Instaliacijos pritaikytos specialiai galerijos erdvėms, kuriose neliko jokių kliuvinių – nei radiatorių, nei langų, vienoje salėje paklotos juodos veidrodinės grindys. Menininkas, paisydamas fizikos dėsnių, meistriškai manipuliuoja šviesos, oro, metalo ypatybėmis, tam žaismui pasitelkia net žiūrovų judėjimą, kurdamas unikalius estetinius potyrius ir pojūčius.
Nematomas jėgas, pavyzdžiui, gravitaciją jis magiškai paverčia matomomis. Vengia nuspėjamų judesių, siekia sukurti atsitiktinumo ir laikinumo įspūdį, atrodo, kad tie objektai gali netyčia ar tyčia nukristi, be priežasties pranykti. Daugelis instaliacijų yra kinetinės, vibruoja, skrieja, paslaptingai švyti, tačiau net ir statiški paveikslai atrodo pašėlusiai judrūs, nes vietoj teptuko menininkas akrilu ir indišku tušu tapė ... dviračio padangomis.
„Tai irgi veiksmo tapyba, tiesa, su gera ironijos doze. Važinėdamas dviračiu Danijos parkuose, pastebėjau, kad jo ratų išakėta žemė atrodo labai gyvai. Tose vėžėse atsispaudžia dviratininko energija, jos turi savitą faktūrą, fiksuojami atsiradimo ir išnykimo momentai.“
Pasak autoriaus, smagu jausti tam tikrą mazochistinį malonumą, kai važiuoji per visiškai švarią drobę ar baltą popieriaus lapą ir net nežinai, kas iš to išeis. Jei pavyksta, paviršius tiesiog sugeria, įamžina judėjimo energiją. Vėžės – tai linijos, susijusios ir su laiku, ir su erdve, ir su gravitacija. Su judėjimu, kuris yra pagrindinė Kempino darbų tema:
„Judėjimas erdvėje yra tarsi nematomas, bet smėlyje ar sniege lieka pėdsakai, kuriuos galima sujungti linija. O dviratis pats brėžia tą liniją, spausdamas dažus. Tai ir tapyba, ir atspaudas tuo pat metu. Vienintelis keblumas, kad tie darbai yra kelių metrų ilgio, sunku juos ir transportuoti, ir eksponuoti. Sukūriau juos vasarą Klaipėdoje, kur buvau išsinuomojęs didžiulį angarą.
Norėčiau, kad žiūrovų akistata su mano kūryba būtų emocinis, estetinis, juslinis, psichologinis nuotykis, išliekantis atmintyje. Tie darbai nėra techniškai sudėtingi, sakyčiau, visiškai elementarūs netgi primityvūs. Tiesa, visada yra šiokių tokių subtilybių, kurias išstudijuoju, eksperimentuodamas dirbtuvėje. Remiuosi tuo, kas man pačiam svarbu, kai dirbu, – savo pojūčiais, intuicija, emocijomis, generuojama energija. Kiekvieno iš mūsų vaizduotė yra individuali, nulemta patirties ir išsilavinimo, todėl žmonės mato ir jaučia skirtingai, – nenorėčiau to kontroliuoti.
Mano kūryba nėra optinis menas, nors kai kuriuos oparto elementus kartais panaudoju kaip struktūrą. Tiesiog sukuriu sąlygas rastis atsitiktinumams.
Nesidomiu kinetiniu menu. Man rūpi tik mano paties darbai ir kaip jie funkcionuoja. Nesigilinu, kaip tą daro kiti. Man įdomiau, kaip veikia menininko vaizduotė, o ne kokio nors aparato mechanika.
Dauguma mano darbų balansuoja ant išnykimo ribos. Tai neišvengiamai susiję su pasąmonine mirtingumo nuojauta. Aš neakcentuoju mirties kaip temos, tai būtų vulgaru, bet apeinu ją tarsi iš kitos pusės – sukurdamas negyvų elementų pusiausvyrą, priversdamas juos judėti čia ir dabar, išreiškiu to judėjimo laikinumą.
Gravitacija yra viena silpniausių jėgų fizikos pasaulyje, gyvenam pagal jos dėsnius – vaikštom, šokinėjam, važinėjam, skraidom. Bet ateis laikas, ir šita silpna jėga mus įveiks. Visus iki vieno. Kai kurie kinetiniai mano darbai tarsi priešinasi šiai universaliai jėgai, balansuoja, kad išliktų kiek galėdami ilgiau. Kitus gravitacija tarsi suformuoja.
Nekopijuoju gamtos, nemėgdžioju išorinio pasaulio. Mano darbai, vienijantys tam tikras priešpriešines jėgas, kontrastuojančias formas, lyg ir nieko nereprezentuoja, išskyrus pačius save. Nepaisant to, jie daro abstraktų vizualinį poveikį. Panašiai kaip smuikas, kuris dar nėra muzika, kol nepradedama juo griežti, taip ir mano objektai yra viso labo tik instrumentai, kol jie neįjungti į tinklą, neinstaliuoti. Bet, kai juos rodau, noriu, kad vizualinis poveikis būtų panašus į muzikos poveikį.“*
Vienoje galerijos salėje eksponuojami „Iliuminatoriai“, primenantys Mėnulio atvaizdą: „Čia sielos fragmentas. Atrodo, plokščias baltas blynas, bet priėję arčiau pamatome reljefą, dangaus sferą, romantišką dangaus kūną“, – sako autorius.
Dar vienas nepaprastai įspūdingas kūrinys – užburianti gyvo judančio miško iliuzija. Ž. Kempino paroda Vilniuje, „Vartų“ galerijoje, veiks iki vasario 3 dienos.
* „Nenorėčiau kontroliuoti žiūrovo vaizduotės“. Daiva Šabasevičienė kalbasi su Žilvinu Kempinu. Krantai. 2016, nr. 1, p. 38–45.
