Rytų piligrimo poetikos pasaulis

Eg­zo­tiš­kas ir ku­pi­nas ro­man­ti­nio pa­slap­tin­gu­mo Ry­tų pa­sau­lis se­niai trau­kia dau­ge­lį Va­ka­rų meninin­kų ir in­te­lek­tu­a­lų. Są­vo­ka Ry­tai, sa­ko pran­cū­ziš­ko­jo in­te­lek­tu­a­liz­mo sim­bo­lis P. Valéry, yra tar­si „bran­ge­ny­bė“. Ry­tų il­ge­sį le­mia ne tik Azi­jo­je glū­din­čios ci­vi­li­za­ci­jos iš­ta­kos, uni­ka­lios kul­tū­ros, religi­jos, me­no for­mos, šimt­me­čius gai­vi­nu­sios Eu­ro­pą, bet ir su­vo­ki­mas, jog, pri­si­lies­da­mi prie Ry­tų kul­tū­rų ver­smių, su­švel­ni­na­me va­ka­rie­tiš­ką­jį ra­cio­na­liz­mą, mer­kan­ti­liz­mą, su­ran­da­me tai, ko tuo me­tu la­biau­siai stin­ga.

Azi­jos kul­tū­ros Va­ka­ruo­se ver­ti­na­mos ne­re­tai ne­igia­mai – re­gi­ma tai, kas šo­ki­ruo­ja, iš­mu­ša iš vė­žių. Ta­da spon­ta­niš­kai ky­la no­ras prie­šin­tis ir at­mes­ti ne­įpras­tus reiš­ki­nius. Tai pri­mi­ty­viau­sia re­ak­ci­ja, ku­rią le­mia ri­bo­ti mąs­ty­mo ir ide­o­lo­gi­niai ste­re­o­ti­pai, už­si­sklen­di­mas sa­vo­sios kul­tū­ros ver­ty­bių siste­mo­je, bi­jo­ji­mas „ki­to­kių“, ne­pa­žįs­ta­mų da­ly­kų. Ki­ta re­ak­ci­ja – at­sar­gi, lū­kes­tin­ga, rei­ka­lau­jan­ti įsijaus­ti ir kul­tū­ras in­ter­pre­tuo­ti her­me­neu­tiš­kai. Ta­da „sve­ti­mos“ ver­ty­bės pa­ma­žu įtrau­kia­mos į savą­ją sis­te­mą, ir tai lai­duo­ja kul­tū­rų dia­lo­gą. Yra ir tre­čia nuo­sta­ta – Ry­tų kul­tū­ro­se ieš­ko­ti ki­to­kių ver­ty­bių, sie­kiant iš­plės­ti ir pra­tur­tin­ti sa­vo mąs­ty­mą, kul­tū­rą, ver­ty­bes.

Paulius Normantas

Kaip tik to­kį san­ty­kį su Ry­tų kul­tū­ro­mis puo­se­lė­jo ke­liau­to­jas ir fo­to­gra­fas Pau­lius Nor­man­tas. Gra­žiai įpa­kuo­tų kul­tū­ros su­ro­ga­tų, mass me­dia fik­ci­jų, si­mu­liak­rų vieš­pa­ta­vi­mo lai­kais am­ži­nų­jų kultūros ver­ty­bių ieš­kan­čios šios as­me­ny­bės gy­ve­ni­mas ir kū­ry­ba ža­vi vien­ti­su­mu. Jis yra atgavusios ne­pri­klau­so­my­bę, at­vi­ros pa­sau­liui Lie­tu­vos pi­lie­tis, jau­čian­tis at­sa­ko­my­bę už tai, kas vyks­ta mus supan­čia­me pa­sau­ly­je, dva­si­nę žmo­nių bū­se­ną. Sa­vo kū­ri­niais, ofi­cia­liais pa­reiš­ki­mais, da­ly­vau­da­mas ak­ci­jo­se, gi­nan­čio­se pa­verg­tų tau­tų tei­ses, jis pro­tes­tuo­ja prieš pa­ver­gi­mą, prie­var­tą, ape­liuo­ja į žmo­nių so­li­da­ru­mą ir pi­lie­tiš­ku­mą.


