– Prieš pradedant kultūros atašė pareigas tau jau teko porą metų gyventi Izraelyje. Bent šiek tiek pažinai šią šalį. Kokia ji? Ar patirtis pravertė?
– Taip, Izraelyje praleidau dalį savo doktorantūros, stažuodamasi universitetuose ir naudodamasi archyvais bei bibliotekomis trijuose pagrindiniuose šalies miestuose – Jeruzalėje, Tel Avive ir Haifoje. Pramokau kalbos, pažinau šalį (šis pažinimo procesas, žinoma, tęsiasi), bent iš dalies perpratau čionykščius gyventojus, ar tiksliau – jų įvairiarialypumą, kultūros daugiasluoksniškumą.
Tai padeda bendraujant ir plečiant kontaktų tinklą. Tuo pačiu visada domėjausi, kas čia vyksta kultūros ir meno sferose. Tad pradėdama kultūros atašė darbą jau turėjau neblogą įsivaizdavimą, kurios institucijos galėtų būti pirmieji „taikiniai“, su kuo vertėtų susitikti ir megzti ryšius.
– Elena, galbūt pabodęs klausimas, bet kai tavęs klausia, ką veikia kultūros atašė ir kokia ta veiklos specifika Izraelyje, ką atsakai?
– Atsakau, jog kiekvienas kultūros atašė siekia pristatyti Lietuvos meną ir kultūrą reziduojamoje šalyje. Izraelyje unikalu tai, kad prie kultūrinės sklaidos prisideda istorinis ir kultūrinis žydų paveldas, jo įatmintinimo procesas. Šis kultūrinis palikimas nėra tik mūsų valstybės pareiga, bet ir platesnio konteksto dalis – visi veiksmai stebimi tarptautinės žydų bendruomenės. Ir ne tik. Šių aspektų paisymas yra sudedamoji mano veiklos dalis.
– Kalbant apie tarptautinį dėmesnį, ar labai skiriasi mūsų kultūros reprezentavimo sąlygos nuo kitų šalių?
– Kitoms šalims save reprezentuoti lengviau, nes tai daro instituciniai dariniai (pavyzdžiui, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Rumunijos, Lenkijos kultūros institutai...), kur ir pajėgumai, ir apimtys yra žymiai didesnės.
Mums sudėtingiau dar ir dėl to, kad Lietuvos kultūros atašė pareigybė Izraelyje sukurta tik 2014 metais. Todėl, palyginus su kitomis šalimis, čia labai trūksta įdirbio. Įprasčiausi žodžiai, kuriuos girdžiu susitikime su kuria nors Izraelio meno ar kultūros institucija – atleiskit, bet aš nieko nežinau apie Lietuvos meno procesus. Tad supratimas, kas vyksta šiuolaikinėje Lietuvoje, yra labai menkas. Todėl vienas pirmųjų mano tikslų – supažindinti su šiuolaikiniais kultūros reškiniais ir kūrėjais ir įtikinti, kad mes galime būti įdomūs.
– Rodyti mažos, menkai žinomos šalies privalumus nėra lengva, bet gal jau turi sėkmingų pavyzdžių?
– Na, tarkime, vienas pirmųjų žmonių, kuriems pateikiau išsamesnės informacijos, buvo Hercilijos šiuolaikinio meno muziejaus direktorė. Ji buvo maloniai nustebusi, jog turime tiek daug įdomių kūrėjų.
Beje, galima sakyti, kad Izraelyje geriausiai žinomos meno rezidencijos, kurios įvardijamos kaip stiprios: Rupert, Nidos meno kolonija. Ne vienas Izraelyje sutiktas vizualiųjų menų kuratorius ar menininkas jas žinojo.
– Be asmeninių pastangų, kokiais dar būdais vyksta Lietuvos kultūros sklaida ir pažindinimas su ja?
– Viena sėkmingiausių ir labiausiai pasiteisinusių kultūros atašė veiklų, įgyvendinamų drauge su Lietuvos institutu, – ekspertų vizitai į Lietuvą. Festivalių programų sudarytojų, kuratorių atvežimas į tikslinius renginius, kuriuose koncentruotai pristatomi Lietuvos meno kūriniai, arba sudarant pažintinę programą po aktualias institucijas, supažindinant su mūsų profesionalais.
