Šiuo metu ne tik kino aikštelėje, bet ir gyvenime kartu esanti pora intensyviai keliauja po kino festivalius. Interviu išvakarėse – pasiruošimas Roterdamui. Laiko reikia ne tik lagaminams susikrauti, bet ir atlikti paskutinės minutės darbus prieš vieną svarbiausių Europos kino festivalių.

„Su arthouse'iniais filmais sunkiau dirbti. Tad norint, kad apie tavo tavo filmą sužinotų kuo daugiau žmonių, reikia jį pristatyti kino festivaliuose. „Ponas Visata“ po Roterdamo keliaus į Italiją, Prancūziją, Austriją ir Lietuvą“, – kalba filmo režisierė T. Covi.

Stebina tai, kad filmo „Ponas Visata“ kūrybinę grupę sudaro tik du žmonės – T. Covi ir R. Frimmelis. Jokių asistentų, jokio grimo, šviesų ir dailininkų. Kol R. Frimmelis filmuoja, T. Covi režisuoja, įrašinėja garsą ir dirba su aktoriais. Tiesa, aktoriai filme vaidina patys save. Viskas tikra, bet filmo istorija – pramanyta.

Raineris Frimmelis ir Tizza Covi
Foto: Organizatorių nuotr.

Liūtų dresuotojas Tairo praranda savo sėkmės talismaną ir išvyksta ieškoti buvusio Pono Visatos, kad šis suteiktų jam naują. Apie fikcijos ir tikrovės persidengimus kalbamės su šio užburiančio filmo kūrėjais.

– „Ponas Visata“ priskiriamas hibridiniam kinui: jis – vaidybinis, bet glaudžiai persipina su dokumentika. Kodėl pasirinkote būtent tokį filmo pasakojimo būdą?

Tizza Covi (T. C.): – Mes nepasirinkome šio būdo, jis natūraliai išplaukė iš kūrybinio darbo proceso. Esame dokumentinio kino kūrėjai, tačiau ilgainiui supratome, kad kuo labiau stengiamės dokumentiką režisuoti, tuo labiau nesiseka. Todėl ir pabandėme sujungti dokumentinį (tai, kas mus labiausiai domina) ir vaidybinį kiną.

– Kiek šiame filme yra dokumentikos ir kiek fikcijos?

T. C.: – Iš pat pradžių norėjome dirbti su Arthuru Robinu (realus stipriausias žmogus planetoje, 1957 m. pelnęs „Misterio Visatos“ titulą, – aut.), tik ieškojome jam tinkamos istorijos. Seniai žinojome, kad jis moka perlenkti perpus geležį. Taigi, turime veikėją, žinome, kaip jis gyvena, ką veikia. Ir tai yra labai dokumentiška – tikri žmonės, tikri gyvenimai. Bet istorija, jungianti juos visus, – išgalvota.

Raineris Frimmelis (R. F.): – Filmo scenarijus – keturiasdešimt puslapių ir jokių dialogų, o tai labai dokumentiška. Dialogai buvo improvizuojami, o kartais net tikri, įrašyti aikštelėje. Mums buvo svarbu, kad aktoriams patiktų istorija. Beje, mes viską filmavome chronologiškai, nes tik taip herojai galėjo įsigyventi į istoriją, su ja susitapatinti, išgyventi kaip tikrą.

T. C.: – Kai tik pradėjome filmuoti, pagrindinis filmo veikėjas liūtų dresuotojas Tairo nelabai domėjosi Arthuro Robino asmenybe, bet baigiantis filmavimui, jis nekantravo su juo susitikti. Viso filmavimo metu jis girdėjo apie Arthurą Robiną, matė jo nuotraukas, tad pabaigoje buvo daug entuziastingesnis nei mes. (Juokiasi.)

– Panašu, kad cirko bendruomenę pažįstate jau daugybę metų. Kokia buvo jūsų bendravimo pradžia?