P. Normantas: mažos tautos žmonės neturi teisės būti bailūs

Vie­na­me in­ter­viu po vals­ty­bi­nio ap­do­va­no­ji­mo – Ge­di­mi­no or­di­no įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos Nor­man­tas sa­kė: „Aš gi­miau ma­žo­je tau­to­je. Di­de­lių tau­tų sū­nūs ir duk­te­rys ga­li bū­ti ir at­sar­ges­ni. Ma­žos tau­tos žmo­nės ne­tu­ri tei­sės bū­ti bai­lūs. Jie pri­va­lo jaus­ti so­li­da­ru­mą ir mo­ra­liai pa­rem­ti en­gia­mas ir kenčian­čias tau­tas“. Pa­grin­di­nės gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos nuo­sta­tos ro­do Nor­man­tą esant hu­ma­nis­ti­nės kul­tū­ros ša­li­nin­ką, tie­sian­tį sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mo til­tus tarp Ry­tų ir Va­ka­rų tau­tų.

Nor­man­to fo­to­gra­fi­jų cik­lai tar­si iš­plė­šia iš bū­ties srau­to es­min­giau­sius is­to­ri­nio Ti­be­to, Ne­pa­lo, Kaš­my­ro, Kam­pu­či­jos tau­tų, Igar­kos kraš­to, en­cų, nen­cų, ug­rų-fi­nų ir dau­ge­lio ki­tų et­ni­nių gru­pių gyveni­mo frag­men­tus. Šios fo­to­epo­pė­jos – ne tik lakš­tuo­se įam­žin­ti ke­lio­nių, as­me­ni­nės pa­tir­ties įspū­džiai, bet ir di­džiai ver­tin­gi uni­ka­lių tau­tų kul­tū­ros is­to­ri­jos, ant­ro­po­lo­gi­jos, et­no­gra­fi­jos fo­to­me­no is­to­ri­jos do­ku­men­tai. Nor­man­to jau du de­šimt­me­čius „ra­šo­ma­me“ dau­ge­lio eg­zo­tiš­kų Ry­tų tau­tų ir et­ni­nių gru­pių fo­to­met­raš­ty­je – daug svar­bių is­to­ri­jos fak­tų, de­ta­lių, spal­vin­gų per­so­na­žų, nyks­tan­čių kul­tū­rų pėd­sa­kų, ku­riuos la­bai svar­bu šian­dien pri­min­ti pa­sau­liui. Tik kol kas jo met­raš­ti­nės fo­to­epo­pė­jos reikš­mė at­ei­čiai dar men­kai su­vo­kia­ma.

Paulius Normantas
Foto: Organizatorių archyvas

Su­dė­tin­gas, įvai­ria­ly­pis Ry­tų kul­tū­ros pa­sau­lis Va­ka­rams ne­re­tai at­si­skleis­da­vo ki­taip „ap­vers­ta“ verty­bių sis­te­ma, ka­dan­gi abst­rak­čiai trak­tuo­ja­muo­se Ry­tuo­se va­ka­rie­čiai ieš­ko­da­vo sa­vų stereotipų pro­jek­ci­jų ir su­ras­da­vo tai, ko jiems sti­go ar no­rė­jo­si re­gė­ti, įtvir­ti­nant sa­vą­ją ver­ty­bių siste­mą. Šitai lė­mė po­žiū­rį į Ry­tus, kaip į „ste­buk­lin­gą veid­ro­dį“, pa­de­dan­tį iš­vys­ti ir su­pras­ti sa­ve, pa­si­tel­kiant prie­šin­gą at­vaiz­dą bei ver­ty­bes. Nor­man­tui ne­bū­din­ga to­kia eu­ro­cen­tri­nė nuo­sta­ta. Susi­dū­ręs su Ry­tų tau­tų ver­ty­bių sis­te­mo­mis, jis sie­kė įsi­skverb­ti į jas, su­vok­ti es­mę.

