Tačiau mugės lankytojai susipažins ne tik su kūrėjais, bet ir šalies istorija. Pernai paskelbta prisistatymo Leipcige idėja – „Moderniosios Lietuvos šimtmetis (1918-2018): modernizacijos traukinys“ per metus virto ir taip pavadinta knyga. Kolektyvinio kūrinio – daugiau nei 20 knygos autorių – tekstai parašyti vokiškai arba išversti į vokiečių kalbą.

Lengvu, eseistiniu stiliumi intriguodama skaitytoją, studija pasakoja apie mūsų kraštą – visuomenę, kultūrą, istorines permainas, asmenybes, tautinių bendruomenių sambūvį. Knygos sudarytojai istorikas dr. Nerijus Šepetys ir dailėtyrininkė prof. Giedrė Jankevičiūtė siekė solidų akademinį potencialą perteikti profesionalia eseistika.

"Pasakojimas tęsiasi"
Foto: Lietuvos kultūros institutas

Knyga padalinta į penkis skyrius: „Savivaizdis ir įvaizdis“, „Modernizacija ir (ne)pažanga“, „Karas ir (ne)laisvė“, „Žemės ir žmonės“, „Pakeliui į Europą“. Kiekvieną skyrių sudaro po penkias esė. Pavadinimai aiškiai orientuoti į žmogaus ir visuomenės, krašto ir kultūros pervartas, patyrimus ir refleksijas, o ne politinių įvykių ar asmenybių chronologiją.

„Mums su Giedre rūpėjo formos ir turinio atitikmuo, netradiciškai, nestandartiškai, neįprastai parodyti šalies valstybingumo šimtmetį. Atskleisti ne mūsų skausmingos istorijos unikalumą, o veikiau europinių procesų, epochos lūžių bendrumą: ką turime taip pat ir kas pas mus yra kiek kitaip, šį „kiek kitaip“ labiau išryškinant“, – DELFI sakė knygos sudarytojas N. Šepetys.

Pusketvirto šimto puslapių studija bus dalijama besidomintiems Leipcigo mugės lankytojams.

XX amžiaus Lietuva persmelkta liūdesio

Modernizacijos simboliu pasirinktas traukinys, geležinkelis. Šis įvaizdis, sutinka N. Šepetys, yra kiek autoironiškas.

„Paprastai modernizacija visur, ne tik Amerikos laukiniuose Vakaruose, prasideda nuo geležinkelio tiesimo. Tačiau dabar šiuo požiūriu esame mažiausia pažengę. Tarkime, tarpukariu nuvažiuoti iš Vilniaus į Varšuvą trukdavo keturias valandas. O šiandien be persėdimo nelabai ir nuvažiuosi. Ir užtruksi trigubai ilgiau. Šis akcentas lyg ir stabdytų norą didžiuotis modernizacijos pasiekimais ir laimėjimais, – sakė N. Šepetys. – Apskritai XX amžius Lietuvoje persmelktas tam tikro liūdesio: geri dalykai atsiranda kitų, nebūtinai gerų, sąskaita. Tarkime, industrializacija, vykdyta okupacinės valdžios, atnešė gausių praradimų: atėmė nuosavybę, suvaržė judėjimo laisvę, niokojo gamtinę ir socialinę aplinką.“

Apskritai XX amžius Lietuvoje persmelktas tam tikro liūdesio: geri dalykai atsiranda kitų, nebūtinai gerų, sąskaita. Tarkime, industrializacija, vykdyta okupacinės valdžios, atnešė gausių praradimų: atėmė nuosavybę, suvaržė judėjimo laisvę, niokojo gamtinę ir socialinę aplinką.

Vis dėlto pasak N. Šepečio, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos prisistatymas vyks Vokietijoje, traukinio įvaizdis yra gana universalus – tai saugaus, patogaus keliavimo, laisvo judėjimo, socialinio komforto simbolis. Daug techninių išradimų išnyko, o traukinys liko.

Tačiau jis gali būti panaudojamas ir piktiems tikslams. „Todėl knygoje iškyla šiurpi gyvulinio vagono ir traukinio į mirtį metafora. Tie patys vagonai veža žmones ir į Sibirą, ir į Panerių žudynių vietą. Gali ir išgelbėti gyvybę, kaip tų, kurie 1944 metais suskubo pasitraukti iš Lietuvos. Nepaisant beviltiškai pralaimimo karo, Vokietijoje ir jos valdose traukinių tinklas funkcionavo gana gerai“, – tvirtino istorikas.

