Suglumęs apsidairau – veidų pilna, bet man žinomų garsių ir lietuviškų – tik vienas, ir tas veidrodyje. O diskusijos rengėjai atsakymo reikia, kaip Lietuvoje būdinga, vakar. Tiksliau – dar prieš tai, kai tokios diskusijos būna sugalvojamos. Aš garsiai paabejoju tokių pokalbių reikalingumu, ir trūkinėjantis per ryšius ir triukšmus balsas daro išvadą, kad tokioms abejonėms čia ne vieta. Čia – tai kur? Nes jos ir mano čia labai skiriasi.
Žvelgiant iš keleto milijardų gyventojų Azijos žemyno pusės, kalbėti apie garsių tautiečių apsireiškimus svetur geriausiu atveju skamba kaip detektyvas. Realiausiu – absurdas. Nuleiskite visus likusius milijonus iš Lietuvos į šį didmiestį, ir jie nesusitiks. O mes patetiškai bandome tvirtinti savo reikšmingumą įvairiose pasaulio žemėse ir sferose. Tai kaip kryžiaus žygiai arabų akimis – pakanka pakeisti matymo kampą, sulyginti vienos pusės žemėlapius su kitos, ir išvysime skirtingus Žemės centrus, visa Europa sumažės iki lazdynų riešuto prieš ananasą. Imsime vardinti koordinates ir pasimesime, nes nesutaps įtakos, kultūros ir mokslo vektoriai, skambės negirdėti vardai kitų šalių mokyklų programose. Pabandyk į tradicinį mandagumo klausimą Bankoke atsakyti, kad tu iš Lietuvos – vairuotojas nusišypsos ir jei žinos, kad ji greta Italijos, tu laimėjai loteriją.
Noras susiskaičiuoti savus iš esmės panašus į turistines vėliavėles ant žemėlapio: ten jau buvome. O dar labiau jis primena mūšių ir užkariavimų schemas. Jau ne kartą rašyta apie mūsų žiniasklaidos provincialią nuostatą, jog mums lygių nėra, ir tą besikartojantį militaristinį žodyną straipsnių pavadinimuose, – režisierius parklupdo salę, operos dainininkė užkariauja širdis, krepšininkai trypia priešininkus, boksininkai traiško varžovus. Gaila, kad tokios nuostatos pereina ir į pokalbius kultūros srityje, ir diskutuojama, deja, ne apie tautinės valstybės sampratą ir šalies laikyseną šiandienos pasaulyje, o tebebandomi rankiotis ir rūšiuoti savi svetur. Ką tokios diskusijos ir pasakojimai teigia?
Pirmiausia tai, kad mes velnioniškai norime būti garsūs. Mūsų, trijų milijonų tautos, ambicijos – daug reikšti pasauliui. Nemokame tenkintis tuo, kas ir kur esame, nenorime būti normalia sveikai mąstančia ir realybę matančia šalimi, trokštame amžinos šlovės ir pirmumo visur – gal todėl tos ambicijos ir veda prie liūdnų išeičių iš šalies ir iš gyvenimo? Kultūros žygis į pasaulį yra tarsi aidas mūsų praeities užkariavimų. Tik jei kai kurie istorikai daro prielaidą, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, išsitiesusi nuo jūros iki jūros, galėjo prarasti savo energiją per didžiulius plotus ir taip neišsaugojo net anksčiau turėtų, – ar ne tą patį kartojame dabar, „žygiuodami į Europą“ (ir jau tokiu pasakymu – „Į Europą“ – atsiribodami nuo jos)? Grįžti iš užjūrių taip pat būtinai turime tik su skydu – mesijais, nugalėtojais. Tai tapo mada ir būdu reklamuotis, tam pasitelkiamos manipuliacijos ir akivaizdūs melai: režisierius, dalyvavęs festivalyje, kuriame buvo keli tūkstančiai atlikėjų iš viso pasaulio, paprašo vietinio pažįstamo įteikti jam prizą, ir štai skaitome, kad jis gavo specialų apdovanojimą. Po metų kitų smulkmenas pamiršime, ir režisierius tikriausiai prisistatys kaip ano festivalio laureatas.
Tai jo tuštybė, bet taip jis patenkina ir kitų tuštumą. Tai, kad kažkas išgarsėja, mums reiškia, kad automatiškai tampame garsūs ir taip išsipildę mes, kaip tos šalies atstovai. Nors prie to prisidėjome lyg sirgaliai su alaus bokalu prie krepšininkų pergalės. Cituojant klasiką – „per naktį dideli užaugam“. Suprantama, kitiems žinomi vardai yra mus jungiančios grandys, jie tampa lyg slaptažodžiai į klubą ar bandymai suderinti koordinačių sistemas. Bet tai tik pokalbio pradžiai, prisistatymui. Toliau manykis pats, jokia Violeta Urmana ar net Bobas Dylanas į „Euroviziją“ nenuves.
