Paulo Verhoeveno komandos aukščiausią įvertinimą gavo vengrės Ildiko Enyedi „Apie kūną ir sielą“ („Testről és lélekről“) – sąmoningai ekscentriška dviejų nepritapėlių, dirbančių skerdykloje, meilės istorija, balansuojanti ties riba tarp lėto poetinio arthauzo, sukrečiančio brutalumo ir naivaus melodramatiškumo. Politines aktualijas čia keičia egzistencinis žmonių susvetimėjimo klausimas, estetinį nuoseklumą – keistai hipnotizuojantis žanrų ir intonacijų mišinys. Tokiems skirti specialūs paminėjimai, geriausiu atveju žiuri prizas. Ir štai – „Auksinis lokys“.

Pakankamai nykios konkursinės programos kontekste toks sprendimas – tarsi priminimas, kad kino festivaliai pirmiausiai yra meno, o tik paskui – politikos ir industrijos šventės. Todėl Donaldo Trumpo paminėjimai verti mažiau nei naujos išraiškos paieškos, o suprantamumas gali būti paaukotas ant netikėtų prasmės derinių aukuro.

„Apie kūną ir dvasią“ yra būtent toks: manieringai trenktas, ne vietomis juokingas, nepamatuotai žiaurus, pernelyg lėtas. Ir todėl vertas būti geriausiu. Juk iš tiesu gražu ir gaivu tik tai, kas netobula ir yra trapu savo netobulume, o Ildiko Enyedi tai demonstruoja kiekviena savo filmo sekunde. Tuo tarpu A. Kaurismakis pripažintas geriausiu režisieriumi: pelnyta, pagarbu, teisinga.

Kadras iš filmo "Apie kūną ir sielą"

Smagu ir svarbu, kad neliko nepastebėta „Fantastinė moteris“ („Una mujer fantástica“) – subtili savivokos drama, išvengianti socialinių manifestų patoso ir veikiau klibinanti žiūrovų suvokimą apie vadinamąsias normas, nei atakuojanti jį kaktomuša. Taigi, pavykęs bandymas suvaldyti ir iškomunikuoti komplikuotą socialinę žinutę kino priemonėmis. Neabejoju, būtent todėl – prizas už scenarijų.

Rumunų konkursinės programos dalyvis, filmas „Ana, mano meilė“ gavo techninį prizą, už montažą. Tai irgi savotiškas pareiškimas. Režisierius Călinas Peteris Netzeris sukūrė dviejų valandų trukmės kankinančią psichoanalitinę Tomo ir Anos meilės kroniką, kurios metu aktoriai įtikinamai praeina visas santykių brandos ir irimo stadijas. Negailint nei jų nei žiūrovų juostoje realistiškai ir natūralistiškai vaizduodama kiekviena veikėjų gyvenimo akimirką, nuo meilės scenų iki panikos priepuolių.

Techniškai puikiai atliktas kūrinys kitomis aplinkybėmis būtų galėjęs pretenduoti ir į auksą. Tačiau filme taip ir neatsiranda nei originalesnės intrigos, nei gilesnių įžvalgų, nei rumunų šiuolaikiniam kinui būdingo humoro. „Ana, mano meilė“ – paprasta gerai papasakota istoriją, kurių ir taip pakanka ir gyvenime ir kine.

Tokiame kontekste suprantamas net sprendimas įteikti Agnieszkai Holland Alfredo Bauerio apdovanojimą už naujų kinematografinių perspektyvų atvėrimą. Mano manymu, jos „Pėdsakas“ („Pokot“) yra vienas prasčiausių festivalio filmų, pilnas televizinio kino klišių, plokščių neišvystytų personažų ir trivialių tiesų išsakytų pernelyg rimtu veidu. Tačiau tokia neįtikėtina banalybių koncentracija atveria kelia šios estetikos apologetikai: nauja kino kalba išties gali kilti iš žemųjų formų perdirbimo ir hiperbolizavimo pagalba. Šiaip ar taip, reikia pripažinti, kad filmas išlieka atminty ilgam, ko nepasakyti apie kai kuriuos kitus konkursantus.

Visgi šiek tiek gaila, kad liko neįvertinti savaip drąsūs, kad ir ne tokie šokiruojantys filmai – Liu Jiano animacinis juodo humoro trileris „Geros dienos“ („Hao ji le“) ir Teresos Villaverde apokaliptinė drama „Etapas“ („Colo“). Jie abu verti ne tik apdovanojimų, bet ir atskiro apmastymo.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją