Dainininkas taip pat stažavo Milano „La Scala“ teatre, 1967 metais debiutavo tame pačiame spektaklyje su Luciano Pavarotti: šis – Hercogo, o V. Daunoras – Monteronės vaidmeniu „Rigolete“.
Daugiau nei tris dešimtmečius V. Daunoras dainavo Lietuvos operos ir koncertinėse scenose, o atgavus nepriklausomybę išvyko į JAV, 1995 m. būdamas 58-erių debiutavo prestižiniame Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. Po dešimties sezonų didžiausioje pasaulio operos scenoje jis baigė karjerą dėl diagnozuotos Parkinsono ligos.
Artisto jubiliejiniais metais rengiama publikuoti monografija „Vaclovas Daunoras: karalių vaidina aplinka“. Knygą redaguoja muzikologė Jūratė Katinaitė.
Unikalaus talento menininkas sukaupė milžinišką artistinę ir vokalinę patirtį, kurią išdėstė savo memuaruose. Dainininko tekste spalvingai vaizduojami sovietinės nomenklatūros veikėjai, menininko ir totalitarinės sistemos konfliktas, dramatiški ir kurioziški artisto biografijos puslapiai.
Monografijos pavadinimą ir struktūrą inspiravo jos herojaus moto: „Karaliui nereikia vaidinti karaliaus. Jam išėjus į sceną, iš aplinkos reakcijos ir elgesio publika turi suprasti, kad įėjo karalius. Karalių kuria aplinka, jam nereikia vaidinti savo didybės“.
Knygoje V. Daunoro – karališkų vaidmenų kūrėjo – paveikslą taip pat kuria aplinka – kolegos, bičiuliai, mokiniai ir artimieji. Tai Saulius Sondeckis, Gražina Ručytė-Landsbergienė, Giedrė Kaukaitė, Jūratė Vyliūtė, Sofija Jonaitytė, Jolanta Čiurilaitė, Ričardas Daunoras, Edmundas Gedgaudas, Robertas Bekionis, Vytautas Laurušas, Vaclovas Daunoras jaunesnysis, Eglė Marija Daunoras, Jurgis Birutis ir kt.
Šalia intensyvios dainininko karjeros V. Daunoras visą gyvenimą didelį dėmesį skyrė tapybai. Knygoje gausu informatyvių, unikalių fotografijų ir V. Daunoro tapybos darbų reprodukcijų.
DELFI skaitytojams siūlomas epizodas iš sudėtingiausio V. Daunoro gyvenimo laikotarpio. 1975 metais prasidėjo dainininko nesutarimai su naujuoju VAOBT (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) direktoriumi Virgilijumi Noreika.
Po kelių mėnesių V. Daunoras ir jo jaunesnysis brolis bei vokalo klasės absolventas Ričardas atleidžiami iš teatro ir paskiriami Kauno valstybinio muzikinio teatro solistais. 1976 metų vasarą per gastroles Ričardas pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje. V. Daunoras pateko į valdžios nemalonę.
Publikacijoje pateikiami paties V. Daunoro ir jo svainio, prieš metus išėjusio dirigento Sauliaus Sondeckio prisiminimai, užrašyti prieš 2015-ųjų Kalėdas. Po poros savaičių maestro S. Sondeckis pateko į ligoninę, iš kurios nebegrįžo.
Jadvygos oazės pogrindis
„Tuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu man atgaiva buvo bičiulystė su Jadvyga Čiurlionyte. Ji gyveno mūsų name, toje pačioje laiptinėje pirmame aukšte, o mes – šeštame. Kai buvau persekiojamas įtartinų tipų, kai po langais stovėdavo vis ta pati mašina „Moskvič“, kuri slinkdavo iš paskos, vos man išėjus iš namų, dažnai užsukdavau pas Čiurlionytę.
