Prieš susitinkant su soliste, labiausiai jos biografijoje nustebinęs faktas buvo debiutas viename sudėtingiausių operos vaidmenų – „Užburtosios fleitos“ Nakties karalienėje, būnant vos 17 metų! Todėl pirmiausia knietėjo paklausti, kada Lana pradėjo domėtis opera.

– Debiutavote operoje labai anksti, ar tai reiškia, jog ir dainuoti pradėjote anksti?

– Tiesą sakant, niekad negalvojau, kad būsiu operos dainininkė, kaip būna, kai dainuoji nuo mažumės, nuo bažnyčios choro... Aš dainuoti pradėjau penkiolikos. Iki tol labai mėgau vaidinti ir norėjau tapti dramos teatro aktore. Kroatijoje po 8 klasių mokykloje pereiname į gimnaziją, būtent tuo metu aš nusprendžiau pradėti ruoštis stojimui į aktorystės studijas – lankiausi dramos teatro grupėse ir nusprendžiau išbandyti muziką, nes viena vertus mūsų mažame miestelyje buvo sena, gilias tradicijas puoselėjanti, stipri mokykla, kita vertus, juk vokalo įgūdžiai, – pliusas kiekvienai aktorei.

Į perklausą ėjau slapčia, nes mano mama labai abejojo šiuo mano pasirinkimu, – buvau tiesiog penkiolikmetė, kuri net natų nepažinojo. Nuėjusi atlikau vieną dainą ir man pasakė, jog esu priimta į operos solistų kursą. Buvau labai dėkinga, nes mūsų miestelyje į šį kursą per metus priimdavo vos du žmones, bet juk aš norėjau būti aktore!

Dėstytojai pasakė: „Ne, ne, ne, brangioji, tu turi tris oktavas apimantį balsą, kurį tau Dievas dovanojo ir gali atimti, o juk tokias dovanas reikia išnaudoti“. Mano dėstytoja buvo labai protinga moteris, ji pastebėjo, jog aš – labai užsispyrusi ir mano nuomonę pakeisti bus sunku, todėl nesiūlė man mokytis paprastų kūrinių, o iš karto mane supažindino su sudėtingomis arijomis. Ir taip per dvi savaites įsimylėjau operą ir supratau, jog čia taip pat turi būti aktoriumi, ypatingai mūsų dienomis, kai žmonės nori ne tik girdėti, bet ir matyti visą istoriją scenoje.

Lana Kos
Foto: Asmeninis archyvas

Taigi, pradėjau mokytis ir man labai pasisekė, nes mano balso pastatymas, formavimas buvo parengtas gamtos, – man nereikėjo daug mokytis, praktikuotis techniškai, aš išsižiodavau ir balsas tiesiog atsirasdavo! Tad per trumpą laiką pradėjau ruošti pilnas arijas ir jau 17 metų dainavau Nakties karalienę.

Iš tiesų, esu labai dėkinga savo dėstytojai, – tokioje profesijoje, kaip ir sporte, labai svarbus yra teisingas palaikymas, žmonės, kurie kartais tikėtų tavimi labiau, nei tu pats. Ji pati savo automobiliu mane nuvežė į sostinę Zagrebą, 80 km nuo mūsų miestelio. Ten nuvedė mane į teatrą, pristatė dirigentui, ir aš atlikau kelias arijas iš operečių, o jis, sakydamas, jog tai – operos teatras, paprašė, jog atitinkamai atlikčiau ką nors iš operinio repertuaro ir pamatęs tarp mano kūrinių užrašytą Nakties karalienės ariją, išsirinko būtent ją.

Dvejojau, nepasitikėjau savimi, savo vokiečių kalba, tačiau jis neatlyžo, sakydamas „pabandyk“. Padainavau, jis atsisuko į pianistę ir tarė: turite du mėnesius ją parengti ir ji dainuos Nakties karalienę premjeroje. Man, tokiai jaunai dainininkei, tai buvo tiesiog neįtikėtina.

Viskės ėmė klostytis labai greitai: 17 metų jau buvau pakviesta į muzikos akademiją, po dvejų metų maestro Mstislavas Rostropovičius jau pakvietė mane į Maskvos Didįjį teatrą Natašos Rostovos vaidmeniui... Bet labai anksti tapau ir motina – 21-erių...

– Tad kaip jums pavyko viską suderinti?

