Anot diskusijos dalyvių, bėda ta, kad į vaikų poeziją skersai žvelgia didžiosios leidyklos. Mielai perleidžia senesnių, jau įvertintų ir skaitytojų sąmonėje įsitvirtinusių autorių knygas. O naujų poezijos rankraščių jos tiesiog baidosi – geriau duok pasakaičių, prozos kūrinėlių.

Antra, nebeliko „centrų“ – literatūrinių žurnalų, kurie anksčiau telkė vaikų poezijos kūrėjus. Juose dirbantys žmonės ieškodavo autorių, o jei nerasdavo, kurdavo patys. Toks buvo Justino Marcinkevičiaus atvejis. Poetas dirbo „Genio“ žurnale, rašė pats, redagavo ir konsultavo kitus.

Kęstutis Urba

Pasak prof. Kęstučio Urbos, poezija lietuviškos vaikų literatūros kontekste užima itin svarbią vietą. Pastarąjį pusmetį sudarinėtas reikšmingiausių lietuvių rašytojų knygų vaikams ir paaugliams šimtukas. Jis bus skelbiamas gegužę, Spaudos atgavimo dieną.

Tačiau jau dabar žinoma, kad šimtuke yra net trisdešimt poezijos knygų. O pirmajame jo dešimtuke poezijos rinkinių – net aštuoni. Reitingą sudarė ekspertai ir keli tūkstančiai skaitytojų.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės nuomone, balsavo ne vaikai, o jų tėvai, seneliai ir auklėtojai – vyresnio amžiaus žmonės, kurie augo kartu su vaikų poezijos knygomis. Todėl ir žymėjo jas kaip jiems labai reikšmingas.

Lietuvos edukologijos universiteto docentė, literatūrologė dr. Loreta Žvironaitė-Udrienė tvirtino, kad poezija yra nepaprastas žanras – lyg muzika, kurios grožis suteikia galimybę pabūti su savimi, įsijausti, išgirsti.

„Jei šių durų vaikui neatversime nuo pat mažens, vargu ar jis jas pravers pats“, – teigė literatūrologė.

Poeto Vlado Braziūno manymu, dabar matome visokių „testų“ pagimdytą jaunų žmonių mąstysenos išsifragmentavimą. Geros poezijos poveikis vaikui yra priešingas.

„Į mažą eilutę ar kelias telpantis žaismingas, struktūruotas tekstelis vaikui lengviausiai pasiekiamas. Jis įkrinta ir gali kaip grūdas dygti ir augti“, – vaizdžiai tarė poetas.

Vladas Braziūnas

Vyrauja tradicinės struktūros poezija

Kodėl nesusiformavo lietuvių poezijos mokykla? Pasak G. Skabeikytės-Kazlauskienės, lietuvių poezija vaikams dar gana jauna. Pirmasis jos modelis, labiau tradicinės struktūros, siejamas su XX a. 4-uoju dešimtmečiu.

Ši poezija išaugo iš tautosakos, vaikiškų dainų. Ryškiausi autoriai – Kazys Jakubėnas, Vytė Nemunėlis. Vėliau tą tradiciją tęsė Anzelmas Matutis, Kostas Kubilinskas, Martynas Vainilaitis. Šis modelis egzistuoja iki šiol, nelaimei, iš jo „stiprybės“ semiasi ir mėgėjiškos poezijos gausintojai.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje atsiranda kitas poezijos modelis, suvokimas, kad elementarios poezijos vaikui negana, jei norima užauginti brandų skaitytoją. Esą, jis turi augti įveikdamas tam tikras suvokimo kliūtis.

Be to, į literatūrą atėjo poetai, nusprendę, kad kūryba vaikams turi būti savotiška suaugusiųjų poezijos antrininkė. Tokia poezija neužsisklendžia tik vaikų pasaulyje. Vėliavnešiu čia reikėtų laikyti Sigitą Gedą. Šį modelį taip pat propagavo Leonardas Gutauskas, Janina Degutytė, Juozas Erlickas, o vėliau – Sigitas Poškus.

Loreta Žvironaitė-Udrienė, Vladas Braziūnas, Kęstutis Urba, Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

Talento stoka

K. Urbos teigimu, lentynose eilėraščių knygų vaikams netrūksta. „Rubinaičio“ bibliografijoje jis randantis 20-30 skirtingų pavadinimų leidinių. Tačiau, prašomi parašyti vaikų poezijos apžvalgą, visi stveriasi už galvos. „Ką galiu parašyti apie tokią poeziją?!“ – sušunka jie. Kas atsitiko, kokie tie blogieji pavyzdžiai?