Tiesa, tas pats „Moskvičius“ du sykius mane rimtai išgąsdino. Vieną iš tų dviejų kartų ėjau ne vienas, o su kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu. Tuo metu net nepamačiau, kad „Moskvičius“ vėl slinko iš paskos, mašiną išvydau tik eidamas per gatvę, kai ji netikėtai man atsitrenkė į pakinklius, neišlaikiau pusiausvyros ir užvirtau ant šalia ėjusio Benjamino. Parkritom abu. Susimušėm nestipriai, tai iškart pašokau ant kojų ir puoliau žiūrėti, kas sėdi viduje. Mašina tik sucypė ir nurūko kriokdama. Kitą sykį tas pats „Moskvičius“ užvažiavo ant šaligatvio priešais mane, bet nekliudė.
Kartą apsilankė pas mus pažįstamas daktaras iš Žagarės laikų. Buvo geras chirurgas. Retkarčiais jis užsukdavo į svečius, bendraudavome šiltai. O tą kartą jis užstalėje pradėjo staigiai girtėti. Nustebau, lyg ir nebuvo nuo ko taip apsinešti. Paskui jis užsikniaubė ant stalo ir užmigo. Aš jį pradėjau purtyti. O jis: „Gal turi laisvą lovą, labai noriu miego“. Sumojau, kad čia kažkas įtartino. Liepiau jam išeiti.
Ir šiaip buvau labai atsargus: kai išleisdavome svečius, su žmona patikrindavome visus namus, ar nėra kokių „blakių“. Feliksas Bieliauskas man buvo išaiškinęs, kiek jam buvo žinoma, kaip butuose būdavo įrenginėjami pasiklausymo aparatai. Tačiau nieko įtartino lyg ir neaptikome. Tik telefonas buvo nuolat klausomas. Kartais tie „klausytojai“ užmiršdavo išjungti savo „blakes“, tai, būdavo, pakeli ragelį skambinti ir girdi žingsnius, kažkokius pokalbius...
Tada dažnai vakarodavau pas Čiurlionytę. Nereikėdavo net išeiti iš laiptinės ir varginti seklių. Įdomus, artistiškas žmogus buvo ta Jadvyga, mėgdavo visokius šposus, atrasdavo netikėčiausių dalykų. Sykį klausia: „Vaclovai, ką tu žinai apie begalybę?“. „Nieko nežinau, aš jos nepažįstu. Jei pažinčiau, tai būtų koks nors galas“, – atsakiau. O ji ir sako: „Niekur begalybė nėra geriau atvaizduota kaip liaudies dainose. Tik paklausyk“, – tarė ir čia pat uždainavo:
Išbėgs, išbėgs pelė iš miško,
Ta pelė tą grūdą pusiau kando.
Išbėgs, išbėgs katė iš miško,
Ta katė tą pelę, ta pelė tą grūdą pusiau kando.
Išbėgs, išbėgs šuva iš miško.
Tas šuva tą katę, ta katė tą pelę, ta pelė tą grūdą pusiau kando...
Po to vilkas, meška ir taip toliau. Taip ji vinguriavo, vinguriavo... Staiga – pauzė! Ir kad užgiedojo „Avižėlių žaliųųųųųųųųų!“ Iš tikrųjų, begalybė! Mikropasaulis. Ta pusę vis per pusę ir vėl per pusę, kol protas nebeišlaiko ir belieka užstaugti tarsi nei šį, nei tą: avižėlių žalių.
Čiurlionytė genialiai aiškindavo liaudies dainas, turėjo neprilygstamą intuiciją. Ji kritikuodavo liaudies dainų ir šokių ansamblius. „Kaip galima šitaip išnevožyt liaudies šokį! Kas čia per strykt-pirst?
Šokdavo žmonės nuo žagrės, sunkiai dirbę. Tai ir šokyje turi atsispindėti tas sunkus pasitursenimas. Negaliu žiūrėt į tuos dabartinius strykčiojimus, tai yra liaudies meno išdurnavojimas“, – piktindavosi Jadvyga, emocingai mosikuodma papirosu. Buvo mėgėja rūkyti, išlenkdavo ir taurelę.
Per Jadvygą pamilau Čiurlionio dailę. Didelio penkių kambarių buto vienas kambarys buvo jos archyvas. Ten buvo įdomiausių dalykų. Esu skaitęs nepublikuotų Čiurlionio laiškų, kuriuos ji man parodė, arba paties Čiurlionio kai kurių paveikslų aiškinimo. Ten buvo lobiai. Jadvyga ir pati buvo lobis.
Kitas mano kaimynas, su kuriuo dažnai vakarodavome pas Čiurlionytę buvo Stasys Abramauskas (inžinierius architektas, architektūros istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, senosios architektūros specialistas, Medininkų, Trakų pilių tyrinėtojas). Su juo tapome gerais prieteliais. Jis matė, į kokią situaciją buvau patekęs.
Sykį jis man ir pasiūlė: „Aš galiu tau padaryti protekciją. Pažįstu Andropovo (Jurijus Andropovas (1967–1982) buvo SSSR KGB pirmininkas) dukterį. Parašyk, ką nors. Kaip bus – taip bus, bet į Brežnevo kanceliariją raštas tikrai pateks. Brežnevas tai neskaitys ir net turbūt nesužinos, bet jo kanceliarijoje ant stalo tikrai tas raštas atsidurs“.
Parašiau Brežnevui rusų kalba, kokia ta kalba buvo, tokia. Išdėsčiau, ką norėjau. Parašiau, kad Lietuvoje mano situacija nesikeičia, tai aš prašau mane su šeima išleisti iš Tarybų Sąjungos į Italiją, kur turiu kvietimų dainuoti.
Jau po poros savaičių pajutau „atšilimą“ Centro komitete. Prasidėjo derybos. Išsikviečia mane į Centro komitetą, pasodina už didžiulio sunkiasvorio stalo. Aš sėdžiu susitraukęs gale to stalo, o kitoje pusėje – visa krūva kostiumuotų „aparato“ veikėjų atakuoja mane.
Jie bandė įkalbėti, kad atsiimčiau pareiškimą. Iš pradžių bandė Genrikas Zimanas, net Feliksas Bieliauskas, kuris buvo mano geras bičiulis... Ypač pribloškė Henrikas Zabulis – rimtas mokslininkas, graikų kalbos žinovas. Sako jis man: „Ar suprantate, Vaclovai, koks pavojus jums gresia? Gali kilti kokios muštynės troleibuse ar gatvėje, ir liksite kaltas. Arba koks varveklis, ar plyta netyčia gali nukristi ant galvos“.
Visi turėjo rankose mano pareiškimo kopijas ir bandė įkalbėti likti. Tuomet, neva, galėsiu grįžti į teatrą ir ramiai dirbti. Nesutikau. Vėliau sužinojau, kad Vanda Sruogienė ir kiti Amerikos lietuviai, su kuriais buvau susibičiuliavęs per ankstesnes gastroles, rašė protesto laiškus į sovietų valdžios institucijas. Aš to tuomet nežinojau, nes manęs nepasiekdavo jokie laiškai iš užsienio.
Po to prasidėjo derybos pas Lionginą Šepetį (jis tuo metu buvo CK sekretorius) dėl išvažiavimo. „Tai kur nori išvažiuoti? Į Italiją?“ „Ne. Apsigalvojau, noriu išvažiuoti į JAV, ten turiu pakvietimų dainuoti“, – atsakiau. Tačiau su šeima neišleidžia, tik vieną. „Manau, kad pasiliksi“, – spėja sekretorius. Atsakiau, kad nežinau, nesu apsisprendęs. Tuomet Šepetys sako: „Gerai. Jei grįši, tuomet grįši į teatrą ir dirbsi.“
Taip išvažiavau gastrolių į JAV be šeimos, su koncertmeisteriu Robertu Bekioniu. Niujorke, „Carnegie Hall“ Rečitalių salėje vyko mano koncertas, į kurį atėjo Jonas Jurašas. Iki jo išvykimo iš Lietuvos mes buvome geri pažįstami.
Po koncerto vaikščiojome su juo 57-ąja gatve. Jis apstulbo, kai pasakiau, kad grįšiu namo, neliksiu Amerikoje: „Tai tu jais tiki?“ „Tikiu – netikiu, be grįžtu“, – sakau. Iš tikrųjų naivus buvau. Maniau, kad man grįžus viskas pasikeis, kad aš reikalingas Lietuvai... Tokios mano ambicijos buvo!
Kai grįžau, nuėjau pas Šepetį. Sakau jam, kad mano tikslas buvo ne išvažiuoti, o išsikovoti savo teises čia, Lietuvoje. Šepetys atsakė, kad viskas yra suderinta, į teatrą paskambinta, pakalbėta, nurodyta, kam reikia, dabar tik telieka grįžti į teatrą ir toliau ramiai dirbti solistu.
Nuvažiavau pas Virgilijų į jo sodybą Maišiagaloje ant Neries kranto. Virgilijus pakvietė į virtuvę, kur pešė antis. Sako, ruošiuos baliui, laukiu svečių. „Ar skambino Šepetys?“ – paklausiau. Jis susinervino: „Maža, kas man skambino“. Ir pridūrė, kad neturįs man ko pasiūlyti. Dabar jam reikia užsiimti baletu, pakelti jo lygį, o man gali pasiūlyti po du spektaklius per mėnesį. Iš naujo buvau įdarbintas teatre, bet niekas nepasikeitė. Tiesa, tuomet aš griežtai atsisakydavau netinkamų vaidmenų, o Virgilijus pro mane praeidavo kaip pro tuščią vietą.“
Niekas negalėjo jam prilygti
S. Sondeckio liudijimas: „Mudu su Vaciu – seni bičiuliai. Ką ten bičiuliai! Giminės buvome. Mudviejų pirmosios žmonos – seserys, tad mūsų ir kartu gyventa, kuklia buitimi dalintasi.
Dabar kai galvoju apie anuos laikus, vis tiek Vacys man išlieka fenomenas. Koks buvo jo dainavimo įtaigumas! Kokį poveikį jis darydavo publikai! Palyginti galėčiau nebent su Fiodoru Šaliapinu. Pats savo kailiu esu pajutęs, kaip Vacio balsas atima žadą, kaip užvaldo didžiulę auditoriją. Tai nepaaiškinama ir žodžiais neišpasakojama. Šitokia balso galybė, didybė!
Dar jis turėjo tokią savybę, kurią net nežinau, kaip įvardyti. Jo balse buvo justi toks mažytis, vos apčiuopiamas vibrato. Ne tremolo, kas jau yra dainininko defektas, bet vos girdimas virpesys. Ir tai nepaprastai veikdavo. Paskui jo balsas keitėsi, platėjo obertonų skalė, atsirado dar daugiau spalvų.
Taip susiklostė, kad jaunystėje ilgokai kartu gyvenome. Jis vedė mano pirmosios žmonos Aldonos seserį Gražiną ir jiedu neturėjo kur gyventi. Tai pakviečiau prisiglausti pas mus, nors sąlygos buvo prastos, gyvenome be jokių patogumų, ankštoje palėpėje, į kurią reikėdavo užkopti laiptais be turėklų. Žiemą tais apledėjusiais laiptais nešdavomės kibirais anglis, vandenį iš kolonėlės, kuri buvo už kokių dviejų šimtų metrų gatvėje. Bet buvome jauni, gyvenome draugiškai po vienu stogu.
Beje, tas stogas sykį įlūžo kaip tik virš miegančio Vaclovo. Jis prabudo naktį nuo krintančio sniego ant galvos. Tais laikais dėl visko reikėdavo kreiptis į Butų valdybą. Nueinu, o ten niekas nieko nenori girdėti. Sako, kas jums dabar lips žiemą ant apledėjusio stogo! Kai sušilo, vėl nuėjau, ir vėl panaši daina: „Ko tu nori? Taigi nei sninga, nei lyja!“ Kaip Nikolajaus Gogolio apysakoje. Ilgai mes dar gyvenome su žvaigždėtomis lubomis.
