Prisimenu, kartą buvau ypatingai nustebinta, kai išvydau kilimo paviršiumi pažirusių nuogalių būrelį. Nieko sau atidarymo akcentas, pagalvojau, gurkšnodama šampaną „Berlinale Palast“ šilumoje. Paaiškėjo, kad tai protestuojantys studentai šitaip išreiškė savo nepasitenkinimą vyriausybe, kuri priėmė sprendimą sutrumpinti vos ne visą gyvenimą trunkančias jų studijas už dyką. Nuogaliai išnyko taip pat greitai kaip ir atsirado, policijos nevaromi, nes D. Kosslickas sutarė nesikreipti į policiją, jeigu šie gera valia pasišalins. Taip ir nutiko – dabar smagu prisiminti. O koks gi atidarymas šiemet?
Berlyno kino festivalio atidarymo dieną raudonasis kilimas iš esmės priklausė kūrėjams: žiūri pirmininko P. Verhoeveno komandai, atidarymo filmo režisieriaus Étienne‘o Comaro kūrybinei grupei. Smagu buvo matyti Wimo Wenderso, Tomo Tykwerio ir kitų Vokietijos kino metrų veidus, iš tolo švietė balta Richardo Gere‘o galva.
Šių metų atidarymo ceremonijos vinis ir vėl buvo tradiciškai festivalio ceremoniją vedusi Anke Engelke (komikė, aktorė), žavinti savo humoro jausmu, reakcijų greičiu ir tikslumu, šuoliais iš vienos kalbos į kitą ir gebėjimu pagarbiai patraukti per dantį visus, nepaisant titulų ir rangų. Jai visada išskirtinai gerai pavyksta sukurti tą nuostabią laukimo atmosferą, kurią vokiečiai apibūdiną sakydami „Jetzt geht los!“ („Dabar jau prasideda!“).
Toks ir yra tas Berlyno kino festivalio atidarymo jausmas – kiekvienais metais panašus ir kartu skirtingas. Beveik dvi savaites didmiestis gyvens festivaliu, o miesto kino teatruose drieksis milžiniškos eilės. Berlinalė pozicionuoja save kaip festivalį žiūrovams, kurio viduje savo dirba tūkstančiai akredituotų kino profesionalų. Tuščių salių čia būti negali ne tik festivalio širdyje – milžiniškame Berlinale Palast – bet ir dešimtyse sostinės kino teatrų.
Berlinalė šiais metais žadėjo konkursą-intrigą. Pilietiškai orientuotas festivalis aiškiai dėliojo akcentus net ir atidarymo ceremonijoje. Ironijos strėlės švilpė į Donaldo Trumpo pasisakymus apie Meryl Streep – pernykščią Berlinalės žiuri pirmininkę. Sieną sugriovęs Berlyno meras ironizavo D. Trumpo norą statyti sienas. „Artist comes first“ („Pirmiausia – menininkas“), teigė Vokietijos kultūros ministrė prof. Monika Grütters. Šią politinę vagą puikiai atitiko ir biografinis atidarymo filmas „Django“.
Filmo herojus – Django Reinhardtas – garsus prancūzų gitaristas ir kompozitorius, europietiško džiazo pradininkas ir gypsy swingo kūrėjas, 1943-ais pabėgęs iš vokiečių okupuoto Paryžiaus, pergyvenęs mirtinus pavojus ir persekiojimą. Jo gitarai reikėdavo vos keleto minučių, kad muziką pasiektų klausytojų širdis. Jo muzika ir dramatiška gyvenimo istorija puikiai tinka kino ekranui. Režisierius Étienne‘as Comaras, išgarsėjęs scenarijais filmams „Mano karalius“, „Apie dievus ir žmones“, prodiusavęs garsiai nuskambėjusias juostas, žadėjo padovanoti Berlinalei vieną įdomiausių patyrusio kinematografininko režisūrinių debiutų.
Filme tikrai skamba dieviška muzika, filmas tikrai pasakoja apie romų sunaikinimą nacizmo metais ir baigiasi nepaprastai emocingu rekviem visiems nužudytiems romams atminti. Tačiau filmas taip ir suskyla į tas dvi dalis: muzika – sau, istorija – sau. Filmui trūko jungiančio ritmo, dramaturginio stuburo, o pagrindinis aktorius Reda Katebas kuria savąjį Django taip santūriai, kad šis tampa tiesiog kauke. Gaila – kažkas nepavyko: geras scenaristas – nebūtinai geras režisierius, o emocingumas ir politika ne visada yra sėkmės garantas.
Parengė Dmitrijus Gluščevskis