Pa­si­ė­męs ke­lias fo­to­ka­me­ras jis ke­liau­davo į to­li­mus Azi­jos kraš­tus, sten­gesi nuo­trau­ko­se už­fik­suo­ti pa­li­ki­mą tų ne­gau­sių „mar­gi­na­li­nių“ tau­tų ar et­ni­nių gru­pių, ku­rioms itin ak­tu­a­lu iš­sau­go­ti tau­ti­nį ir kul­tū­ri­nį ta­pa­tu­mą ar tie­siog iš­lik­ti. Ci­vi­li­zuo­tų pa­sau­lių pa­kraš­čiuo­se, at­skir­to­se ge­og­ra­fi­nė­se erd­vė­se gy­vuo­jan­čioms kul­tū­roms bū­din­gas ne tik ar­tė­ji­mas prie ki­tų sa­vi­i­den­ti­fi­ka­ci­jos cen­trų, bet ir ne­pa­pras­tas dau­ge­lio ar­cha­jiš­kų tra­di­ci­nės kul­tū­ros for­mų kon­ser­va­ty­vu­mas.


Ėjimas tolyn jam buvo savęs įtvirtinimo būdas

Per pas­ta­ruo­sius du de­šimt­me­čius fo­to­gra­fas su­ren­gė dau­gy­bę eks­pe­di­ci­jų į Ti­be­tą, Ne­pa­lą, In­di­ją, Kam­pu­či­ją, Ki­ni­ją, Ku­ri­lų sa­las, Je­ni­se­jaus ba­sei­ną, ap­lan­kė vi­sas ug­rų-fi­nų tau­te­les. Ke­liau­da­mas pa­ty­rė dva­sios skry­džių ir vi­siš­ko jė­gų iš­se­ki­mo bei nu­si­vy­li­mo aki­mir­kų. Su­grį­žęs į na­mus ir sutvarkęs su­kaup­tą me­džia­gą, vėl rink­da­vo lė­šas ir reng­da­vo­si nau­jai ke­lio­nei. Ry­tų tau­tų kul­tū­ros, to­li­mų kraš­tų gam­ta ta­po jo įkvė­pi­mo šal­ti­niu ir dva­si­nės sa­vas­ties da­limi. Ke­lio­nės, „bu­vi­mas kelyje“, ėji­mas vis to­lyn, įvei­kiant anks­tes­nes ri­bas, Pau­liui buvo ir at­si­nau­ji­ni­mo, ir sa­vęs įtvir­ti­ni­mo bū­das.

„Vėl, – ra­šo jis 1993 m. lie­pos 11 d. die­no­raš­ty­je, – vy­nio­ju be­ga­li­nį Hi­ma­la­jų ke­lio siū­lą. Mig­los bei snie­gy­nai lai­ko ap­ka­bi­nę kal­nų vir­šū­nes, ir ne­tru­kus iš­girs­tu bai­siai krio­kiant aukš­tai vir­šum rū­kų: lyg Hi­ma­la­jų de­mo­nai staug­tų, puo­tau­tų, kvies­tų į sve­čius ir mir­tį. Kaip Odi­sė­jas ne­ga­liu pa­ju­dė­ti iš vietos, ge­rai, kad pla­ti upė ski­ria ma­ne ir bai­sias vir­šū­nes, ku­pi­nas ne­že­miš­kų gar­sų. Koš­ma­riš­kos ir nuo­sta­bios mi­nu­tės! Daug dar kar­tų su­sto­ju ir sun­kiai pri­si­ver­čiu ei­ti to­liau, nes šau­kia…“ Nenusiženg­da­mi tie­sai ga­li­me teig­ti, kad var­gu ar yra koks ki­tas žmo­gus, pri­lygs­tan­tis Nor­man­tui į Azi­jos re­gio­nus su­reng­tų eks­pe­di­ci­jų gau­sa, su­dė­tin­gu­mu ir iš jų at­ga­be­na­mos uni­ka­lios tūkstančiuo­se fo­to­juos­tų įam­žin­tos vaiz­di­nės me­džia­gos įvai­ro­ve.