R. F.: – Viskas prasidėjo nuo fotografijos projekto, kurį darėme prieš 15 metų, o Arthurą Robiną sutikome viename paskutinių jo šou, kur jis lankstė tuos geležies gabalus. Tada ir panorome apie jį sukurti filmą. Abu turime savo sėkmės talismanus – perlenktą geležį. Lygiai tokius pat, kokio netenka ir ieško pagrindinis filmo veikėjas Tairas, kurį pažinome dar visai vaiką. Dažnai važiuodavome į Romą, lankydavome jo šeimą, cirko artistus. Tizza iki šiol yra lyg mama mergaitei iš mūsų ankstesnio filmo „Maža mergaitė“ („La Pivelinna“, 2009).

T. C.: – Taip, iki šiol bendraujame telefonu. Negali pasinaudoti žmogumi ir išeiti iš jo gyvenimo. Jis tau daug duoda, tad ir tu privalai duoti. Tai santykis. Nežinau, kaip kiti filmų kūrėjai, bet mes visada palaikome ryšį su savo veikėjais. Tai ambivalencija. Mums patinka žmonės, kuriuos mes filmuojame, todėl ir norime parodyti jų asmenybes. Nesiekiame iš jų istorijų pasipelnyti, o tiesiog norime suteikti galimybę kitiems žmonėms su jais susitikti kine.

– Kaip matyti filme, cirko artistų kasdienybė tikrai nelengva – ilgos kelionės, sunkus darbas. Ar tą ir norėjote pabrėžti filme?

T. C.: – Taip, ši nematoma cirko pusė mus labai domina. Ne blizgučiai, šou elementai, romantika, o sunkus cirko artistų darbas. Tai paralelė – kinui. Kartais nueiname į savo filmų seansus, o salėje sėdi vos keli žmonės. Tas pats ir cirke. Jie visą laiką stato, treniruojasi, vaikšto po miestą reklamuodami renginį, dovanoja nemokamus bilietus, o pirmasis pasirodymas įvyksta pustuštėje salėje.

R. F.: – Tai visiška priešingybė tam, ką apie cirką galvoja žmonės. Įsivaizduojama cirko artistų laisvė yra iliuzija. Iš tikro jie nėra laisvi. Pavyzdžiui, filmo herojė Wendy negalėjo sudalyvauti nė viename šio filmo seanse, nes cirko direktorius jos neišleido.

Kadras iš filmo "Ponas Visata"
Foto: Organizatorių nuotr.

– Filme daug įsimintinų epizodų: Federico Fellini filme vaidinusios šimpanzės grimasa, nuostabiai (ne)vaidinantys vaikai, Tairo mamos dialogas apie ašaras, pjaustant svogūnus. Tai dokumentiniai kadrai ar suvaidintos scenos?

T. C.: – Tai suplanuotos scenos, kurias buvo labai sudėtinga įgyvendinti. Na, kad ir šimpanzė. Ji jau labai sena ir agresyvi. To nesimato filme, bet vienintelis prie jos galintis prisiartinti žmogus buvo Tairo patėvis. Šimpanzė galėjo mus užpulti, todėl turėjome filmuoti iš toli.

Scenos su vaikais buvo iš anksto užrašytos. Bet žinojau, kad filmuojant vaikus, svarbu, kad jie užmirštų kamerą. Kai susidomi scena, jie pamiršta viską aplink ir elgiasi natūraliai. Mes niekada nepasakome savo aktoriams, kas jų laukia vienoje ar kitoje scenoje. Pasiruošiame scenai ir filmuojame. Svogūnų scena – ji taip pat buvo sugalvota. Ir tas druskos metimas per petį nuo blogos akies. Bet dialogas apie ašaras ir svogūnas buvo gryniausia improvizacija.

– Ar repetuojate su aktoriais?

T. C.: – Ne, niekada. Mes dažniausiai viską nufilmuojame vienu dubliu, nes su tikrais veikėjais, ne aktoriais, sunku kartoti. Viena scena ir viskas. Dažniausiai ji ir būna geriausia.

