Egzotiškas ir kupinas romantinio paslaptingumo Rytų pasaulis seniai traukia daugelį Vakarų menininkų ir intelektualų. Sąvoka Rytai, sako prancūziškojo intelektualizmo simbolis P. Valéry, yra tarsi „brangenybė“. Rytų ilgesį lemia ne tik Azijoje glūdinčios civilizacijos ištakos, unikalios kultūros, religijos, meno formos, šimtmečius gaivinusios Europą, bet ir suvokimas, jog, prisiliesdami prie Rytų kultūrų versmių, sušvelniname vakarietiškąjį racionalizmą, merkantilizmą, surandame tai, ko tuo metu labiausiai stinga.
Azijos kultūros Vakaruose vertinamos neretai neigiamai – regima tai, kas šokiruoja, išmuša iš vėžių. Tada spontaniškai kyla noras priešintis ir atmesti neįprastus reiškinius. Tai primityviausia reakcija, kurią lemia riboti mąstymo ir ideologiniai stereotipai, užsisklendimas savosios kultūros vertybių sistemoje, bijojimas „kitokių“, nepažįstamų dalykų. Kita reakcija – atsargi, lūkestinga, reikalaujanti įsijausti ir kultūras interpretuoti hermeneutiškai. Tada „svetimos“ vertybės pamažu įtraukiamos į savąją sistemą, ir tai laiduoja kultūrų dialogą. Yra ir trečia nuostata – Rytų kultūrose ieškoti kitokių vertybių, siekiant išplėsti ir praturtinti savo mąstymą, kultūrą, vertybes.
Kaip tik tokį santykį su Rytų kultūromis puoselėjo keliautojas ir fotografas Paulius Normantas. Gražiai įpakuotų kultūros surogatų, mass media fikcijų, simuliakrų viešpatavimo laikais amžinųjų kultūros vertybių ieškančios šios asmenybės gyvenimas ir kūryba žavi vientisumu. Jis yra atgavusios nepriklausomybę, atviros pasauliui Lietuvos pilietis, jaučiantis atsakomybę už tai, kas vyksta mus supančiame pasaulyje, dvasinę žmonių būseną. Savo kūriniais, oficialiais pareiškimais, dalyvaudamas akcijose, ginančiose pavergtų tautų teises, jis protestuoja prieš pavergimą, prievartą, apeliuoja į žmonių solidarumą ir pilietiškumą.
P. Normantas: mažos tautos žmonės neturi teisės būti bailūs
Rytų kultūros metraštininkas
Itin subtiliai jis perteikė gamtos grožį. Iš pirmo žvilgsnio atrodančia atsitiktine, nereikšminga detale, fragmentu jis sugėjo daug pasakyti. Gamta Normanto cikluose – natūrali, žmogų priglaudžianti ir jo dvasiai artima stichija. Tibeto plokščiakalnio Himalajų ir Jenisejaus baseino žmonių gyvenimo vaizdus jis išryškina juos supančios asketiškos ir atšiaurios gamtos ypatumais. Tibeto ciklams svarbios architektūros ir interjero detalės. Pagrindiniai Normanto nuotraukų ciklų herojai (be daugelio puikių peizažų) yra žmonės, tiksliau – pasaulio skausmą sukaupusios ir išraiškingai rodančios jų akys. Akys – ne tik žmogaus sielos veidrodis, jos iškalbingiausiai byloja apie žmogaus būties trapumą ir tragiškumą.