Paulius Normantas

Nor­man­tas ir Ry­tai – ne­at­sie­ja­mi. Į šį vi­ta­liš­kos dva­sios ku­pi­ną Ry­tų pi­lig­ri­mą ga­li­ma žvelg­ti įvai­riai: vie­nus er­zi­na jo mak­si­ma­liz­mas ir be­kom­pro­mi­siš­ku­mas, gi­nant pa­verg­tų tau­tų tei­ses, aist­rin­ga mei­lė Ry­tų ša­lių kul­tū­roms, gam­tai, ki­tus – kon­tro­ver­siš­ki pa­si­sa­ky­mai, kar­ti iro­ni­ja, tre­čius – ne­įpras­tas sės­liam lie­tu­viui kla­jo­nių po­trau­kis, įsi­są­mo­nin­tas kaip ne­iš­ven­gia­mos lem­ties žen­klas. „Ke­lio­nė, – sa­ko jis, – tai per­ga­lė prieš ne­vil­tį, nu­si­vy­li­mą ir mir­tį“. Jis pri­klau­so ypa­tin­gai pi­lig­ri­mų vie­ni­šių, me­ni­nin­kų at­si­sky­rė­lių kas­tai, ku­rių gy­ve­ni­mo sti­lius, mąs­ty­mas ir kū­ry­ba glau­džiai sie­ja­si. Jis ke­lia sau mak­si­ma­lis­ti­nius rei­ka­la­vi­mus – au­ten­tiš­kai kū­ry­bai bū­ti­na nuo­lat siek­ti vis dau­giau, ri­zi­kuo­ti, ei­ti pir­myn sun­kiais ke­liais.


Pakeitė daugybę profesijų

Bai­gęs Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, pa­kei­tė dau­gy­bę pro­fe­si­jų, iš­siug­dė as­ke­tiš­kus bū­do bruo­žus, su­ge­bė­ji­mą pa­si­ten­kin­ti ma­žu. Nor­man­to ide­a­las ar­ti­mas da­ois­tų aukš­ti­na­mam me­ni­nin­kui kla­jo­to­jui, ku­ris yra at­vi­ras pa­sau­liui, jo nuo­la­tos be­si­kei­čian­čiam gro­žiui. To­kia as­me­ny­bė gy­ve­na, mąs­to ir ku­ria spon­ta­niš­kai, at­si­ri­bo­da­ma nuo so­cia­li­nių dog­mų, ci­vi­li­za­ci­jos tei­kia­mų pa­to­gu­mų, sąmonę kaustančių sche­mų, ne­gal­vo­da­ma apie ma­te­ria­li­nių tur­tų kau­pi­mą, at­me­ta tai, kas truk­do bū­ties pilnat­vės po­jū­čiui, na­tū­ra­liai sa­vi­raiš­kai.

Veng­da­mas puoš­nios re­to­ri­kos Nor­man­tas sa­vo san­tū­riais ry­tie­tiš­kų fo­to­epo­pė­jų cik­lais tar­si sugrąži­na pra­ras­to ro­jaus pa­sau­lį, ku­ria­me žmo­gus su­gy­ve­na su gam­ta, iš­mo­kęs pri­si­tai­ky­ti prie jos stichi­jų. Jo lakš­tuo­se svar­biau­sia ne vi­suo­met ma­lo­ni gy­ve­ni­mo pro­za, dra­ma­tiš­kos ko­li­zi­jos, sudėtingos gy­ve­ni­mo ir mir­ties me­ta­mor­fo­zės. „Daug me­tų kla­jo­da­mas Hi­ma­la­juo­se, – pri­si­pa­žino jis, – aš su­pra­tau, kad mir­tis čia yra gy­vy­bės pa­vi­da­las“. Šie du da­ly­kai fo­to­lakš­tuo­se pa­ro­do­mi kaip vien­ti­sos bū­ties ap­raiš­kos.