– Kai jau esi 8 mėnesyje, supranti, kad nebenuskrisi padainuoti į Čilę ar Didžiajame teatre per „Eugenijaus Onegino“ premjerą nedainuosi Tatjanos. Nusprendžiau viską sulėtinti ir priėmiau Bavarijos valstybinės operos Miunchene pasiūlymą tapti šio teatro nuolatine soliste. Tai buvo puikus teatras, su garsiais dirigentais ir režisieriais, – kasdien išmokdavau ko nors naujo, o svarbiausia, jog galėjau suteikti galimybę savo vaikui... užaugti! Kai išvykome jam tebuvo 2, 5 mėnesio ir mes buvome vieni, nes aš neištekėjau už jo tėvo. Manau, jog visi mano padaryti sprendimai buvo teisingi, nes labai daug išmokau, suteikiau vaikui namus, be to, po Miuncheno man atsivėrė keliai į kitus teatrus, atsirado kvietimai didesniems vaidmenims.

Žinoma, pradžioje buvo be galo sunku, nes nemokėjau kalbos, užtat dabar laisvai kalbu vokiškai, itališkai, neblogai angliškai ir rusiškai. Bet pradžioje buvo tikras košmaras: išsinuomoji butą internetu, o jis, pasirodo, yra ne tik labai toli nuo teatro, bet dar net nežinai, jog Vokietijoje yra normalu, jog įsikraustysi į butą visiškai be baldų.

Tad su dviejų mėnesių sūnumi patekau į patalpą, kurioje net šaldytuvo nebuvo! Šis persikraustymas buvo tikras iššūkis, nepatikėsite, kiek verkiau... O tarp repeticijų reikėjo grįžti namo maitinti vaiko. Važiuoti – 40 minučių, metro keičiant tramvajumi, autobusu ir t.t. O jei į kurį nors pavėluosi... Siaubas. Bet, kaip sakoma, kas tavęs nepražudo, padaro tave stipresnį. Tad manau, kad šiandien esu gana stipri moteris.

– Kiek metų jūsų vaikui, kur šiandien yra jūsų namai?

– Dešimt, o mūsų namai visada buvo ir bus Kroatijoje, nes po Miucheno, man pradėjus laisvai samdomos solistės karjerą, darbo geografija išsiplėtė nuo Kinijos iki Brazilijos, todėl vaikui yra svarbu turėti visos šeimos paramą tada, kai manęs nėra. Kartais jis keliauja su manimi ir labai džiaugiasi matydamas įvairiausius miestus, žino, kaip jam pasisekė. Aišku, kad ir kaip sunku bebūtų, kai manęs nėra, jis žino, kad man grįžus, būsiu tik su juo ir dėl jo. Iš tiesų, turime puikų ryšį ir kartais jis juokauja: „Žinai, tu man labiau sesė nei mama“.

– Kokie didžiausi iššūkiai buvo pradedant laisvai samdomo atlikėjo karjerą?

– Padirbėjusi 4 metus Miunchene, pradėjau kitą savo karjeros etapą... Žinoma, iš pradžių ieškai bent dviejų kontraktų į priekį, kurie užtikrintų stabilumą, o jau pradėjus keliauti, kaip sako, žinia sklinda ir tolimesni pasiūlymai atsiranda lyg savaime. Aišku, taip dirbant svarbu nepervertinti savo jėgų ir pasirinkti tikslų repertuarą. Man tikrai buvo pasiūlę vaidmenų, kuriems dar nebuvau pasirengusi, arba visai netiko mano balsui. O juk jaunam solistui taip norisi sakyti „taip“. Bet kaip sako mano vyras, o tiksliau, sakydavo jo tėtis – žymus tenoras Mario del Monaco – karjeros siekiama sakant ir „ne“, ne tik „taip“.

– Kaip susipažinote su savo vyru?

– (Šypteli.) Giancarlo del Monaco buvo tas vardas ir režisierius, kurio labiausiai bijojau, ir visi kolegos mane gąsdino: jis toks griežtas, tiek daug dirba... Ir pasakysiu taip: kai jį sutikau, pamačiau žmogų su didžiuliu talentu, kuris tiesiog nori iš kitų profesionalumo ir nieko daugiau. Jei jam suteiksi tą aktorinį atlikimo rezultatą, kurio jis nori, jis taps tikru tavo draugu. O jei bandysi būti diva, viskas bus visai kitaip...

Na, o susitikome labai ypatingoje vietoje – Masadoje, Izraelyje, prie Mirusiosios jūros, dykumoje. Tai buvo puikus jo „Karmen“ pastatymas, kur viskas atrodė kaip kine ir atmosfera buvo puiki. Labai greitai įsimylėjome. Kartais jis paslapčia įeidavo į mano persirengimo kambarį ir su lūpdažiu ant veidrodžio užrašydavo „Bellissima“ (it. „Gražiausioji“)... Ir taip mes kartu jau 5 metus.