Tokios veiklos tikslas – pažindinti ir tiesiogiai parodyti tai, kas vyksta Lietuvoje, tikintis, kad tai ateityje virs konkrečiu abiejų šalių bendradarbiavimu. Tai sėkmingai veikia ir duoda gerų rezultatų kitų šalių Lietuvos atstovybėse (pvz. Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kinijoje).
– Su kokiais kultūrų vertinimo stereotipais susiduri Lietuvoje ir Izraelyje?
– Vienas gajausių stereotipų Lietuvoje apie Izraelį, esą mes galime būti įdomūs tik per litvakiškąjį istorijos ir paveldo žvilgsnį. Šio kultūrinio paveldo aktualinimas yra labai svarbus, ir juo privalome rūpintis. Tačiau, man regis, nereikėtų tuo apsiriboti.
Čia žmonėms netrūksta žinių apie žydų istoriją Rytų Europoje ar net konkrečiai Lietuvoje, bet labai trūksta žinių apie tai, kas vyksta šiuolaikiniame mūsų mene ir ką geriausia turime pasiūlyti.
Todėl vienas didžiausių mano iššūkių – aktualinti šiuolaikinę Lietuvos kultūrą Izraelyje. Ir atvirkščiai – supažinti Lietuvą su šiuolaikiniais kultūros procesais Izraelyje, apie kuriuose mes taip pat žinome mažokai.
– Nors šiose pareigose dirbi neilgai, bet gal jau pastebėjai, kuo galime būti įdomūs?
– Galima sakyti, kad nėra neįdomios srities. Tačiau dalį meno sričių kiek sudėtingiau reprezentuoti dėl jų specifikos. Pavyzdžiui, gana sudėtinga atvežti spektaklius, nes ir mums, ir Izraelio teatrams tai per brangu – atvežti dekoracijas, išlaikyti trupes ir pan. Todėl didelio masto Lietuvos teatro gastrolės, bent šiandien, Izraelyje yra mažai tikėtinos.
Tačiau tai nereiškia, jog negalima atsivežti mažesnės apimties meno raiškų, tarkime, nedidelę šiuolaikinio šokio trupę. Ko gero, lengevsnis tarpkultūrinis dialogas vyksta šiuolaikinių vizualiųjų menų srityje, kur kuratorių ir menininkų tarptautinės veiklos nuopelnu jau yra tam tikras įdirbis. Belieka tik jį sustiprinti ir visomis išgalėmis padėti. Kita sritis, kurioje galėtų megztis dialogas – kinas.
– Kaip įdomu, o kodėl kinas? Ar galėtum detalizuoti savą viziją?
– Ši vizija paremta keliais bendrais požymiais: abi industrijos yra nedidelės, kovoja dėl savo vietos kino kultūros žemėlapyje, ribotas jų finansinis pajėgumas, abiejose šalyse nėra paprasta kurti filmus. Todėl labai džiaugiuosi, kad šiuo metu kelią skinasi dvišalė bendros gamybos sutartis. Ji galėtų tapti abiejų šalių kino profesionalų bendradarbiavimo atskaitos tašku.
Šiuolaikiniai Izraelio kino kūriniai kasmet atsiduria vis arčiau tarptautinių apdovanojimų. O tai neblogas akstinas Lietuvos kūrėjams pasimokyti ir inicijuoti bendrus projektus, ypač per mažumos kooprodukciją. Lietuvai toks partneris praverstų ir padėtų būti labiau matoma kino pasaulyje.
– Kokie tavo artimiausi darbai?
– Labai džiaugiuosi, jog turėjome galimybę parodyti Arūno Žebriūno filmą „Garžuolė“(1969) restauruotų filmų festivalyje. Praėjusių metų pabaigoje tarptautinėje Jeruzalės šokio savaitėje pasirodė Kauno šokio teatras „Aura“.
Kovo pabaigoje jau numatytas dalyvavimas šiuolaikinėje meno mugėje „Fresh Paint“ Tel Avive. Tarptautinėje grupinėje parodoje pristatysime Andriaus Ermino kūrinius „Mutations“, kurie prieš tai buvo eksponuojami Jungtinėje Karalystėje.
Tikimės, kad šių metų tarptautinėje Jeruzalės dizaino savaitėje bus pristatytas lietuviškas dizainas, kad pavyks inicijuoti ir pirmąjį lietuvių literatūros kūrinio vertimą į hebrajų kalbą. Dar mezgasi keli vizualiojo meno ir šokio projektai, bet teks truputį luktelti, prieš dalinantis gerosiomis žiniomis.
