Amerikiečių kino kritikas Jonathanas Rosenbaumas savo knygą apie A. Kiarostami pradeda Orsono Welleso citata: „Auditorijai noriu duoti užuominą apie sceną. Ne daugiau. Duok jiems daugiau ir tuomet jie nebemąstys. Duok jiems pasiūlymų ir tu pamatysi, kaip jie įsitrauks. Socialinis veiksmas – štai kas suteikia prasmę teatrui.“ Šie žodžiai puikiai perteikia A. Kiarostami požiūrį – suteikti erdvės pamąstymams, žiūrovui leisti pasijusti kūrėju, tapti filmo bendraautoriumi.

A. Kiarostami studijavo dailę Teherane, o iki atėjimo į kino pasaulį dirbo grafikos dizaineriu. Kurti kiną pradėjo būdamas 30-ties, ikirevoliuciniu Naujosios Irano kino bangos laikotarpiu. Jo kūryboje atsispindi Naujosios bangos arba Naujojo Irano kino bruožai: fikcijos ir dokumentikos žanrų suliejimas, neprofesionalių aktorių dalyvavimas, poetiškumas.

A. Kiarostami keliais

Filmavimams A. Kiarostami rinkdavosi atokias ir vaizdingas vietoves – slėnius, kalnus, miškelius ir kaimus. Šis atitolinimas nuo urbanistinio miesto kraštovaizdžio kūrė kitokio, egzotiško Irano įspūdį. Iš tikrųjų autoriui gamta buvo labai svarbi. Todėl filmo „Te vėjas mus nuneš“ (1999, orig. „Bad ma ra khahad bord“, angl. „The Wind Will Carry Us“) veikėjo gydytojo lūpomis A. Kiarostami žiūrovui primena, jog gamtos stebėjimas yra vienintelė prasminga veikla gyvenime.

Abbasas Kiarostami

Režisierių taikliai apibūdina frazė „pasaulio stebėtojas“ – A. Kiarostami mėgo fotografuoti kelius, lietų ir medžius. Jo fotografijos ne kartą buvo eksponuotos tiek Irane, tiek už jo ribų. Dokumentiniame filme „76 minutės ir 15 sekundžių su Abbasu Kiarostami“ (2016, orig. „76 Minutes and 15 Seconds with Abbas Kiarostami“), kurį sukūrė režisieriaus bičiulis ir kolega Seifollah Samadianas, galima pamatyti, kaip Irano nacionalinio kino meistras fotografuodavo.

Kelias – kitas svarbus režisieriaus kūrybos motyvas, randamas daugelyje jo filmų – „Trešnių skonis“ (1997, orig. „Ta'm e guilass“, angl. „Taste of Cherry“), „Te vėjas mus nuneš“ ar dokumentinėje juostoje „Kiarostami keliai“ (2006, orig. „Roads of Kiarostami“).

Kadras iš filmo "Te vėjas mus nuneš"

Keleivio sėdynėje

Irano kine pastebimas specifinis filmavimo erdvių pasirinkimas. Anot režisierės ir profesorės Mehrnaz Saeed-Vafa, lokacija yra vienas įdomiausių aspektų. Dėl kultūros sąlygotos privatumo sampratos, iraniečių filmuose vyrauja atviros erdvės, vengiama filmuoti viduje. Filmavimą lauke galima prilyginti hidžabui, kuris leidžia atsiverti, kalbėti apie vidinius išgyvenimus „prisidengus“ erdve. Filmuodamas mašinoje A. Kiarostami sugebėdavo išvengti viešos ir privačios erdvės konflikto.

Kadras iš filmo "Trešnių skonis"

Didžioji dalis filmo „Dešimt“ (2002, orig. „Dah“, angl. „Ten“) buvo nufilmuota režisieriui nesant mašinoje, o aktoriams po miestą važinėjant vieniems. Filme kamera buvo nukreipta arba į vieną, arba į kitą keleivį. Tokiu būdu žiūrovas tarytum kviečiamas prisėsti šalia automobilio vairuotojos, aktorės Mania Akbari. „Dešimt“ forma įkvėpė Lietuvos kino auditorijai žinomą režisierių Jafarą Panahį sukurti „Kino pavasaryje“ rodytą filmą „Taksi“ (2015, orig. „Taxi“). Režisierius, automobilio viduje įtaisęs tris kameras, apsimetė taksistu ir važinėjo po Teherano gatves.

Moterų reprezentacija

Ankstyvojoje autoriaus kūryboje, kaip ir daugelyje to meto filmų, vyravo vidurinės ar žemiausios klasės vaikų personažai, dažniausia – vaikai iš kaimo. Vaikystės tema filmams suteikė poetiškumo. Tik vėlesniuose A. Kiarostami filmuose atsiranda kaimo gyventojai ir moterys. Irano vyriausybės cenzūros fone sumanymas aktoriais rinktis vaikus atrodė saugus – filmai bus parodyti šalyje ir leidžiami platinti užsienyje.

