Knygos autorės žodžiais, didžiulėje žmonių grūstyje (ko gero, tai Knygų mugės nulemtas įvaizdis) šiandieną vienas kitą labai vertiname, įprasminame darbais ir darbuose, tačiau prabėga keli metai, ir daugelio kūrėjų, kultūros personažų, aktorių vardai dingsta iš atminties.

„Džiaugiuosi, kad R. Adomaitis, kuris priklauso kartai, regis, jau einančiai į užmarštį, yra visiems reikalingas. Ne tik teatralams ar kino profesionalams. Tai atskleidė nepaprastas susidomėjimas knyga, sveikinimai, skambučiai, palinkėjimai ir noras sulaukti aktoriaus parašo“, – sakė „Smėlio pilių“ autorė D. Šabasevičienė.

Regimantas Adomaitis, Daiva Šabasevičienė

R. Adomaičiui labai pasisekė

R. Adomaičio kraštietė, Pasvalyje gimusi teatrologė dr. Rasa Vasinauskaitė prisiminė pirmąjį jųdviejų susitikimą po spektaklio „Aprengėjas“ premjeros 1989 metais.

„Tada jie su Arūnu Sakalausku išėjo į sceną kaip lygiaverčiai partneriai. Regimanto vaidyba man priminė visus didžiuosius XX ir ankstesnių amžių aktorius“, – teigė R. Vasinauskaitė.

Arūnas Sakalauskas, Regimantas Adomaitis
Foto: Milda Juknevičiūtė

Vis dėlto R. Adomaitį iš kitų scenos menininkų išskyrė rimtas, kritinis, save analizuojantis protas. Pasak teatrologės, tai nuolat akcentuojama ir „Smėlio pilyse“, D. Šabasevičienės pateiktoje aktoriaus kūrybos apžvalgoje.

„Knygą skaityti nepaprastai įdomu, nes šalia aiškaus, preciziško autorės pasakojimo atsiranda paties Regimanto komentarai, keliantys begalinį žavesį“, – teigė teatrologė.

Knygos "Smėlio pilys" viršelis

Pasak jos, R. Adomaičio dienoraščių ištraukos atskleidžia aktorius gebėjimą savo aplinkoje, kasdienybės peripetijose įžiūrėti nepaprastą gyvenimo energiją ir intensyvumą.

„Man regis, tuos dalykus sugebėjo atskleisti ir ši knyga. Tai ne meilės romanas, bet kartu – didžiulis aktoriaus meilės romanas su teatru, kinu ir visą šį laiką jį lydėjusiais žmonėmis“, – pabrėžė teatrologė.

R. Vasinauskaitė prisiminė Pasvalio vidurinės mokykloje (dabar – Petro Vileišio gimnazija) tarp aukso ir sidabro medalininkų kabojusią R. Adomaičio fotografiją, tą skvarbų jaunuolio žvilgsnį.

„Fotografija sugeba įamžinti žmogaus prigimtį, kuri teatre, o ypač kine, turėjo nepaprastos reikšmės. Skvarbus, kritinis, orus žvilgsnis būdingas ir pačiai aktoriaus kūrybai“, – tvirtino susitikimo dalyvė.

Regimantas Adomaitis. Kelionė plaustu Nerimi ir Nemunu
Foto: R. Adomaičio asmeninio archyvo nuotr.

Jos manymu, R. Adomaičiui labai pasisekė, ypač kine. Nors laiko požiūriu teatras jam buvo dosnesnis.

„Jis sugebėjo kurti asmeninę biografiją sau nemeluodamas. Tai aktorius, kuris ir sovietmečiu, ir nepriklausomybės metais nė kiek nepasikeitė: jam nereikėjo savęs laužyti, keisti, nes turėjo nepaprastą, atribotą požiūrį į teatrą. Savo orią kūrybinę vienatvę sugebėjo nešti per ilgus metus ir statyti tas smėlio pilis, taip brangias žiūrovams“, – samprotavo R. Vasinauskaitė.

Pasakyk, Platonas ar Aristotelis, pasakysiu – kas tu

Filosofas, kino teoretikas Nerijus Milerius, pradėjęs „iš toli“, teigė, kad mes gyvename simboliniame lauke, kai tenka rinktis iš tam tikrų simbolinių figūrų.

„Antikoje renkiesi Platoną arba Aristotelį. Paklausęs bičiulio, kuris jam labiau priimtinas, iškart sužinai, kokia jo pasaulėžiūra. Viduramžiais renkamės Šv. Augustiną arba Tomą Akvinietį. Dailėje – Pieterį Bruegelį arba Hieronymus Boschą, muzikoje – Johanną Sebastianą Bachą arba Ludwigą van Beethoveną, prancūzų kine – Jeaną Paulį Belmondo arbą Alainą Deloną, lietuvių – R. Adomaitį arba Juozą Budraitį.