Objektyvą kreipdavo į paprastus žmones

Au­to­rius ob­jek­ty­vą pir­miau­sia nu­krei­pia į pa­pras­tus žmo­nes, gy­ve­nan­čius sa­vo­je ap­lin­ko­je. In­ty­mio­se, jaut­raus psi­cho­lo­giz­mo ku­pi­no­se nuo­trau­ko­se są­mo­nin­gai iš­veng­ta iš­ori­nio de­kla­ra­ty­vu­mo, pi­gių efek­tų, jau­čia­mas po­trau­kis į as­ke­tiš­ką me­ta­fo­rų, pus­to­nių kal­bą. Su mei­le ir nuo­šir­džiu dė­me­siu jis žvel­gia į iš­ny­ku­sių ai­nių kul­tū­ros re­lik­tus, nyks­tan­čių en­cų, nga­na­sa­nų, nen­cų, vo­tų, ly­vių, vep­sų, spar­čiai pra­ran­dan­čių tau­ti­nį ta­pa­tu­mą ir kal­bą, ug­rų-fi­nų tau­tų pa­sau­lį, ste­bi Ti­be­to tra­di­ci­nių kultūros for­mų iri­mą. Iš jo fo­to­lakš­tų, tar­si prie­kaiš­tau­da­mi mums, žvel­gia pa­smerk­ti pra­ran­dan­čių at­ei­ties per­spek­ty­vas uni­ka­lių ne­gau­sių tau­te­lių „pas­ku­ti­niai mo­hi­ka­nai“. Nor­man­to cik­lai skam­ba kaip re­qui­em iš­ny­ku­sioms ir nyks­tan­čioms tau­toms, prie­kaiš­tau­jan­tis ir ver­čian­tis su­si­mąs­ty­ti apie pa­ra­dok­sa­lius ci­vi­li­za­ci­jos rai­dos klyst­ke­lius.

Paulius Normantas
Foto: Organizatorių archyvas

Tai – kon­cep­tu­a­lus me­nas, fik­suo­jan­tis uni­ka­lius kul­tū­ros reiš­ki­nius. Au­to­rius ven­gia pri­mes­ti sa­vo kri­te­ri­jus. Ža­vi ne tik įvai­rias kas­die­nio gy­ve­ni­mo aki­mir­kas su­stab­džiu­sių fo­to­lakš­tų me­niš­ku­mas, su­ges­ty­vu­mas, sub­ti­li me­ta­fo­rų, sim­bo­lių kal­ba, bet ir bran­džiai as­me­ny­bei bū­din­gas su­ge­bė­ji­mas pla­čiai, be ra­si­nių ir ide­o­lo­gi­nių ste­re­o­ti­pų ver­tin­ti ki­tų tau­tų gy­ve­ni­mą ir pa­ste­bė­ti ne tik skir­tu­mus, bet ir gi­mi­nys­tę bei vi­siems svar­bias dva­si­nes ver­ty­bes. Ge­riau­siuo­se nuo­trau­kų cik­luo­se jis jaut­riai per­tei­kia nyks­tan­čių tau­tų tra­ge­di­ją, ken­čian­čių žmo­nių skaus­mą, vil­tis, me­di­ta­ci­jų ir dva­si­nio nušviti­mo aki­mir­kas. Čia ne­ti­kė­tai at­si­ve­ria nau­jos lai­ko ir erd­vės di­men­si­jos, „ki­tos“ tau­tos dra­ma tam­pa sa­va, su­pran­ta­ma. Žvelg­da­mas į lakš­tuo­se įam­žin­tų žmo­nių vei­dus, jų gy­ve­na­mo­sios erd­vės de­ta­les, vi­sur re­gi tra­di­ci­nių gy­ve­ni­mo nor­mų iri­mo pėd­sa­kus, at­si­ve­rian­čias ne­bū­ties pra­gar­mes.

