Jų komiška viešnagė užfiksuota dokumentiniame filme „Išlaisvinimo diena“ („Liberation Day“), kurį bus galima išvysti „Kino pavasaryje“. Festivalyje apsilankys ir patys filmo kūrėjai bei „Laibach“ nariai.

Šią ironišką ir kartu radikalią dokumentiką komentuoja lietuvių poetas, prozininkas, literatūros kritikas Rimantas Kmita. Neseniai pasirodžiusio ir daugybės dėmesio susilaukusio popromano „Pietinia kronikas“ puslapiuose rašytojas R. Kmita su išskirtiniu humoru prisimena pirmuosius mūsų šalies nepriklausomybės metus, kai apie grupę „Laibach“ buvo kalbama lyg apie „Nirvana“.

„Sunkiai muzikos žanrų kvalifikacijai pasiduodanti ir jokiais epitetais nenusakoma slovėnų grupė „Laibach“ susikūrė 1980 metais. Netrūksta balsų, kad ji prisidėjo prie Tito režimo griuvimo. Tokios grupės, įkūnijančios totalitarizmo beprotystę ir pakeliančios ją kvadratu, pasirodymas 1990-ųjų pradžios Minske ar Maskvoje buvo visiškai suprantamas. Bet ką pagalvotumėte, jei tokia grupė surengtų koncertą Šiaurės Korėjoje? „Viešųjų ryšių akcija“, – pamanė nemaža dalis išgirdusių tokią žinią. Bet koncertai Šiaurės Korėjoje įvyko iš tiesų. Apie tai ir yra Morten Traaviko ir Ugio Oltės filmas „Išlaisvinimo diena“ (2016).

Kadras iš filmo "Išlaisvinimo diena"

2015 metais „Laibach“ tapo pirmąją grupe iš Vakarų, koncertavusia Šiaurės Korėjoje. Proga – 70-osios japonų pasitraukimo iš Korėjos metinės. Be savo įprastinio repertuaro į koncertą „Laibach“ įtraukė Šiaurės Korėjos liaudies dainų bei „Muzikos garsų“ interpretacijas.

Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas šį koncertą pavadino vienu svarbiausių XXI amžiaus meno įvykių. Anot jo, susidūrė visiškai priešingi, bet vienas kitą ataidintys pasauliai. Kai kurie filmo kadrai dėl tokio aido arba tiesiog grupės muzikos naujo įkontekstinimo atima žadą. Puiki medžiaga stebėti, kaip vienas kitą keičia du susidūrę pasauliai, kokios naujos interpretavimo galimybės atsiveria. Daug iškalbingų scenų be teksto. Sutrikę saugumiečiai. Daug detalių, žvilgsnių, daug kūno kalbos.

Kadras iš filmo "Išlaisvinimo diena"

Bet yra ir teksto. Kas turėjo būti paaukota, kokius kompromisus turėjo padaryti grupė derindama savo pasirodymą? Ir kaip prie įspūdingų pasirodymų pratusi grupė „Laibach“ sukosi su vargana scenos technika?

O po filmo lieka klausimas – kas ką vis tik labiau perkando. Ar „Laibach“ pasinaudojo Šiaurės Korėja kaip tobula scenografija ir pasėjo toje šalyje išlaisvinimo sėklą, ar ne visus numatytus kūrinius atlikti leidusi Šiaurės Korėja pademonstravo savo „atvirumą“ ir dabar net ir šiuo filmu visam pasauliui praneš apie savo „žmoniškumą“?“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)