Nežinia, kiek dar būtume kartu gyvenę, juk tais laikais gauti atskirą butą buvo nepasiekiama svajonė. Tačiau nutiko toks linksmas dalykas. Vacys buvo įtrauktas į vieną taip vadinamą koncertinę brigadą, kuri rengėsi gastrolėms Suomijoje. Ten jis dainavo kaip solistas ir buvo pakviestas į televizijos laidą, kaip perspektyvus artistas, tarptautinio P. Čaikovskio konkurso laureatas. Ten buvo pakviesti ir keli kiti dalyviai iš tos pačios brigados.
Laidos vedėjas visų klausinėjo apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje, apie karjerą. Kai atėjo Vacio eilė, vedėjas paklausė, kaip pasikeitė jo gyvenimas laimėjus prestižinį konkursą? O Vacys ne tik scenoje, bet ir gyvenime buvo genialus artistas. Įsijautęs jis suomiams pradėjo pasakoti, kaip valstybė juo rūpinasi, kaip po konkurso davė daug pinigų, skyrė puikų butą…
Aišku, kad laidą stebėjo ir saugumiečiai, jiems viskas buvo išversta. Tai Vacys dar nebuvo grįžęs iš Suomijos, kai čia buvo duota komanda jam skirti butą. Kai jis grįžo ir man viską papasakojo, tai juokėmės abu susiriesdami. Taip baigėsi mūsų bendras gyvenimas, bet bendravimas nenutrūko.
Daugiausia tekdavo mums kartu koncertuoti taip vadinamuose vyriausybiniuose koncertuose kokių nors švenčių proga. Aš buvau nomenklatūrinio orkestro vadovas, o jis buvo nomenklatūrinis, prestižinis solistas, kaip ir E. Saulevičiūtė, V. Noreika, E. Kaniava, G. Apanavičiūtė, kiti dainininkai.
Grįžtant į anuos laikus Lietuvoje, su apgailestavimu turiu pasakyti, kad Vacys labai daug savęs sudegino, išeikvojo jėgų, kariavo… Aišku, kad tai atsiliepė sveikatai. Nemokėjo savęs tausoti. Jau vien karas su Noreika kiek sveikatos jam atėmė. Paskui tas jų karas peraugo į nuožmią neapykantą.
Ko tik tada nebuvo! Vacys man sakydavo, kad Noreika jį žlugdo, nestato operų jo balsui, verčia dainuoti netinkamas partijas jo balso kategorijai. Paskui, kai Vacys jau buvo išprašytas iš teatro į Kauną, publika ilgėjosi jo. Noreikai irgi kliuvo priekaištų, kad nesusitaria gražiuoju, kad susidorojo kaip viršininkas.
Aš ramindavau Vacį, kai jis man pasipasakodavo apie tuos dalykus, įkalbinėdavau nekreipti dėmesio, nekonfliktuoti, juk buvo garsus, visų mylimas artistas. Tačiau guosti Vacį nebūdavo lengva, jis įsiaudrindavo, karštai įrodinėdavo savo teisybę.
Ir Virgilijų įkalbinėdavau nustoti kariauti. Bet šis elgdavosi gudriau, nedemonstruodavo savo neapykantos, pritardavo man, kad negerai susiklostė. Sakydavau jam, kam to reikia, juk „esate geriausi dainininkai, o šitokį niekam nieko gero neatnešantį karą išvystėte!“ Tai Virgilijus nuleisdavo viską juokais, sakydavo, nieko negalįs pakeisti, neva, kaltas pats Vacys, jo durnas charakteris.
Dar vienas dalykas, apkartinęs Vacio gyvenimą buvo jo įžeidumas. Jis labai jautriai, sakyčiau, per jautriai jausdavo situaciją, į kritiką reaguodavo skaudžiai. Truputį kas ne taip ir jis įsitempęs, lyg gyvas danties nervas. Man regis, tai buvo jo nelaimė. Teatre be kritikos ir pastabų neapsieisi. Dirigentui nori nenori tenka repetuojant sakyti pastabas. O jei dar nepavyko delikačiau išsireikšti, tai tada jau gero nelauk. Tai jo santykiai su dirigentais buvo įtempti. Stipriai ten būdavo apsižodžiuojama.