Me­ni­nin­kas sa­vo kū­ri­niais ver­čia su­si­mąs­ty­ti, ko­kia ak­tu­a­li šian­dien, kul­tū­rų ni­ve­lia­ci­jos ir standartiza­ci­jos lai­kais, ne­gau­sių tau­tų iš­li­ki­mo, iš­gy­ve­ni­mo, jų kul­tū­ros lo­by­no iš­sau­go­ji­mo problema. Ši na­tū­ra­liai, be iš­ori­nio pa­to­so pa­ro­do­ma hu­ma­nis­ti­nė po­zi­ci­ja yra la­bai svar­bi šian­dien, kai so­čios var­to­to­jų vi­suo­me­nės sa­vo ci­niš­ku abe­jin­gu­mu, ty­lė­ji­mu pa­lai­mi­na če­čė­nų, kur­dų, tibetieči ir ki­tų tau­tų ge­no­ci­dą, pa­lie­ka iš­ki­liau­siems šių sa­vo žmo­giš­ką oru­mą gi­nan­čių tau­tų at­sto­vams tei­sę tik iš­di­džiai mir­ti.

Nor­man­to nuo­trau­ko­se daug iš­virkš­ti­nės, tam­sios, pa­pras­tai ne­ro­do­mos gy­ve­ni­mo pu­sės įvaiz­džių, skaus­mo, psi­cho­lo­gi­nės įtam­pos, de­struk­ci­jos, pa­smerk­tu­mo nuo­jau­tos. Gy­ve­ni­mas čia sle­gia­mas mir­ties žen­klų, nuo­lat jau­čia­mas jos bau­gi­nan­tis ar­tu­mas. Fo­to­gra­fas yra su pa­že­min­tai­siais, skriaudžia­mai­siais iš­gy­ve­nan­čiais žmo­gaus bū­ties tra­giz­mą. Nor­man­tas kaip tik­ras meist­ras sub­ti­liai jau­tė ne­ti­kė­tos kom­po­zi­ci­jos, iš­raiš­kin­gos de­ta­lės svar­bą, jis su­ge­bėjo ras­ti ide­a­lų san­ty­kį su fo­tografuo­ja­mu ob­jek­tu, ma­ty­ti ki­tiems ne­re­gi­mas spal­vas, to­nus, pus­to­nius, gir­dė­ti ne­gir­di­mą bū­ties mu­zi­ką. Jis at­sai­niai žvel­gė į iš­ori­nes gro­žio for­mas ir po ža­viu ap­val­ka­lu ieš­ko gel­mi­nės es­mės. Pau­liui labiau rū­pėjo gy­ve­ni­mo drus­kos pil­na pa­pras­tu­mo es­te­ti­ka ir na­tū­ra­lus aris­tok­ra­tiz­mas.

Rytų kultūros metraštininkas

Itin sub­ti­liai jis per­tei­kė gam­tos gro­žį. Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­dan­čia at­si­tik­ti­ne, ne­reikš­min­ga de­ta­le, frag­men­tu jis su­gėjo daug pa­sa­ky­ti. Gam­ta Nor­man­to cik­luo­se – na­tū­ra­li, žmo­gų pri­glau­džian­ti ir jo dva­siai ar­ti­ma sti­chi­ja. Ti­be­to plokš­čia­kal­nio Hi­ma­la­jų ir Je­ni­se­jaus ba­sei­no žmo­nių gy­ve­ni­mo vaizdus jis iš­ryš­ki­na juos su­pan­čios as­ke­tiš­kos ir at­šiau­rios gam­tos ypa­tu­mais. Ti­be­to cik­lams svarbios ar­chi­tek­tū­ros ir in­ter­je­ro de­ta­lės. Pa­grin­di­niai Nor­man­to nuo­trau­kų cik­lų he­ro­jai (be daugelio pui­kių pei­za­žų) yra žmo­nės, tiks­liau – pa­sau­lio skaus­mą su­kau­pu­sios ir iš­raiš­kin­gai rodančios jų akys. Akys – ne tik žmo­gaus sie­los veid­ro­dis, jos iš­kal­bin­giau­siai by­lo­ja apie žmo­gaus bū­ties tra­pu­mą ir tra­giš­ku­mą.