– Ką labiausiai mėgstate veikti namuose?

– Kai grįžtame į Kroatiją, esu labai gyva, man reikia daug draugų, žmonių, vakarėlių, vakarienių ir t.t. Žinoma, esu laimingiausia, kai šalia savęs turiu savo vaiką. Mes su juo žiūrime filmus, valgome lovoje, už ką dažnai gauname barti nuo vyro. (Juokiasi.) Kartu gaminame. Mėgstu planuoti atostogas, visai neseniai važiavome slidinėti ir tos atostogų dienos yra puikios ir dėl to, kad pamiršti esanti solistė, – gali sau leisti šiek tiek daugiau.

– Kas šiandien jums labiausiai patinka jūsų gyvenime, darbe?

– Žinoma, tai nuolatinis progresas. Dirbi, nuvargsti, nebegali, bet sieki vis naujo ir geresnio rezultato, o būti scenoje, kurti ir sulaukti tos publikos reakcijos... Tos akimirkos kiekvienam artistui yra tikroji energija. Tiek daug žmonių šiandien dirba ne tai, ką nori, o mes palaiminti dirbti tai, ką mylime. Esu laiminga, kad galiu dainuoti ir esu dainininkė 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

– Na, ir „Faustas“... Ar tai – jūsų pirmoji Margarita?

– Taip. Jau esu atlikusi prancūziško repertuaro partijų: Mikaelą „Karmen“ ir Džuljetą „Romeo ir Džuljetoje“, Veronos arenoje. Margarita ir Džuljeta – to paties kompozitoriaus kūriniai, tad muzikine prasme yra labai artimos. „Fausto“ Margarita yra puikus vaidmuo, kurį jau labai seniai norėjau sukurti. Esu labai laiminga turėdama šią galimybę.

Margarita pereina per labai daug virsmų, bet iš esmės ji atspindi viską, kas šiame kūrinyje yra tyra. Ji – Mefistofelio priešingybė: nekalta, nesuprantanti jos tykančių pavojų, naivi, vaikiška... Ir viskas pasikeičia labai greitai, per labai trumpą laiką: jos brolis žūsta, ji juk net nužudo savo vaiką, išprotėja... Bet visuomet lieka su Dievu ir dėl to yra išgelbėjama. Kaip aktorius turi pergyventi labai daug, todėl tai – gana sudėtingas vaidmuo.

– Iš tiesų, daug kas sako, kad Ch. Gounod opera turėtų vadintis „Margarita“, o ne „Faustas“.

– Taip, manau, jog ji ir yra tikrasis šios istorijos protagonistas. O ir muzikinė partija yra nemaža ir sudėtinga. Balsą parinkti taip pat reikia labai atsargiai, – visi apie Margaritą galvoja kaip apie mergaitę, bet nereikia pamiršti, kad operos metu ji išauga į tikrą moterį, ir jos balsas taip pat turi apimti labai daug skirtingų spalvų, galėti suskambėti ne tik naiviai, bet ir griausmingai.

– Su Vilnius City Opera repetuojate jau dvi savaites, kaip sekasi?

– Tik atvykusi iš karto pasijutau labai laukiama. Čia visi labai draugiški ir taip būna tikrai ne visada. Galiu pasakyti, jog mano kolegos man jau yra tapę šeima, tačiau labai profesionalia šeima, – čia visuomet aiškios ribos, kada rimtai dirbame, o kada galima pailsėti.

Dirbame iš tiesų daug, kasdien po šešias valandas, o kartais ir daugiau. Esu dėkinga savo kolegoms, kurie man leidžia pasijusti laukiama.

O Dalia yra įspūdinga moteris ir puiki režisierė, kuri žino kiekvieną libreto žodį ir jo prasmę. Kai ji tavęs prašo, ką nors padaryti scenoje, puikiai žino, kodėl ir kas turi vykti tavo galvoje. Todėl šis darbas iš tiesų yra apie gyvenimą scenoje, o ne tik apie dainavimą. Tai sunkiausia, bet ir gražiausia, geriausia, ką gali duoti publikai – tikrą istoriją. Be to, esu labai laiminga galėdama pirmą kartą dirbti su maestro Gintaru Rinkevičiumi, jis – labai geras ir draugiškas dirigentas.

– Ar jau spėjote apsižiūrėti Vilniuje?

– Kol kas mačiau tik patį centrą, bet labai tikiuosi aplankyti visas bažnyčias. Čia labai skanu, ir aš tuo gal kiek per daug piktnaudžiauju... Tikiuosi tilpti į savo kostiumą. (Juokiasi.)