Normanto nuotraukų albumas „Budhos vaikai: ladakiečiai-zanskariečiai, mustangiečiai, dolpiečiai“ skirtas sunkiausiai prieinamo kalnuoto Azijos regiono, kur siejasi Tibetas, Nepalas, Indija, tautų gyvenimo kasdienybei ir jas supančiai didingai gamtai. Atskirto nuo išorinio pasaulio, dar beveik nepaveikto dabartinės technogeninės civilizacijos regiono kultūros formos archajiškos ir grynos. Šeštoji per pastarąjį dešimtmetį ekspedicija po tuos kraštus pareikalavo didžiulių fizinių jėgų, rizikos ir valios. „Nesuskaičiuojama daugybė maldos vėliavų kelionėse užgrūdintus keliautojus, pasaulio piliečius kviečia užsukti į Mustango karalystę, esančią Nepale, – rašo dienoraštyje Normantas. – Tačiau 1997 m. tokių „turtuolių“ ir laimingųjų buvo mažiau nei šeši šimtai“.
Pojūčiais alsuojantys fotolakštai
Normantas prisipažino, jog nuotraukas kuria sunkiai, jos nelyg persmelktos aitriais kraujo ir prakaito kvapais. Šiuos žodžius, kalbėdami apie menininko kūrybos procesą, galime vartoti, nenusižengdami tiesai – tiesiogine ir perkeltine prasme. Daugelis nuotraukų buvo padarytos keliaujant didžiuliame aukštyje, ledynais („suskirdusiomis medinėmis rankomis keičiant fotojuostas, neretai varvėdavo kraujas“). „Su Tibeto kalnais, – rašo jis dienoraštyje, – susitikau po ilgos pertraukos. Išvystos horizonte kalnų virtinės, kaip ir gražios mergaitės jaunystėje, kelia apgaulingą įspūdį. Tu veržies, skubi juos apkabinti, jie visai čia pat, bet tenka visą dieną spėriai eiti ar važiuoti, kol geriausiu atveju vakarop pasieki kalnų papėdę. O kartais tiktai kitą dieną“. Prisitaikymas prie vietinių gyventojų gyvenimo ritmo, papročių, tiesioginis bendravimas su jais padeda Normantui įsiskverbti į tolimų Tibeto ir Himalajų tautų dvasią, suteikia jo nuotraukų ciklams ypatingą įtaigumą ir autentiškumą.
Simbolinė, o sykiu ir konceptuali pastarųjų keturių ciklų ašis yra didingas, amžino sniego kepure uždengtas šventasis Kang Rinpochės (Kailašo) kalnas Vakarų Tibete. Kalnai, uolos, plokščiakalnius ir kalnagūbrius raižantys kanjonai, slėniai, kuriuose tarpsta pabiros gyvenvietės, – tai šio Himalajų regiono mažulyčių tautelių būties erdvė. Į horizontą užgožiančių kalnų viešpatiją užklydęs žmogus yra priverstas taikytis prie aplinkos. Žmogus čia nuolatos jaučia gamtos stichijų alsavimą, kurį atpažįstame Normanto portretuojamų žmonių vėjo nugairintuose veiduose, šventyklose, daiktuose. Ikibudistinė Himalajų tautų mitologija paremta šventų kalnų ir uolų kultais. Kalnai ir uolos – tai aukščiausios dievybės, gyvenančios panašiai, kaip žmonės. Jų dieviškos esmės atspindys yra toteminiai Himalajų tautų gyvūnai – jakas, šuo, arklys, gyvatė, tigras. Net VI a. ėmęs sklisti budizmas nepajėgė pakeisti archajiškų tikėjimų ir įtraukė juos į vietines budistinės religijos sistemas.
Normanto fotolakštuose pirmiausia kalba pojūčiai, jusliškai suvokiamos architektūros detalės, drabužių klostės, žmonių figūros, veidai. Net didingi Himalajų kalnų siluetai, susiliejantys su kosmine erdve, išlaiko jusliškumo ir medžiagiškumo elementus. Fotografas dėmesį sutelkia ne į egzotiškas etnografines detales, o į iškalbingus, rimties kupinus žmonių veidus, bylojančius apie mums nežinomus likimus. Įamžinti šį rūstų Himalajų tautelių pasaulį, kupiną kasdienybės poetikos, – vadinasi, pratęsti jo egzistavimą ir suteikti jam istorinę prasmę.