Bet man atrodo, kad tie dirigentai – ir Rimas Geniušas, ir Vytautas Viržonis, ir tas pats jo kursiokas Jonas Aleksa – prisibijodavo Vacio. Galima susipykti per repeticiją, gali Vacys trenkti durimis, bet vis tiek reikės pabaigti statyti spektaklį, ateiti kitą dieną ir toliau dirbti. Kartu kurti! Juk nelengva konfliktuojant kartu muzikuoti.
Tačiau kai Vacys išeidavo į sceną, visi nuščiūdavo. Va čia tai karalius! Koks jo Pilypas! O Godunovas! Ką tik Vacys dainuotų, dainuoja personažą, ne save. Jis visas vaidmeny! Net paprasčiausią liaudies dainą dainuodamas, jis sugebėdavo taip sukurti įvaizdį, kad klausydamasis pamiršti viską pasaulyje.
O kaip atlikdavo romansus! Jis žino, apie ką dainuoja. Jo sukurta emocija – tiksli ir paveiki. Dar vienas didžiulis Vacio privalumas – puiki dikcija. Kaip aiškiai jis tardavo tekstą! To reikalaudavo ir iš kitų. Kai tapo konservatorijoje Dainavimo katedros vedėju, iškėlė taip reikalavimus, kad iš tolo sklido kolegų aimanos. Dainavimo techniką tai jis išmanė puikiai.
Kaip reaguodavo respublikos valdžia į Vacio ir Virgilijaus konfliktą? Man atrodo, kad valdininkai stengdavosi laviruoti, pataikavo ir vienam, ir kitam. Virgilijus buvo valdžios viršūnėse saviškis, ypač ne Antano Sniečkaus, o jau Petro Griškevičiaus laikais, o Vacys – lyg ir opozicijoje. Tačiau ir vienas, ir kitas turėjo savo šalininkų.
Pagaliau, kad ir kokie įtempti kartais būdavo Vacio santykiai su valdžia, jis vis tiek turėjo aukščiausius įvertinimus, pelnė ir LTSR, ir TSRS liaudies artisto vardus, ir profesoriaus titulą. Paprasti žmonės jį mylėjo, valdžia irgi žavėjosi jo balsu, jo talentu. Jis buvo aukštai vertinamas ir Maskvoje „Goskoncerto“ valdininkų. Tad su juo susidoroti nebūtų buvę paprasta. Visgi, šitame kare Vacys daugiausia nukentėjo, eilę gražiausių, kūrybingiausių metų nebuvo operos scenoje, važinėjo per kolūkius, alino sveikatą ir nervus.
Vacys – didis artistas! Ir scenoje, ir gyvenime. Kaip jis riesdavo istorijas apie savo studijų ar vėlesnius laikus! Jo humoras, ironija ir autoironija gniauždavo kvapą. Ot, kvatodavomės! Na, jis dar yra ir dailininkas. Visą gyvenimą tapė. Kiek tų paveikslų išmėtyta, išdovanota…
Čia tenka užsiminti ir apie jo draugystę su Aldona Dvarionaite. Jos tėvas tai, man atrodo, mėgo Vacį, nieko blogo apie jį nesu girdėjęs iš Balio Dvariono lūpų, o ponia Dvarionienė tai jau niekaip negalėjo susitaikyti su tikimybe, kad jis taptų žentu. Vacys man pasakojo, kad Dvarionienė skatino jį mesti dainavimą ir rimtai mokytis dailės pas Juozą Mikėną, kad taptų dideliu menininku, vertu įeiti į Dvarionų šeimą. Bet čia jau Vacio ambicijos sukilo. Jis žaibiškai reaguodavo, jei kam nors užkliūdavo jo kilmė. Jis skausmingai, be kompromisų saugojo savo orumą.
Be galo nuoširdus, atviras žmogus ir išskirtinė meninė individualybė. Kitos tokios neturime. Jau šitiek metų praėjo, kai jo nėra Lietuvoje, o nieko panašaus taip ir neatsirado.“