Paulius Normantas

Nor­man­to nuo­trau­kų al­bu­mas „Bud­hos vai­kai: la­da­kie­čiai-zans­ka­rie­čiai, mus­tan­gie­čiai, dol­pie­čiai“ skir­tas sun­kiau­siai pri­ei­na­mo kal­nuo­to Azi­jos re­gio­no, kur sie­ja­si Ti­be­tas, Ne­pa­las, In­di­ja, tau­tų gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bei ir jas su­pan­čiai di­din­gai gam­tai. At­skir­to nuo iš­ori­nio pa­sau­lio, dar be­veik ne­pa­veik­to da­bar­ti­nės tech­no­ge­ni­nės ci­vi­li­za­ci­jos re­gio­no kul­tū­ros for­mos ar­cha­jiš­kos ir gry­nos. Šeš­to­ji per pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį eks­pe­di­ci­ja po tuos kraš­tus pa­rei­ka­la­vo di­džiu­lių fi­zi­nių jė­gų, ri­zi­kos ir va­lios. „Ne­su­skai­čiuo­ja­ma dau­gy­bė mal­dos vė­lia­vų ke­lio­nė­se už­grū­din­tus ke­liau­to­jus, pa­sau­lio pi­lie­čius kvie­čia už­suk­ti į Mus­tan­go ka­ra­lys­tę, esan­čią Ne­pa­le, – ra­šo die­no­raš­ty­je Nor­man­tas. – Ta­čiau 1997 m. to­kių „tur­tuo­lių“ ir lai­min­gų­jų bu­vo ma­žiau nei še­ši šim­tai“.

Pojūčiais alsuojantys fotolakštai

Nor­man­tas pri­si­pa­žino, jog nuo­trau­kas ku­ria sun­kiai, jos ne­lyg per­smelk­tos ait­riais krau­jo ir pra­kai­to kva­pais. Šiuos žo­džius, kal­bė­da­mi apie me­ni­nin­ko kū­ry­bos pro­ce­są, ga­li­me var­to­ti, ne­nu­si­ženg­da­mi tie­sai – tie­sio­gi­ne ir per­kel­ti­ne pras­me. Dau­ge­lis nuo­trau­kų bu­vo pa­da­ry­tos ke­liau­jant di­džiu­lia­me aukš­ty­je, le­dy­nais („su­skir­du­sio­mis me­di­nė­mis ran­ko­mis kei­čiant fo­to­juos­tas, ne­re­tai var­vė­da­vo krau­jas“). „Su Ti­be­to kal­nais, – ra­šo jis die­no­raš­ty­je, – su­si­ti­kau po il­gos per­trau­kos. Iš­vys­tos horizon­te kal­nų vir­ti­nės, kaip ir gra­žios mer­gai­tės jau­nys­tė­je, ke­lia ap­gau­lin­gą įspū­dį. Tu ver­žies, sku­bi juos ap­ka­bin­ti, jie vi­sai čia pat, bet ten­ka vi­są die­ną spė­riai ei­ti ar va­žiuo­ti, kol ge­riau­siu at­ve­ju va­ka­rop pa­sie­ki kal­nų pa­pė­dę. O kar­tais tik­tai ki­tą die­ną“. Pri­si­tai­ky­mas prie vie­ti­nių gy­ven­to­jų gyvenimo rit­mo, pa­pro­čių, tie­sio­gi­nis ben­dra­vi­mas su jais pa­de­da Nor­man­tui įsi­skverb­ti į to­li­mų Tibe­to ir Himala­jų tau­tų dva­sią, su­tei­kia jo nuo­trau­kų cik­lams ypa­tin­gą įtai­gu­mą ir au­ten­tiš­ku­mą.

