Meilės dienos vakarą į romantišką koncertą atvyko Australijos garbės konsulas Lietuvoje Antonio Salvatore Meschino su žmona Asta, žurnalistė Jolanta Svirnelytė, atlikėja Mia, mados tendencijų prognozuotoja Marija Palaikytė, renginių režisierius Giedrius Gustas, dizaineriai Jolanta Talaikytė ir Marius Vėpšta, poetė Dalia Teišerskytė, operos solistė Sigutė Stonytė, verslininkė Jolanta Mikalajūnienė, marketingo specialistas Andrius Jankauskas, pianistas Linas Dužinskas bei kt. žinomi žmonės.

Šv. Valentino dienos proga tenoras A. Zakarauskas pristatė savo naujausią programą. „Šį kartą prisilietimas – tai daugiau metaforiška išraiška. Tai prisilietimas prie žmogaus sielos, prie jausmų, prie mylimo žmogaus, prie gamtos, prie muzikos, prie klausytojo emocijų... “, – taip savo koncertą pristatė prieš ketverius metus iš Austalijos į Lietuvą grįžęs dainininkas.

Pasak A. Zakarausko, koncerto turinio prasme, tai buvo tarsi mažytė revoliucija, nes atlikėjas pamėgino transformuoti klasikinės muzikos vizualią išraišką šiuolaikinių technologijų dėka. Šį kartą nebuvo klasikinio koncerto vedėjo, buvo atsisakyti gėlių puokštės scenoje bei degančių žvakių. „Man svarbiausia pažvelgti į klasikinį repertuarą, prisiliečiant prie žodžio ir muzikos garsų“, – neslėpė A. Zakarauskas.

Artistui akomponavo „Muzikos galerijos“ įkūrėja, pianistė Rūta Mikelaitytė-Kašubienė. Vakaro metu taip pat grojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistų styginių instrumentų kvintetas. Programoje skambėjo: G. Bizet, G. Donizetti, R. Leoncavallo, G.Verdi, G.Puccini, A. Raudonikio ir kitų kompozitorių kūriniai. Kiekvienas kūrinys buvo pristatomas specialiai šiam koncertui sukurtais Dalios Teišerskytės prozos tekstais.
Kaip sakė koncerto kaltininkas, meilės dienos proga nebuvo apsieita ir be malonių siurprizų. „Neabejoju, kad Šv. Valentino progos nuotaikai išpildyti būtina ir ypatinga moteriška energija… Tad pakviečiau Lietuvos Nacionalinio Operos ir Baleto Teatro solistę, sopraną Viktoriją Miškūnaitę“, – šypsodamasis sakė tenoras.
A. Zakarauskas yra dalyvavęs daugelyje koncertų bei solinių rečitalių visoje Australijoje, atlikėjas taip pat koncertavo Italijoje, Danijoje, Latvijoje bei JAV. Šiuo metu A. Zakarauskas sėkmingai koncertuoja bei ruošiasi perklausoms Europos ir Amerikos operos teatruose.

– Kodėl kadaise nusprendėte išvykti iš Lietuvos ir pasirinkote Australiją?

– Baigęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, sumaniau, kad man reikia tobulinti anglų kalbos žinias. Nors mano šeima tuo metu gyveno Amerikoje, aš ten vykti nenorėjau, o Anglija man pasirodė šiek tiek per brangi. Kadangi mane, kaip ir visus lietuvius, labai traukė šiluma ir geras oras, susigundžiau išvykti atostogų į Australiją, kurioje vėliau pragyvenau trylika metų.

Nuvažiavęs sulaukiau vieno kito pasiūlymo pakoncertuoti iškilmių metu lietuvių bendruomenėje įvairiuose Australijos miestuose, o vėliau, kai supratau, kad pakankamai gerai kalbu angliškai, jau dainavau ir perklausoje į Sidnėjaus operą „Opera Australia“. Mano sugebėjimas dainuoti rusiškai be jokio akcento lėmė, kad gavau stipendiją ir galėjau toliau tobulėti. Kai baigėsi stažuotė, įsibėgėjo mano, kaip dainininko, karjera. Paskui teko kiek pakeisti savo įvaizdį: labiau suvakarietiškėti. Pradėjau sėkmingai dirbti reklamose, o vėliau net vaidinti keliuose Holivudo filmuose.

– Jums teko filmuotis juostoje „Didysis Getsbis“, gal galite papasakoti istoriją, kaip tai nutiko?

– Turėjau agentę, kuri dirbo su manimi kurį laiką, tačiau man buvo sunku atrasti tipažą, nes toks, kokiu buvo mane suformavę, labai tiko Azijos rinkai: reklamuoti jų rinkai skirtus brangius laikrodžius, alkoholinius gėrimus, automobilius ir panašiai. Buvo labai sunku mane įsprausti į „pliažinio berniuko“ tipažą (juokiasi – aut. pastaba). Pradėjau vaikščioti į atrankas kino industrijoje. Kai nuėjau į filmo „Didysis Getsbis“ atranką, man pasakė: „Nieko absoliučiai nekeisk, būk toks, koks esi, mes tave paimsime, kad tu tik pabūtum kadre, nes tavo tipažas atitinka reikiamą laikotarpį“.