Kita vertus, per vaikų įkūnytus veikėjus režisierius netiesiogiai vaizdavo Irano visuomenę. Vaikams ekrane leidžiama kur kas daugiau nei suaugusiems aktoriams – jie tarsi „belyčiai“ personažai. Be to, tai puikus būdas „apeiti“ moterų vaizdavimo vingrybes. Moterų vaizdavimą ekrane ribojo griežtos taisyklės: jos negali vilkėti pernelyg ryškiais drabužiais, atrodyti gundančiai, jų veido negalima filmuoti stambiu planu, ribojamas kontaktas su vyrais.

Kadras iš filmo "Dešimt"

Sulaukęs kritikos, jog neva savo filmuose vengia vaizduoti moteris ir jų problemas, A. Kiarostami sukūrė filmą „Dešimt“, kuriame pirmąkart pagrindinį vaidmenį atlieka moteris. Filmo pagrindinė veikėja – išsiskyrusi emancipuota moteris – vairuoja automobilį ir kalbasi su skirtingais personažais – sūnumi, seserimi, prostitute ir mergina, kurią paliko sužadėtinis.

Pokalbių metu išryškėja Irano moterų kasdienės problemos ir rūpesčiai. Po „Dešimt“ kino kūrėjo filmuose pagrindinius vaidmenis atliko vis daugiau moterų „Širin“ (2008, orig. „Shirin“) ir „Patvirtinta kopija“ (2010, orig. „Copie Conforme“, angl. „Certified Copy“).

Aktoriai, vaidinantys save

Kaip japonų režisierius Yasujiro Ozu ar prancūzų Robertas Bressonas, A. Kiarostami savo filmams atrinkinėjo neprofesionalius aktorius, R. Bressono vadintais „modeliais“. Anot A. Kiarostami, svarbiausi režisūros žingsniai yra veikėjų portretų kūrimas ir aktorių pasirinkimas. Siekdamas sukurti autentišką įspūdį, jis dažniausiai aktorius rinkdavosi iš tų vietovių, kuriose filmuodavo, remdavosi tikromis istorijomis. Neprofesionalūs aktoriai savo personažams suteikdavo natūralumo, subtilumo ir unikalumo.

Nuo tada, kai sukūrė filmą „Te vėjas mus nuneš“, režisierius atsisakė filmavimo juosta. Jo nuomone, mažesnės kameros turi teigiamą poveikį aktorių vaidybai. Tikroviškesnė vaidyba jam svarbiau nei aukšta rezoliucija. Lygiai taip pat A. Kiarostami svarbu, jog žiūrovas nepajustų kameros ar jo paties buvimo. Anot autoriaus, kamera nėra tarpininkas.

Apeiti cenzūrą

Kino cenzūra Irane turi ilgą istoriją. Visų meno šakų atstovai nuolat juto politinių režimų „kvėpavimą į nugarą“. Nenuostabu, jog filmai, neatitinkantys nustatytų taisyklių, būdavo cenzūruojami ar uždraudžiami. Vakariečiams šypseną kelia tai, jog Irano viešoje erdvėje A. Kiarostami buvo sulaukęs kritikos dėl bučinio į žandą aktorei Catherine Deneuve, nes ji nėra jo žmona.

Kadras iš filmo "Patvirtinta kopija"

Nepaisant smulkmenos, jog A. Kiarostami savo filmuose vengė tiesiogiai reikšti kritiką, per interviu niekada nekalbėdavo politinėmis temomis (priešingai, nei, tarkime, jo bičiulis režisierius Jafaras Panahis), vis dėlto kai kurie jo filmai Irane buvo uždrausti. Filmas „Trešnių skonis“ uždraustas kaip galintis paskatinanti savižudybes, filmas „Dešimt“ dėl paliestos prostitucijos temos. Pirmasis A. Kiarostami užsienyje filmuotas darbas „Patvirtinta kopija“ nebuvo rodomas dėl netinkamos Juliette Binoche aprangos. Kaip bebūtų, 2011 metais draudimas pastarajam filmui buvo atšauktas.

Filmas lyg eilėraštis

Nors režisieriaus filmuose randami poetinio kino požymiai – ilgi kadrai, gamtos vaizdai, cituojami eilėraščiai – tačiau tikroji poezija pasireiškia per iš pirmo žvilgsnio nesvarbius momentus, kai išnyksta laikas, kai pamirštame, jog žiūrime filmą, o ne stebime keliu važiuojantį automobilį ar upe plaukiantį kaulą. Ši „tiesa“ arba „transcendentinis stilius“ pasiekiamas per nešališką objektų ir kadrų išdėstymą. Tai suvokti asmeninė ar kultūrinė patirtis įtakos neturi.

Kadras iš filmo "Per alyvmedžių giraitę"

A. Kiarostami filmuose garsas ir vaizdai kuria atskirus pasaulius, įveikiančius laiką ir erdvę. Tai pasauliai, kurie glūdi už kadro. Klasikinė Omaro Khayyamo ir moderni Sohrab Sepehri ir Forougho Farrokhzado persų poezija filmuose sujungia praeitį ir ateitį, tęstinumą ir pokyčius.

„Manau, kad filmai ir menas turėtų mus atplėšti nuo kasdienio gyvenimo, nunešti į kitą būseną, nors būtent kasdienybė yra ta vieta, iš kurios šis skrydis prasideda“, – yra sakęs A. Kiarostami.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)