Sim­bo­li­nė, o sy­kiu ir kon­cep­tu­a­li pas­ta­rų­jų ke­tu­rių cik­lų ašis yra di­din­gas, am­ži­no snie­go ke­pu­re už­deng­tas šven­ta­sis Kang Rin­po­chės (Kai­la­šo) kal­nas Va­ka­rų Ti­be­te. Kal­nai, uo­los, plokš­čia­kal­nius ir kal­na­gūb­rius rai­žan­tys kan­jo­nai, slė­niai, ku­riuo­se tarps­ta pa­bi­ros gy­ven­vie­tės, – tai šio Hi­ma­la­jų regio­no ma­žu­ly­čių tau­te­lių bū­ties erd­vė. Į ho­ri­zon­tą už­go­žian­čių kal­nų vieš­pa­ti­ją už­kly­dęs žmo­gus yra pri­vers­tas tai­ky­tis prie ap­lin­kos. Žmo­gus čia nuo­la­tos jau­čia gam­tos sti­chi­jų al­sa­vi­mą, ku­rį atpažįs­ta­me Nor­man­to por­tre­tuo­ja­mų žmo­nių vė­jo nu­gai­rin­tuo­se vei­duo­se, šven­tyk­lo­se, daik­tuo­se. Ikibudistinė Hi­ma­la­jų tau­tų mi­to­lo­gi­ja pa­rem­ta šven­tų kal­nų ir uo­lų kul­tais. Kal­nai ir uo­los – tai aukščiau­sios die­vy­bės, gy­ve­nan­čios pa­na­šiai, kaip žmo­nės. Jų die­viš­kos es­mės at­spin­dys yra totemi­niai Himalajų tau­tų gy­vū­nai – ja­kas, šuo, ar­klys, gy­va­tė, tig­ras. Net VI a. ėmęs sklis­ti budizmas nepajėgė pa­keis­ti ar­cha­jiš­kų ti­kė­ji­mų ir įtrau­kė juos į vie­ti­nes bu­dis­ti­nės re­li­gi­jos sis­te­mas.

Paulius Normantas

Nor­man­to fo­to­lakš­tuo­se pir­miau­sia kal­ba po­jū­čiai, jus­liš­kai su­vo­kia­mos ar­chi­tek­tū­ros de­ta­lės, dra­bu­žių klos­tės, žmo­nių fi­gū­ros, vei­dai. Net di­din­gi Hi­ma­la­jų kal­nų si­lu­e­tai, su­si­lie­jan­tys su kos­mi­ne erd­ve, iš­lai­ko jus­liš­ku­mo ir me­džia­giš­ku­mo ele­men­tus. Fo­to­gra­fas dė­me­sį su­tel­kia ne į eg­zo­tiš­kas et­no­gra­fi­nes de­ta­les, o į iš­kal­bin­gus, rim­ties ku­pi­nus žmo­nių vei­dus, by­lo­jan­čius apie mums ne­ži­no­mus li­ki­mus. Įam­žin­ti šį rūs­tų Hi­ma­la­jų tau­te­lių pa­sau­lį, ku­pi­ną kas­die­ny­bės po­eti­kos, – va­di­na­si, pra­tęs­ti jo eg­zis­ta­vi­mą ir su­teik­ti jam is­to­ri­nę pras­mę.

Ypa­tin­go au­ten­tiš­ku­mo Hi­ma­la­jų ir ti­be­tie­tiš­kiems cik­lams, net­gi, sa­ky­čiau, kon­cep­tu­a­liai nau­ją di­men­si­ją su­tei­kia fo­to­lakš­tus pa­pil­dan­čios sod­rios min­tys, po­eti­nės pa­ra­fra­zės, fi­lo­so­fi­nė re­flek­si­ja, in­ty­miuo­se ke­lio­nių die­no­raš­čiuo­se už­fik­suo­ti aki­mir­kos įspū­džiai. Čia aky­lą fo­to­gra­fo žvilgs­nį ir kad­ro erd­vę ne­ti­kė­tai pra­ple­čia fi­lo­so­fi­nė bei po­eti­nė re­flek­si­ja. Taik­laus žo­džio Nor­man­tas ieš­ko il­gai, rū­pes­tin­gai, sa­vo teks­tus ir afo­riz­mus šli­fuo­ja tar­si ak­mens lui­tus. „No­riu, – sa­kydavo jis, – kad žo­dis sver­tų bent šim­tą to­nų“. Ši­tai yra at­sa­kin­go po­žiū­rio į gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą iš­raiš­ka, liu­di­jan­ti, jog vos ne me­ta­fi­zi­nę pras­mę įgau­nan­čios ke­lio­nės į Ry­tų ša­lis su­vo­kia­mos kaip lem­tin­gas žmo­nes ir tau­tas su­ar­ti­nan­tis triū­sas.