Pasak žiūrovo iš Lietuvos, mačiusio antrąją premjerą, į kamerinę salę „Na Sretenke“ susirinko daugiausia vyresnio amžiaus publika. Neliko nė vienos tuščios vietos. Spektaklį stebėjo garsūs Rusijos aktoriai Andrejus Žitinkinas ir Igoris Kostolevskis. Per dvi pertraukas publika gyvai dalijosi įspūdžiais – egzotiška medžiaga, pasak liudytojo, kėlė gana prieštaringų minčių. Pasibaigus vaidinimui, žiūrovai plojimais ir ovacijomis į sceną aktorius kvietė net penkis kartus. M. Karbauskis ir M. Ivaškevičius nusilenkti publikai išėjo tik sykį.

Režisieriaus sumanymu, „Išvarymo“ herojai, kaip ir pjesėje, yra lietuviai. Kai šį M. Ivaškevičiaus veikalą statė Rygos Dailės teatras, jis buvo adaptuotas vietinei auditorijai – latviški veikėjų vardai, latviškos realijos.

Pagrindinį pjesės personažą Beną Ivanovą įkūnijo Viačeslavas Kovaliovas. Nors teatre šis aktorius vaidina jau penkiolika metų, toks svarbus vaidmuo jam patikėtas primą kartą. Vandalą įkūnija kviestinis aktorius Ivanas Kokorinas, Eglę – iš Estijos kilusi ir tik nuo šio sezono trupės nare tapusi Anastasija Djačiuk.

Scena iš spektaklio "Išvarymas"

Scenografijos autorius Sergejus Barchinas išklojo sceną skarda ir uždegė neonines lempas. Bene išraiškingiausiu scenos akcentu tapo blanki Londono metro iškaba. Jos paskirtis – ne tik funkcinė. Išvarytųjų, atklydėlių iš posovietinių šalių istorijos kontekste ji tampa nekintančiu ilgos kelionės simboliu.

M. Karbauskis yra pastatęs M. Ivaškevičiaus „Kantą“ ir „Rusišką romaną“. Juose į dabartį kūrėjai žvelgė iš istorinės perspektyvos. Dabar į pirmą vieną iškelta šiuolaikinės Europos problema: dramoje kalbama apie nelegalius migrantus ir jų asimiliaciją, rašoma svetainėje M24.ru.

Scena iš spektaklio "Išvarymas"

Pjesės veikėjai – anaiptol ne mąstytojai ar literatai. Tai akimirkos emocijoms pasiduodantys individai. Tačiau kaip tokias emocijas perteikti žiūrovui nevartojant necenzūrinės leksikos? – svarsto publikacijos svetainėje M24.ru autorius.

Lietuvoje spektaklį pagal šią pjesę režisavęs Oskaras Koršunovas apsiėjo be kūrinio „pagražinimų“ ar „iškarpymų“. O rusiška „Išvarymo“ versija įsprausta į padorumo rėmus: čia gausu nederamus posakius pakeitusių eufemizmų, analogiškų angliškų pasakymų, be to, spektaklis gerokai sutrumpintas – vietoj numatytų šešių valandų, jis tetrunka keturias.

Scena iš spektaklio "Išvarymas"

Pjesė „Išvarymas“ buvo sukurta pačiame Europos globalizacijos priešaušryje, todėl jos veikėjai – šio proceso aukos. Tačiau dabar, pasak svetainėje „Večerniaja Moskva“ publikuojamo straipsnio autorės Anželikos Zaozerskajos, visi politiniai aspektai nužengia į antrą planą. Pastatymo centre – jauni žmonės. Su kuprinėje telpančia manta ir buteliu alaus jie sėda į autobusą ir leidžiasi į europietiškos laisvės bei tolerancijos sampratą įkūnijantį miestą – Londoną.

Spektaklio režisierius M. Karbauskis – vieno turtingiausių Lietuvoje žmonių sūnus. Jam tikrai neteko nakvoti nei stotyse, nei atliekų konteineriuose. Išvarymo fiziologiją spektaklio dailininkas gali perteikti tik simboliais. Deja, tai jam pavyksta ne per geriausiai, mano A. Zaozerskaja.

Scena iš spektaklio "Išvarymas"

Tačiau ką reiškia būti savanoriškai išvarytam (o juk būtent tokie ir yra spektaklio herojai), kokius dvasinius potyrius tada tenka išgyventi, M. Karbauskis, be abejo, žino. Jis yra vienas geriausių Rusijos teatro režisieriaus Piotro Fomenkos mokinių, todėl pasirinko Maskvą ir Rusijos teatrą, tikėdamas, kad tik čia sugebės tęsti mokytojo pradėtą darbą ir atsiduoti pašaukimui.

Vis dėlto rūškana M. Karbauskio povyza nori nenori išduoda jį persekiojančius vienatvės ir liūdesio jausmus, nesvetimus daugeliui toli nuo gimtinės atsidūrusių žmonių, samprotauja A. Zaozerskaja.

Scena iš spektaklio "Išvarymas"