Man atvykus į filmavimo aikštelę, filmo režisierius susidomėjo, kas aš toks ir kitą dieną jau pakvietė plačiau pasikalbėti. Jis manęs paklausė, ar turiu kažką bendro su muzika ir kai papasakojau, kad diriguoju, išgirdau klausimą: „Ar tu sutiktum pabūti pas mus vakarėlyje dirigentu?“. Tai buvo pirma scena, pirmas vakarėlis pas herojaus Getsbio draugą, kur filmavausi. Tad pradėjau nuo dirigavimo, o vėliau išgirdau prašymą padainuoti, tad esu keliuose vakarėlio epizoduose ir diriguoju visam paradui (juokiasi – aut. pastaba). Tačiau mano, kaip dainininko, auka dėl šio šou buvo didžiulė – filmavimai trukdavo po aštuoniolika valandų, dėl fizinio nuovargio praradau balsą, man teko iš naujo mokytis kalbėti ir dainuoti. Ši drama labai mane išgąsdino ir tapo pamoka visam gyvenimui, kad dainininkas turi save itin taupyti.

– Turbūt visiems labai smalsu, kodėl nusprendėte palikti Australiją ir grįžt į Lietuvą?

– Po filmo „Didysis Getsbis“ gavęs honorarą nusprendžiau aplankyti Lietuvą, kadangi turėjau kelias perklausas Europoje, pamaniau, kad man bus žymiai patogiau važinėti ir tuo pačiu galėsiu aplankyti gimines. Tačiau tie keli planuoti mėnesiai pavirto į tris su puse metų Lietuvoje. Kadangi man, kaip Lietuvos piliečiui, magistrantūros studijos buvo nemokamos, nusprendžiau toliau studijuoti ir tai dar laniau mane sulaikė tėvynėje. Taip pat sulaukiau kvietimo dalyvauti televizijos projekte „Auksinis balsas“.

– Ar tiesa, kad padėjote pasiruošti atlikėjai Miai dalyvauti nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje?

– Prisidėdamas prie Mios pasirodymo, kurdamas scenografiją, realizuoju savo kūrybinius sumanymus. Mios daina yra daugiau nei daina. Ji – apie moterį, kuri atsisako visko, kas buvo labai sunkiai pasiekiama gyvenime ir užmerkusi akis nulipa nuo pjedestalo, išeina ieškoti laisvės, savęs pačios, nes nebenori sutikti su kitų diktuojamomis taisyklėmis. Juk pakilti į viršų yra labai lengva, bet išsilaikyti – be galo sunku.

– Kas Jums yra muzika ir kokią reikšmę ji turi Jūsų gyvenime?

– Muzika nėra mano gyvenime – ji ir yra mano gyvenimas. Muzika yra priežastis ir tikslas! Tai yra pati svarbiausia mano saviraiškos forma – mano minčių, filosofijos išraiška. Muzika yra tai, dėl ko aš esu, dėl ko aš gyvenu.

– Ar tikite, kad žmonės gimsta su tam tikru pašaukimu – misija?

– Neabejoju, kad kiekvienas žmogus gimdamas atsineša į pasaulį gebėjimą daryti kažką, ką jis sugeba geriausiai, bet tiktai ilgainiui mes suprantame, ar iš tikrųjų pasirinkome kelią, kuris mums buvo lemtas… Ne visiems pasiseka intuityviai pajausti tą savąjį talentą, tad man turbūt pasisekė. Aš tiesiog nuo pat vaikystės užtikrintai siekiau muziko gyvenimo ir sąmoningai stengiausi vystyti savo muzikinį skonį bei tobulėti. Nuostabu, kad man muziko kelio niekada nereikėjo laikyti tik savo profesija, nes tai – tiesiog yra tai, kuo aš kvėpuoju.

– Kas yra Jūsų, kaip menininko pagrindinis kūrybinis variklis? Kas Jus įkvėpia?

– Tai – momentas, kuris negali būti nuspėjamas, o tik išgyvenamas. Tai gali būti sekundė, valanda, o gal net metai. Būtent netikėtas, dar nepažintas momentas ir įkvėpia mane kurti, norėti pasakyti kažką daugiau. Nei vienas menininkas negali savęs išreikšti, jei jis neturi ką pasakyti. Turėti ką pasakyti, tai yra remtis savo tikrąją patirtimi: tuo, ką matei, išgyvenai, nepriklausomai nuo to, ar tai yra linksma, ar liūdna patirtis: ar tai gilu, ar paviršutiniška. Svarbu yra gebėti sustabdyti akimirką, užfiksuoti ją...

Ne tik liūdesys gali įkvėpti – pozityvios emocijos yra labai svarbu, bet jos yra žymiai retesnės nei apmąstymai, nugrimzdmas į save…