I. Huppert pripažįsta, kad yra apsėsta siekio įkūnyti realybę – žiūrovas privalo patikėti, kad veikėjas yra gyvas žmogus, o ne vaizduotės kūrinys. Vaidindama ji pasikliauja dabartimi ir sąmoningai nesidomi įvykių priešistore ar veikėjų praeitimi. Prieš pasirodydama filmavimo aikštelėje, vos vieną kartą permeta akimis scenarijų. Pasak jos, vaidmuo tik taip gali atgyti – ilgi svarstymai jį apsunkina.
Turbūt todėl taip lengva patikėti Natali, kurią prislegia tikra nesėkmių griūtis. Po dvidešimt penkerių santuokos metų vyras susiranda kitą, įnoringa motina aktorės karjerą tęsia manipuliuodama dukterimi, po skyrybų tenka pamiršti šeimos vasarnamį, filosofijos vadovėliai vis prasčiau perkami.
„Moterys po keturiasdešimties vis tiek nieko vertos“, – pašaipiai šypteli ji. Nepamiršta priminti to ir senai storai motinos katei Pandorai – ar manai, kad tavęs dar kas nors norėtų? Augintinė tokius žodžius nuleidžia negirdomis ir parodo, kad atmintis visai netrukdo dabarčiai – gali dešimt metų pragulėti aikštingos damos kojūgalyje, o kitą dieną prisiminti gyvą laukinę prigimtį.
Natali nesigriebia didingo gelbėjimosi plano – neužmezga romano su buvusiu mokiniu, nebando susigrąžinti išėjusio vyro, neplūsta leidėjų ir išlieka ori. Pieštuku atsargiai žymisi dabarties kontūrus, bando išsivaduoti iš praeities ir susigyventi su nauja savimi. Ji puikiai žino, kad gyvenimas nenuspėjamas, todėl kaip tik tada, kai tikiesi išvysti ją palūžtant, nusišluosto ašaras, šypteli puse lūpų ir žengia pirmyn.
I. Huppert įkūnija moters prieštaringumą. Natali atrodo trapi, bet stebina ryžtu. Kiekvienas jos žodis ir judesys gerai apgalvotas, o ryškų portretą kuria subtilūs, įdėmaus žvilgsnio reikalaujantys pustoniai.
I. Huppert improvizuoja, bet netemdo šviesaus pasakojimo ir lieka perregimai skaidri. Tiesa, pripažįsta, kad noras suteikti pagrindinei veikėjai kuo daugiau atvirumo ir instinktyvumo – režisierės mintis.
„Ateityje“ susipina Natali ir I. Huppert laisvės paieškos. Pirmoji atsisako tapti auka ir prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Antroji atsisako kalbėti apie iššūkius ir siekia paversti vaidybą natūralia būtimi. Jų pastangos žavi ir įkvepia. Laisvės paieškos M. Hansen-Løve filme „Ateitis“ – nuo vasario 6 dienos Lietuvos kino teatruose.