Poeziją vaikams dabar gausiausiai rašo seneliai, močiutės, mamos.

„Rašo tie, kurie šalia savęs mato mažąjį „adresatą“. O didžiausia bėda – talento stoka: primityviai suvokiamas adresatas, nutolstama nuo šiuolaikinio vaiko, pamirštamas amžius, neišmanoma eiliavimo pagrindų, tekstai deklaratyvūs, atvirai didaktiški, pamokslaujantys, monotoniškai rimuojami, pilni pasikartojančių motyvų ir įvaizdžių“, – mėgėjų „savilaidininkų“ kūrybos trūkumus vardijo L. Žvironaitė-Udrienė.

Pasak vaikų literatūros tyrinėtojo K. Urbos, etinė situacija labai sudėtinga. Tokie poetai ir poetės neturi talento, tačiau jiems tikrai netrūksta nuoširdumo. Dažniausia knygos būna dedikuojamos anūkėms, ketvirtąjį viršelio puslapį būtinai puošia autoriaus nuotrauka. Juk knygos pasirodymas – viso gyvenimo įvykis.

Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

„Neužaugę“ iki vaikų poezijos

K. Urbos teigimu, poetų Lietuvoje nemažėja, į literatūrą ateina naujų, gabių autorių. Jau kelinti metai sudaromi poezijos penketukai, gerokai padaugėjo balsuojančiųjų už poezijos knygas. Tačiau jauni poetai, pasak profesoriaus, vangiai užsuka į vaikų literatūrą.

Pasak V. Braziūno, poezijai negana tik paprasto nuoširdumo. „Reikia išmokti nuo jo atsiriboti ir į vaiką prabilti visai kitu lygmeniu. Pirmiausia reikia šnekėtis su vaiku savyje, – pabrėžė poetas. – Pagauti tikrą poezijos intonaciją, kuri nedarytų vaikams žalos, nepaprastai sudėtingas dalykas. Blogiausia, kad ta kūrybinė kibirkštėlė pasirenka mylinčią mamytę ar močiutę, kurios nieko bendra su poezija neturėjo. Taip norisi šiems žmonėms pasakyti – verčiau rašykite atsiminimus.“

K. Urbos manymu, jauni autoriai, leidžiantys puikias poezijos knygas suaugusiesiems, dar nėra „užaugę“ iki vaikų poezijos. Tačiau juos galėtų paskatinti fondas „Švieskime vaikus“, kuris autoriams moka solidžius honorarus, o knygas Lietuvos bibliotekoms platina nemokamai.

„Poezijos labai daug, tiesiog – epidemija. Deja, jauni gabūs poetai į fondą nesikreipia“, – apmaudavo K. Urba.

Vis dėlto, ne viskas taip juoda ir niūru. Vardų netrūksta, atsiranda. Pirmiausia, pasak literatūrologų, minėtini poetas Rimvydas Stankevičius, rašytoja Renata Šerelytė, vilčių teikia Antano Šimkaus, Ievos Kapt (Kasperavičiūtės), šiemet debiutuojančios Linos Darbutaitės mėginimai kurti poeziją vaikams.

Loreta Žvironaitė-Udrienė

Mėgėjiškos vaikų poezijos pavyzdžiai:

„Pupu pupu du ežiukai,/ O kokie ilgi spygliai./ Pamačiau darže po lapais,/ Išsigandau ne juokais.// Pagalvojau: „Gali pulti...“/ Bet nemanė to visai./ Aš norėjau juos paglostyt – / Ir įkando tie dygliai.// Surikau: „Vaje vaje,// Į pirštuką skaudžiai dūrė!“/ Aš net verkti panorėjau/ Ir namo nukūriau...“ („Du ežiukai“).

***
„Kad Baltijos jūra gintarus žarsto,/ Tai žino visi – nuo lopšio lig karsto./ O kuris gi ežeras Lietuvoje/ Gintarą saugo ir globoja?“ („Kuriame Lietuvos ežere yra gintaro“ ).

