V. Šerio monotipijos yra vienetiniai atspaudai ant popieriaus, kuriuose dėmesys skiriamas formaliosios meno kalbos, vizualios išraiškos problematikai – faktūrai, tekstūrai, spalvai, abstraktiems ar abstrahuotiems (gamtos, architektūros, portreto) motyvams.
Šių artefaktų eksponavimas yra sąmoningai atsitiktinis kuratoriaus veiksmas – remiantis tuo, kad dailininko V. Šerio palikimą saugojančios Juditos Šerienės namų beveik muziejinėje saugykloje 7 dešimtmečio viduriu datuojamų atspaudų pluoštas buvo ypatingai gausus. To meto mene atsitiktinumui taip pat teikta didelė reikšmė...
Dar viena (taip pat esminė) priežastis, kodėl žiūrovams rodomos menkai matytos V. Šerio moliotipijos, ta, kad jos savo tikslais ir siekiamybėmis, netgi iš dalies vaizdiškai („portretuojant“ savosios, kitokios, sovietinės aplinkos „pop“ įvaizdžius) koreliuojasi su kai kuriais tarptautiniais, laisvojo, Vakarų pasaulio meno reiškiniais, kuriuos stebėjo ir sekė, kiek tik buvo įmanoma, nonkomformistinio lietuviškojo meno atstovai.
1965 metais žymiausias pop meno atstovas Andy Warholas tapo ne ką mažiau žinomos grupės „The Velvet Underground“ vadybininku. Tais pačiais metais šis menininkas susipažino ir pradėjo bendradarbiauti su aktore Edie Sedgwick (netrukus suvaidinusia pirmojoje Burghesso „Prisukamo apelsino“ ekranizacijoje), tapusia Warholo filmografijos „vizitine kortele“. Šešiadešimt penktaisiais A. Warholas jau buvo sukūręs savo ikoninius kūrinius – JAV dolerių kupiūras, Coca-Cola buteliukus, Cambello sriubos skardines, į žiūrovus jau žvelgė „Trijų dalių Elvis“ ar Marilyn Monroe diptikas...
Kitoje geležinės uždangos pusėje, Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje, jos sostinėje Vilniuje tuo metu jau kūrė menininkas V. Šerys. Dar 1956 metais jis buvo baigęs Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija) ir įgijęs skulptūros ir tapybos išsilavinimą. 1965 metai – tai Šerio darbo mokslinėse restauravimo dirbtuvėse pabaiga. Menininkas jau buvo sukūręs jį skirtingose auditorijose išgarsinusius bronzinį Justino Mikučio (1961 m.) ir gipsinį kolūkiečio Alyzo (1962 m.) portretus, daugybės kitų kultūros bei meno veikėjų skulptūrinius atvaizdus.
1965 metais, kaip ir kurį laiką prieš tai, V. Šerys sukūrė gerą pluoštą monotipijų, jeigu ne savo forma ir plastika, motyvais ir naratyvu, tai bent esmine strategija (tiražavimas, multiplikavimas) artimų tam, ką kitame pasaulio krašte darė minėtasis A. Warholas. Esama daugybės skirtumų tarp Warholo ir Šerio (kad ir tai, jog vienas naudojo šilkografijos, kitas – moliotipijos technikas) tačiau būtent tas kadravimo ir dauginimo pobūdis juos vienija ir jungia. Tai yra ir puikus teiginio apie idėjų plevenimą ore (nepaisant dirbtinių pertvarų ar direktyvinių apribojimų) įrodymas.
V. Šerio monotipijų eksponavimas kamerinėje galerijos RA erdvėje taip pat yra konceptualus – tai primena sovietmečiu populiarią praktiką rengti parodas menininkų ir kultūrininkų namuose. Vytauto Šerio studija Užupyje taip pat buvo tokia neformali, alternatyvi galerinė erdvė.