Be abejo, įvairūs tarptautiniai konkursai ir festivaliai leidžia pasimatuoti (nebesakykime „varžytis“ ar „kautis“) su kitais pasauliniame lygyje, daug kur mūsų kūrėjai, mokslininkai yra įveikę aukščiausias karteles. Bet šalis ir tautybė niekad nėra jų kokybės ženklas, ji nebent sufleruoja tam tikras tendencijas ir tradicijas, su kuriomis visgi derėtų elgtis atsargiai. Mitai ir stereotipai veikia, mūsų žiūrovai visada noriau eis į prancūzų nei į lenkų ar vokiečių filmą, bet Monmartras niekad nebus meno garantas. Tą ir liudija mūsų menininkų pasiektos viršūnės – jų nelydėjo jokios legendos.
Tokie vardai-raktai buvo ypač reikalingi anksčiau, bet šiandien – ne XIX amžiaus tautinės valstybės kūrimo laikai ir nebe Sąjūdis, kai šalį reikėjo tvirtinti kaip valstybę, ir bet koks jos paminėjimas buvo žingsnis į diplomatinį pripažinimą. Drauge vardų medžioklė išduoda mūsų sutrikusią savivertę, juk net pasakojimai apie mūsų kultūrinę rezistenciją yra kiek romantizuoti: Virgilijus Noreika, kalbama, sovietmečiu koncertavęs kažkur Pietų Amerikoje, į savo rečitalius įtraukdavo bent porą ar daugiau lietuviškų dainų, – tai buvo jo asmeninė pozicija, drąsa nepaklusti „Goskoncerto“ kontraktams ir neabejotinas ryšio mezgimas su toje šalyje gyvenančiais lietuviais. Bet – tokius ženklus suprasdavo tik savi, kitataučiams jie nereiškė nieko, nebent ta daina ar paties maestro vokalas sužavėtų jau iš muzikinės pusės. Todėl mūsų vėliavėlės ant pasaulio žemėlapio yra savų ženklai saviems. O jie gali būti visokie, ir nebūtinai jais tiesiami tiltai į bendruomeniškumą: šiandien, deja, dažnas lietuvis emigrantas vengia kito, o jei Užgavėnės kis pagal laiko realijas, Anglijoje ar Norvegijoje greitai jau turėtų atsirasti ir lietuvio kaukė – kaip kokio pakaruoklio su peiliu rankoje.
Ir vis dėlto. Pernai man buvo džiugu atrasti, kad Paryžiuje vykusioje parodoje, skirtoje grupės „The Velvet Underground“ 50-mečiui, didžioji dalis archyvinių filmų ir keletas instaliacijų buvo sukurta Jono Meko. Bet džiugu pirmiausia dėl to, kad jis ten atsidūrė auksiniu Amerikos kultūrai metu ir suprato kūrėjo kasdienybės, neįprastų akcijų ir vakarėlių fiksavimo svarbą istorijai, o ne todėl, kad šalia jo pavardės būtų buvusi paminėta Lietuva – ko, beje, ir nebuvo. Beje, Mekas savo filmu „Lost, Lost, Lost“ aiškiai liudija, kad jis tapo tuo, kuo dabar yra, tik tada, kai paliko Amerikos lietuvių bendruomenę ir patraukė savo keliu.
Tačiau neneigsiu, kad aš jaučiau savotišką pasididžiavimą Jonu Meku iš esmės dėl to, kad man patinka jo kuriamas menas, o per kalbą, nors nesu su juo bendravęs, mes tarsi esame susieti. Kaip džiaugiuosi nauja Žilvino Kempino paroda, žaviuosi Antano Mockaus išmintimi. Bet savo asmeninėje minčių ir iššūkių bendruomenėje jie yra tame pačiame pasaulyje su Petru Repšiu, Sigitu Geda, Rūta Katiliūte ir dar 30 kitų kūrėjų. Kartu toje bendruomenėje aš geriau susišneku su kai kuriais belgų ir vokiečių teatro režisieriais, nepriklausomo Amerikos kino atstovais ir britų muziejų kuratoriais – bet tik dėl to, kad tai yra atskiros, nieko, be savęs, nereprezentuojančios asmenybės. Ir kažin ar ties kiekvienu šokėjo judesiu prisimenu, kad Sidi Larbi Cherkoui yra marokietis. O ne, pasirodo, jis gimė Antverpene; ir choreografas Akramas Khanas jau gimė Londone, o ne Bangladeše, ir kūrė drauge su Anishu Kapooru, gimusiu Bombėjuje, bet studijavusiu Londone... Ar gali būti taip, kad mes veikiame įvairiuose virtualiuose tinkluose, bet niekaip nematome pasaulio kaip realios mūsų ieškojimų ir susitikimų erdvės?
Tad šiandien, vėl kylant tautinių getų ir izoliavimosi bangai, ar nebūtų prasmingiau kalbėtis apie bendruomenių – mažų ar didesnių, ir realių, ne internetinių – kūrimą, kurios leistų jaustis komfortiškai. Kreipti daugiau dėmesio į esamus kūrėjus, sudaryti sąlygas talentams augti čia, o ne paleisti juos iš akiračio ir po to girtis, kad mūsų dėka vėl kažkas kažką užkariavo, nes mes palaimingai snaudėme ir laukėme jų apreiškimo.
Komentaras skambėjo per LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