***
„Nuo lietaus pažliugęs takas.../ Betgi čia – vaikelio kapas!..// Antkapėlio tik kraštelis/ viršum žemės toks išbalęs...// Skaudžiai man širdelę gelia –/ šviesią uždegiau žvakelę.// Degdama žvakelė sako:/ – Žmonės, čia neminkit tako!“ („Senose kapinėse“).

***
„Saulė vis aukščiau pakyla./ Baltijoj vanduo sušyla./ Savo kūdrą išnuomoju/ Ir į Palangą šokuoju.// Jūroj laukia daug pavojų:/ Čia – medūzos, aštuonkojai/ Taikos lyg gandrai praryti./ Rizikuoju... Ką daryti? <...> – Šitiek krabų vandeny – / Nuoga nardyt negali!/ Pasisiūk normalų rūbą,/ O jei ne, keliauk į kūdrą!“ („Varlės atostogos“).

***
„Kai senelis mano Brisių,/ Už kaklo prisirišęs,/ Paklaidinti vedė/ Girios glūdumon...// Senas mano draugas/ Nesipriešino, nestaugė,/ Tiktai pažvelgė liūdnai:/ Dėkui, gelbėt ketinai...// Brisiaus priekaištai nebylūs.../Už klėtelės tyliai/ Pasislėpęs pravirkstu.../ – Neišvesk, seneli... <...> Mudu žaisdavom slėpynių.../ Ar meni, kaip jis apgynė/ Nuo laputės višteles?/ Arba mus abu išvesk...“ („Mano Brisius“).

***
„O gyvenimo dar rūkas/ Pasitaiko kelyje./ Nuveda jis į pelkynus. / Veisias ten vien gyvatynai./ Grįžt į vėžes gan sunku,/ Liūnas traukia iš tiesų./ Vienas girtas vaikšto čia,/ Pjaunas venas kitas čia.../ Daug nelaimių ir kančių/ Tyko mūs rūke... baisu!/ Tokia tad yra jaunystė“ (ištrauka iš eiliuotos pasakos „Stebuklinga naktis“).

***
„Nors gražios pasakos laimingai baigiasi,/ Gyvenimas vis tiek tekės sava vaga./ Jame padovanok man atvirą draugystę,/ Tikiu ji būtų nuoširdi ir paprasta. <...> O vakarai lai būna gudresni už rytą/ Ir saulė leidžiasi tik daug vėliau./ Juk žinome, kad esame kiekvienas/ Kažkam brangiausias savame kely...“ („Dovana“).

***
„Kaulą graužia jis skaniai,/ Man neduosi tai tikrai./ Įdomu, ar jis gardus,/ Keičiame į riestainius/“ („Šuo Mufis“).

***
„Batuotas katinas pro ūsą juokiasi,/ Piktas Liuciferis jam nebaisus./ Pasitarnauti Pjerui jis labai norėjo,/ Turėjo laiko kol aušra pabus“( „Batuotas katinas“).

***
„Kol pievos baltu auksu apsiklos/ Kalėdų Senis į kelionę savo roges ruoš./ Jam padeda baltas kiškiukas Alfas/ Ir nuostabi snieguolė Esmeralda“ („Kalėdų Senelis ateina“).

***
„Boružėle – Tu dėmėta,/ Kiek taškučių daug sudėta./ Kas tave papuošė dailiai,/ Nors kitiems žvėrims – tik kailiai?“(Boružėlė).

***
„Buvau Murkė, karalaitė/ Ilgaplaukė princė miaukė,/ Akys plačios, ausys stačios,/ Kaip antenos ūsai raitės“ (Murkė).

***
„Atlikus priedermę šventą,/ į muziejų pateko Vanta./ Kuo tu garsi?/ žingeidauja ne vienas./ – Aš pėriau/ banginio/ strėnas!“ („Atpildas“).

***
„Senas aš miškų girinis,/ Daug ką matąs, daug ką žinąs,/ Noriu jūs paklaust, tėvai,/ Ko nežino jūs vaikai?/ Kas tai yra jovarai? / Ką brandina vaivorai?/ Kokias uogas dar žinai?<....> Tiems, kurie lanko mokyklą,/ Skiriu dainą – himną tikrą“ („Ar žinai?).

***
„Aš menu, mamytė/ Liepdavo vaikystėj/ Virš žmogaus be rankų/ Skėtį palaikyti“ („Skėtis“).

DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Vilniaus knygų mugės autoriai ir diskusijos.

Projektą „Kultūros pjūvis“ remia SRTRF
Foto: SRTRF logotipas