Tos figūros formuoja mūsų kultūros lauką, per jas išsakome savo asmenines mintis, jausenas ir tapatybę. Dažniausia pastebime jas tik tada, kai jos miršta, o su mirtimi išnyksta dalis mūsų pačių, dalis mūsų žodyno“, – svarstė N. Milerius.

Rasa Vasinauskaitė, Regimantas Adomaitis, Daiva Šabasevičienė, Nerijus Milerius

Jis teigė daug kartų su teatro ir kino sričių kolegomis diskutavęs, kodėl dabartinis kinas nėra toks kaip Vytauto Žalakevičiaus, J. Budraičio ir R. Adomaičio laikais.

„Bėda – suirusios jungtys. Aktorinis meistriškumas, scenarijus, režisūrinis, operatoriaus, montažo režisieriaus darbas, muzika – „Aukso amžiaus“ kine šios jungtys darniai egzistavo. Deja, serialų ir televizinių novelių epochoje nunyko“, – teigė filosofas.

Pasak N. Mileriaus, šiuolaikiniai kino režisieriai stengiasi „nuimti“ visas aktorių teatrališkumo klišes. Svarstoma taip: teatre reikia ypatingo meistriškumo, o kine jis tampa balastu ir kliuviniu.

„Nieko panašaus. Daivos tekstai knygoje ir Regimanto citatos rodo, kiek anais laikais būdavo dirbama prie kinematografinio vaidmens, – sakė N. Milerius. – Rolandas Rastauskas kažkada juokavo, kad pasitraukę iš Lietuvos sovietai išsivežė ne tik tarybų valdžią, bet ir kiną. Nemanau. Lietuvių kinas tikrai nemirė, tačiau tam tikros „perkrovimo“ formos, be abejo, yra reikalingos.“

Pirmą kartą R. Adomaitį kine N. Milerius išvydo filmuose „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Karalius Lyras“. Tačiau bene maloniausias susitikimas įvyko jau griūvant Sovietų Sąjungai, kai televizija parodė V. Žalakevičiaus filmą „Avarija“ (1974).

„Tada buvau susižavėjęs Franzu Kafka, ir šį filmą „skaičiau“ kaip tam tikrą kafkišką parafrazę. Galbūt, Regimantai, tai ne pats didžiausias jūsų vaidmuo, tačiau man tai buvo vienas maloniausių atradimų. Nepaprastai smagu rasti netikėtą grynuolį TV ekrane – dabar tai labai retai pasitaiko“, – pabrėžė N. Milerius.

Regimantas Adomaitis
Foto: R. Adomaičio asmeninio archyvo nuotr.

Dirbk, dirbk, dirbk, kol numirsi

„Labai ačiū, mielieji, kad jūs taip gražiai, protingai kalbėjote, – prabilo „Smėlio pilių“ herojus aktorius R. Adomaitis. – Aš irgi kažkada labai protingas buvau, prisiskaičiau filosofų ir nuvažiavau pas savo būsimą uošvį į Skapiškį, Mirabilėlio kaimą.

Ir pradėjau tam žmogeliui rodyti, koks esu protingas. Aiškinti, ką vienas filosofas pasakė, ką – kitas. Žmogelis klausė, pasirėmęs galvą didžiule ranka lyg „petelnia“... Visą gyvenimą žemę arė, staliumi, kalviu buvo.

Klausė, klausė savo būsimo žento, po to ranką atitraukė nuo veido, mostelėjo ir pasakė: „Dirbk, dirbk, dirbk, kol numirsi“, – prajuokino susitikimo dalyvius R. Adomaitis. – Visas filosofijas gali sutalpinti į tuos žodžius.“

Knygos „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“ pristatymas

Renginio pabaigoje prabilusio aktoriaus žodžių publika klausėsi užgniaužusi amą, pasitempusi. Nė vienas jo kalbos niuansas neprasprūdo pro ausis – klausytojai reagavo gyvai, nuoširdžiai.

R. Adomaitis atskleidė jaunystėje svarstęs tapti poetu, o užvis labiau norėjęs būti rašytoju. Tačiau baigęs fizikos-matematikos studijas, pasuko į aktorystę.

Vis dėlto rašyti nenustojo. Esė, dienoraščius, mintis apie vaidmenis ir teatrą, kaip pats sako, „makulatūrą“, vis krovė į lagaminus, laikomus po lova – sulaukęs pensijos, grįšiąs prie jų ir parašysiąs knygą.

„Taip ir įvyko, sulaukiau pensijos, išsitraukiau iš palovio tuos lagaminus, atsiverčiau – nėra jokio noro rašyti. Supratu, kad tingiu“, – publiką vėl prajuokino R. Adomaitis.

Galiausiai keli lagaminai „makulatūros“ atsidūrė D. Šabasevičienės rankose ir smėlio pilių griūtis buvo sustabdyta.

Knygą „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Knygos dailininkas – Liudas Parulskis.

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Vilniaus knygų mugės autoriai, susitikimai ir diskusijos.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
Foto: SRTRF logotipas