– Filme veikėjai labai stipriai susiję su prietarais. Kodėl pasirinkote būtent cirko bendruomenę tikėjimui prietarais perteikti?

T. C.: – Galiu pasakyti, kad Italijoje visi labai prietaringi ir tai nėra kažkoks atgyvenęs dalykas. Mus domina tikėjime slypintys prieštaravimai. Pavyzdžiui, Tairo tiki savo sėkmės talismanu, bet netiki taro kortų būrėja. Vieni tiki Kalėdų seneliu, kiti – Dievu. Tai mus domina, nes kiekvienas ieško savo prietaro, savo tikėjimo, kuris veda per gyveną. Todėl ir istorija buvo specialiai parašyta, remiantis prietarais. Kaip ir Tairo atveju: prarandi savo sėkmės amuletą ir nebegali dirbti.

R. F.: – Norėjome akcentuoti, kad prietarai cirke labai svarbūs. Tai išties pavojingas darbas, tad turi kažkuo pasikliauti.

– Kaip manote, ar tikėjimas prietarais susijęs su išsilavinimo stoka?

T. C.: – Aš taip nemanau. Pažįstu daug išsilavinusių žmonių, kurie turi savo prietarus. Galų gale tai toks dalykas, iš kurio visada gali smagiai pasijuokti. Tai žavu!

R. F.: – Aš manau, kad tai susiję su išsilavinimu. Jei esi tam tikrame žinių lygyje, negali tikėti, kad žvakės plukdymas upėje išspręs tavo problemas. Ypač ta vieta filme apie gatvę. Visi ją laiko kažkokia ypatinga, mistine. Manau, tai tiesiog optinė iliuzija (filme yra epizodas, kai gatvėje, kuri atrodo kaip nuokalnė, automobilis pats laisva eiga važiuoja į įkalnę, – aut.)

T. C.: – Aš nesutinku su tavimi. Ši gatvė tikrai ypatinga. Beje, kaip ir scena su žvake. Mes šią sceną filmavome tris kartus. Pirmus du kartus ji nuplaukė pasroviui, o trečią grįžo atgal. Jokių triukų!

– Ką ši gatvės scena – optinė iliuzija – simbolizuoja filme?

T. C.: – Visų pirma – tai graži metafora. Kaip sakoma, tik mirusios žuvys plaukia pasroviui, bet jei esi gyvas – turi irtis prieš srovę.

R. F.: – Tai simbolizuoja cirką. Tai metafora daugybei dalykų. Kiekvienas gali surasti reikšmę, ką ši scena reiškia jam asmeniškai.

– O kokie jūsų prietarai?

T. C.: – Kai buvau maža, mano teta sudaužė veidrodį. Ir mama pasakojo, kad jai iš tikro labai nesisekė tuos septynerius metus. Todėl aš nuo vaikystės siaubingai bijau sudaužyti veidrodį. (Juokiasi.)

R. F.: – Kas lemta, tas ir atsitiks.

Kadras iš filmo "Ponas Visata"
Foto: Organizatorių nuotr.

– Ar filmą matė jo aktoriai? Kokie įspūdžiai?

T. C.: – Kol kas jį matė tik Tairo ir buvo labai susigėdęs, kai išgirdo save tiek daug keikiantis. Bet jam tai – kaip nuotraukų albumas apie praėjusį laiką. Jis cirke dirba nuo vienerių metų, o dabar su savo liūtais persikėlė į Ukrainos cirką. Arthurui Robinui kitą savaitę bus 90 metų, mes drauge važiuosime į vieną festivalį ir ten jis pirmą kartą pamatys filmą.

– Įsivaizduokite, kad jūsų filmą žiūrės Lietuvos žiūrovai. Kaip jiems pristatysite filmą.

T. C.: – Eidama į kiną esu pasiruošusi atrasti naujų dalykų. Noriu žiūrovus pakviesti patirti kitokį kiną.