Nerijus Šepetys

Priimti kitą kaip savo dalį

– Šalies įvaizdžio klausimas mums, mažai šaliai, visada buvo labai jautrus. Andai palaidojome įvaizdžio formavimo strategiją „Drąsi šalis“, skandalu neseniai baigėsi „Real is Beautiful“ projektas. Šia prasme Leipcigo mugė irgi tam tikras iššūkis. Jūsų manymu, su kuo dabar vertėtų tapatintis Lietuvai, kad atskleistų savo unikalumą? Kas akcentuojama jūsų rengtoje knygoje? – DELFI klausė Nerijaus Šepečio.

– Šiuo metu Vidurio ir Rytų Europoje vyksta ginčai dėl skirtingų tautos sampratų – pavadinkime, etninės-istorinės ir pilietinės-konstitucinės. Tą priešpriešą ypač pagilina emigrantų ir pabėgėlių klausimas. Lietuvoje ir dabar apie tai per mažai diskutuojama, juo labiau tokių diskusijų trūko prieš šimtą metų, nors medžiagos davė ir pats Vasario 16-osios tekstas: tarsi kuriama moderni tautinė demokratija, bet kartu atkuriamas ir valstybingumas.

Kita vertus, tuo metu tautinė valstybė regione buvo kaip norma. Patys kitataučiai valstybės gyventojai pirmiausia pageidavo kultūrinės autonomijos, o ne pilnateisio politinio dalyvavimo.

Sakykime, turime nacionalistinį XX amžiaus pirmosios pusės paveldą ir mums reikia parodyti, kad jis savaime nėra grėsmingas. Nes vokiečių istorikai ir apskritai visa šiuolaikinė politinė erdvė tą tarpukario laikotarpį Rytų Europoje spalvina kaip nacionalistinį, pasižymintį polinkiu į Kito eliminaciją. Esą kadangi mums terūpėję tik savi, tik lietuviai, tai šitaip tarsi parengėme dirvą naciams vykdyti eliminacinę politiką.

Net jei ir nutiko panašiai, procesai buvo sudėtingesni: jei kalbėsime apie karą ir okupacijas, tai tada grumtynės vyko tarp sisteminio nužmoginimo ir antisisteminių mėginimų išlikti žmogumi.

Kita vertus, ar kalbėsime apie žydus, ar apie lietuvius, lenkus ar čekus, tai buvo bendra problema, bendra nuostata – kolektyvinio-kultūrinio individo idėja. Ir gana ilgai užsiliko įsitvirtinusi.

Tam tikra prasme šia knyga mėginame tą nuostatą – lietuvių Lietuvos, Lietuvos lietuviams – įveikti.

Tam tikra prasme šia knyga mėginame tą nuostatą – lietuvių Lietuvos, Lietuvos lietuviams – įveikti. Čia nesame kokie pirmeiviai, tik mėginame tai daryti apsiginklavę ne tiesmuku multikultūralizmu ar banaliai nauja konstitucine tapatybe, o atkreipdami dėmesį į keistenybes ar svarbius netikėtumus, pertrūkius ir paradoksus.

Tai ypač akivaizdu žvelgiant į istorines realijas. Kaip jas vadiname? Klaipėdos sukilimas ir Vilniaus užgrobimas? O gal du užgrobimai: vienas, atliktas Lietuvos ir legitimuotas tarptautiniu mastu, kitas – atliktas Lenkijos ir tarptautiškai legitimuotas?

Knygos "Moderniosios Lietuvos šimtmetis (1918-2018): modernizacijos traukinys" viršelis
Foto: Lietuvos kultūros institutas

Mums pasirodė įdomu šioje knygoje tematizuoti tokius prarastus kraštus, nebesančias žemes. Nes būtent tai priverčia susimąstyti apie šiandienę tapatybę.

Tai, ką šiandien Lietuvoje turime kaip Vilniją, nesutampa su tuo, kas prieš karą vadinta Vilniaus kraštu, ir ne tik teritorijos ribų prasme. Visai nėra ir andainykščio Klaipėdos krašto. Jis išnyko ir kaip politinė tikrovė, ir kaip žmonių gyvosios atminties dalyvis. To sunaikinimo būta keliagubo, kelių sluoksnių.

Tam tikra prasme šia knyga mėginame tą nuostatą – lietuvių Lietuvos, Lietuvos lietuviams – įveikti.

