai lėlinį filmą, bet Lietuvoje kol kas neturime nei techninės bazės, nei specialistų tokiam užmojui įgyvendinti. Mano svajonė yra įkurti tokią studiją Lietuvoje.
– Kokia tikslinė jūsų filmuko auditorija?
– Tai filmas, skirtas visai šeimai. Tai nėra tiesiog gražus paveiksliukas, filme yra personažų tarpusavio santykių drama ir egzistencinis sluoksnis.
– Pastebėjau, kad savo projektais neretai orientuojatės į vaikus. Kas tai skatina?
– Mūsų pačių vaikai. Aš labai daug įkvėpimo ir motyvacijos gaunu iš savo dukros Ursulos. Tai didelė dovana stebėti, kaip žmogus auga, reaguoja į įvairias situacijas, jas sprendžia, ką sako jo kūno kalba, veido išraiška. Vaikų pasaulis kur kas jautresnis ir turtingesnis nei mūsų. Jame daug nežinomybės, todėl vaikystė yra apgaubta paslapties skraiste, kurią mes jau nusimetėme. Tad vaikas yra galimybė vėl ten sugrįžti.
– Kuo skiriasi animacinio filmo kūrimo procesas nuo kitų projektų?
– Tai nepaprastai ilgas ir kompleksinis procesas. Juk čia viską kuri nuo nulio, nieko nėra, kai pradedi, o kai baigi, yra gyvi personažai su savo charakteriu, santykiu į pasaulį ir įvykius, kurių irgi nebuvo ir nėra pasibaigus filmui. Man animacija yra Dievo mėgdžiojimas. Skirtingai nei filmuotuose filmuose, kuriuose vaidina aktoriai, čia jų nėra, tad sukuri žmogų, jo pasaulį ir jį atgaivini!
– Ar ketinate ateityje dar kurti animacinių filmų? Galbūt pilno metražo?
– O taip, taip, TAIP!!! Jaučiuosi pajėgus sukonstruoti pilno metražo filmą su įdomiais personažais, jų aistringais siekiais bei neįmanomais trukdžiais kelyje įgyvendinant tuos siekius. Noriu kurti humanistinius filmus, kurie suteiktų vilties ir tikėjimo geraširdiška žmonijos puse. Jei dabar skaitote šiuos žodžius ir turite scenarijų, kad ir planuotą vaidybiniam filmui, pasidalinkite, galbūt jis galėtų virsti puikia istorija, papasakota animacine kalba. Animacijoje įmanoma viskas!
Kovo 24 dieną kino centre „Forum Cinemas Vingis“ bus atidaryta festivalio Lietuvių filmų programa ir kartu atvertas naujas šalies kino istorijos puslapis. Atidarymo metu įvyks net šešios jaunų, bet itin perspektyvių režisierių premjeros:
• rež. Tomo Ramanausko animacinio debiuto „Po mirtieš, prieš pragarą“;
• rež. Gedimino Šiaulio trumpos istorijos „Kaukai“;
• rež. Karolio Kaupinio trumpametražio filmo „Budėjimas“;
• rež. Kamilės Milašiūtės trumpametražio filmo „Motinos diena“;
• rež. Gerdos Paliušytės trumpametražio filmo „Troškimas, kad pavyktų“
• rež. Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno trumpametražio filmo „Atmink, iš molio esi“.