Atėjūnų klausimas šiandien mus ypač svarbus. Turime suvokti, kad kaip moderni Lietuvos valstybė mes irgi esame atėjūnai: ir sostinėje Vilniuje kaip moderni Lietuva, ir nuo amžių prūsiškai vokiškoje Klaipėdoje. Nes paveldime daugelį dalykų ir iš senovės, ir iš XX amžiaus: lenkišką, žydišką Vilnių, kuris buvo sunaikintas, priverstas išnykti; šiuos kraštus paveldime kaip nacių ir sovietų užgrobtus ir ištuštintus, vis dar mėginame įsisavinti.

Leipcigo knygų mugės spaudos konferencija
Foto: Raineris Justenas

Kitas svarbus dalykas – per XX amžių Lietuva apskritai neteko labai daug žmonių. Ne tik nužudytų ar žuvusių, bet ir pasitraukusių į mišką, ištremtų, perkeltų ar sėkmingai pasitraukusių su frontu. Nuostoliai didžiuliai, pirmiausia tų, kurie buvo aktyvesni ir norėjo šį tą pakeisti savo jėgomis. Iš esmės esame tylinčios, prisitaikiusios, išlikti mėginusios Lietuvos palikuonys.

Šiuo požiūriu mūsų tapatybės iššūkis – priimti tuos, kurių nebeliko, kaip savo dalį. Lietuvos žydai, Vilniaus lenkai, net lietuvių išeiviai, partizanai ir tremtiniai mums dažnai vis dar yra „jie“. Visi, išėję iš „normalaus, saugaus“ gyvenimo, mums yra „jie“. Šitų „jų“ įsisavinimas – labai svarbus.

Šiuo požiūriu mūsų tapatybės iššūkis – priimti tuos, kurių nebeliko, kaip savo dalį. Lietuvos žydai, Vilniaus lenkai, net lietuvių išeiviai, partizanai ir tremtiniai mums dažnai vis dar yra „jie“. Visi, išėję iš „normalaus, saugaus“ gyvenimo, mums yra „jie“. Šitų „jų“ įsisavinimas – labai svarbus.

Gal kiek labiau knygoje akcentuojame buvusių memelenderių praradimą ir netektį. Tai akstinas susimąstyti ir lietuviams, ir vokiečiams, kaip lengvai žemių pavaldumo kaita ir žmonių priverstinis judėjimas pakeičia pasaulį ir žmones. Ir kaip lengvai jis atsineša užmarštį.

Tuo pačiu primename, kad dabar stebimi procesai nėra nauji. Jie vyksta nuolat. Tarkime, gana prisiminti pokario Vokietiją – pralaimėjusią, traumuotą, depresuotą. Nualintų žmonių šalis turėjo priimti begalę pabėgėlių iš kitų šalių... Priėmė, kaip priima ir dabar.

Leipcigo knygų mugės spaudos konferencija
Foto: Raineris Justenas

Vokietija nepriklausomybės krikštamotė

– Įdomu, kaip knygoje atskleidžiamas Vokietijos veiksnys? Juk be nuolatinės vokiškų žemių įtakos neįsivaizduojama Lietuvos istorija...

– Mums tai buvo iššūkis, nes egzistuoja keistas paveldas. Kas yra Vasario 16-osios Lietuva? Ji gimsta Vokietijos okupuotoje Rusijos imperijos dalyje. Ir ne Rusija, o Vokietija atlieka lemiamą vaidmenį. Žūstanti Vokietijos imperija tam tikra prasme yra ne tik mūsų pagrindinis sąjungininkas, bet ir nepriklausomybės krikštamotė.

Tokius dalykus tiesmukai rėžti prisistatant šiandienėje antiimperinėje Vokietijoje nebūtų itin išmintinga, net jei taip ir rašo profesionalūs jos istorikai. Tad siekėme žvelgti kiek globaliau, konceptualiau, kartu skirti specialų dėmesį 1918 metams.

Dviejų autorių – prof. Vėjo Gabrieliaus Liulevičiaus iš JAV ir prof. Laimos Laučkaitės- Sungailienės – padedami, vokiškąjį veiksnį karo metais mėginome pavaizduoti kaip kultūriškai sudėtingą, politiškai daugiasluoksnį. Žinoma, kad Lietuvos valstybė nebuvo vokiečių politikos produktas, bet tai nebuvo ir vien mūsų laimėjimas. Ir ne vien apie valstybę, o ir apie civilizaciją kalba.

Žinoma, kad Lietuvos valstybė nebuvo vokiečių politikos produktas, bet tai nebuvo ir vien mūsų laimėjimas. Ir ne vien apie valstybę, o ir apie civilizaciją kalba.

Tas pats pasakytina ir apie Antrojo pasaulinio karo metus. Žinoma, vokiečių istorikai ir politiškai atsakingi žmonės iš visų nacių okupaciją patyrusių valstybių laukia savos atsakomybės pripažinimo už piliečių ir institucijų bendradarbiavimą su naciais jų nusikaltimuose.

„Taip, ir mes kolaboravome...“ – toks akcentas mūsų knygoje yra, tačiau vėlgi ne tiesmukas, ne didaktiškai izoliuotas. Nes Lietuvoje, kaip ir visame regione, problema yra kompleksinė: kolaboravimo, bendrininkavimo su abiem totalitariniais režimais jų abiejų nusikaltimuose. Net tarptautinė komisija tokiu pavadinimu Lietuvoje veikia.

Pagal pirmapradį knygos sumanymą nenorėjome susitelkti nei į grynai skausmingus, gėdingus, trauminius įvykius, nei į išskirtinius politinius laimėjimus. Kalbant apie karą, svarbiausia atskirti visuotinio proceso ir individualių galimybių lygmenis, parodyti, kad karą Lietuva patyrė ir išgyveno ne tiesmukai, vienašališkai, o kompleksiškai. Tai buvo dviejų režimų, kurie keitė vienas kitą, bendradarbiavimas, konkurencija, žūtbūtinė kova. Ir mes jį prisimename kaip tam tikrą sąveikų kompleksą.

Tuo su Latvija ir Estija skiriamės nuo likusios Rytų Europos, nes turime sudėtingesnę, dvigubą ar net trigubą okupacijos patirtį. Ir dėl to kartais čia, Lietuvoje, gimsta keistų minčių, kad būtinai anuomet reikėję pasirinkti vieną ar kitą pusę, nors abi jos buvo blogos.

Tuo su Latvija ir Estija skiriamės nuo likusios Rytų Europos, nes turime sudėtingesnę, dvigubą ar net trigubą okupacijos patirtį. Ir dėl to kartais čia, Lietuvoje, gimsta keistų minčių, kad būtinai anuomet reikėję pasirinkti vieną ar kitą pusę, nors abi jos buvo blogos.

Knyga nukelia šią kvailą alternatyvą, bet kartu mėgina parodyti, kad prisitaikymas, susitaikymas, bendradarbiavimas su totalitariniais režimais, žmogiškumo praradimas vyksta bendrame fone: jis gali būti ir sovietinės, ir nacionalsocialistinės, ir vietinės kilmės; tačiau tvyro bendra nužmoginanti patirtis, kai vykdomos represijos, šaudoma, naikinama, tremiama, atiminėjama; šie veiksmai demoralizuoja visuomenę, ardo ją iš vidaus. O kai ta visuomenė pati iš esmės nėra labai stipri, šiuos dalykus vėliau sunku susigrąžinti.

Norisi akcentuoti sąmonės ir solidarumo praradimą, kurie tiesiogiai kyla iš tos pačios modernizacijos. Ji dažnai neša susvetimėjimą, nesaugumą, ieškojimą. Lietuvoje natūralių dalykų keitimas dirbtiniais atėjo iš išorės – per karą, prievartą, dirbtinius paspartinimus ar sulėtinimus. Dėl to jie tokie keisti.

Kalbėdami apie dabartį, ieškojome srities, kurią būtų galima parodyti kaip lemtingą. Vienas tokių, lengviausiai atpažįstamų ir po ranka esančių pavyzdžių – lietuviškas teatras.

Kalbėdami apie dabartį, ieškojome srities, kurią būtų galima parodyti kaip lemtingą. Vienas tokių, lengviausiai atpažįstamų ir po ranka esančių pavyzdžių – lietuviškas teatras. Ne visas ir ne kaip toks, o tik dvi dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus inscenizacijos – Rimo Tumino „Madagaskaras“ ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas“.

Jie gal simboliškiausiai įkūnija mūsų modernizacijos šimtmečio patirtį – tautinių svajonių ir saugios žemės ieškojimus, kurie galiausiai atveda į svetimą žemę ir keičia individo sąmonę.

Be to, šių spektaklių tarptautinė sėkmė nekelia abejonių, nes jie lengvai suprantami ir išverčiami į kitas kalbas, tarsi atskleidžia mūsų regiono ar visos žemyninės Europos likimą. Tautines svajones apie saugų rojų ir kūrybingą, kultūringą gyvenimą nubraukia savų ir svetimų pabėgėlių ir tremtinių dalia.

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, nušviečiamas šalies prisistatymas Leipcigo knygų mugėje.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
Foto: SRTRF logotipas