I daba tereikieja sulaukt’ tinkama momenta – kada nebus jos tėvų i bratkia namuose. O iki tol da i darbų nemažai reik’ padaryt’. Reik’ pastudijuot’ knygikę Meilės vardu, ka jau tikrai jokių klaidų nepadaryč’. Ten visada randi įdomių dalykų. A žinot, pavyzdžiui, kaip da vadinas lytinis akts? Kopuliacija, koitusu i kongresu.
Knygas man kartais patink tuom, ka ten viskas surašyta taip, kaip žmones nešnek. Nors raša jas žmones žmonėms. O žmones sakant esu girdiejęs taip: barškint’, dulkint’, jodinėt’, kedentis, apšaudyt’, atitavarint’, baladot’, padaryt’, drožtis, apie rūrijimą, pisimąsi i krušimąsi net nešneku.
I da galvojau dėl muzona. Sakau, su Edita tada gal kažkas i dėl tos muzikas ne taip buva. Bo toj knygoj ne vienoj vietoj raša i raša, kaip pasirinkt’ muziką. Biški pacituosiu čia gabaliuką: „Muzikoje svarbiausia – ritmas, o po jo eina žmogaus dvasinis pasaulis, jausmai. Jaunuolį, kurio dvasinis pasaulis dar ne itin turtingas, žavi popmuzika, kurioje svarbiausia yra ritmas ir garsumas. Tuo tarpu gilios sielos jaunuolį, perkopusį kritinę ribą, labiau žavės melodinga muzika, kur ritmą gaubia jausminga melodija. Būtent muzikoje įžvelgiama analogija su meile: ritmas be melodijos prilyginamas nuogam seksui, melodijon įvilktas – rimtai, harmoningai meilei. Šia tiesa galima įsitikinti psichoterapijos kabinete. Frigidiškoms moterims orgazmą ir seksualinę iškrovą (bet ne pagijimą) lengva sukelti hipnoze ir greitėjančiu popmuzikos ritmu. Norint moterims išugdyti ir jausmus, reikalinga ritmiška, tačiau meilės jausmų kupina muzika. Pasitelkus tokią muziką, sėkmingų rezultatų netenka ilgai laukti. Tuo tarpu popmuzika sukelia tik komplikacijų – savotišką onanizavimąsi šios muzikos fone.“
Bet tai jis čia nor’ pasakyt’, ka kol taves nevež klasika, tol tu negali su merga šokt’ į lovą? Nu aš klasikas pasiklausau, bet su dadietu konkrečiu ritmu. Hooked on classic – a kažkaip vadinas. Gryna klasika tai sunkiai lend. Nors dėl ritma tai čia viskas teisingai, nieks i nesiginčij. Ritmas, seksas ir alus – yra net tokia grupe.
O be to, da reik’ kandonų nusipirkt’. Dilema čia tokia – iš larioka a iš vaistines? Iš vaistines saugiau, nu i gal kokybe ten rimta. Patikima firma. Patikima buva kaip i viena – Durex. O lariokuose tai kas ten – viskas ryškiai i užrašyta Husarskije. Durex ten nebuva. Durex buva vaistinėse. Reik’ ait’ į vaistinę. Ten gal nebus fuflo.
Bet lengva pasakyt’ „reik’ ait’ į vaistinę“. Kai perki larioke, tai ten nieks taves nemata. Perki, kai jau tamsu, nors pro tą sąsvinia diduma langiuką pardavieja i noriedama taves nepamatytų. Jai i nereik’ matyt’. Nereik’ jai matyt’ tų pacukų, katriems po vieną Bond cigaretę pardaviniej. Bet kaip tokių dalykų prašyt’ vaistinėj? Tokia intonacija, ka, tipo, prašytum bulkas i kefyra. Su viltim, ka apie Durex visi pagalvotų kaip apie naują vaistą nuo galvos skausma?
Buva kažkaip žiauru. Vaistinėse visi perk citramoną, paracetamolį, pertusiną i da kažką, bet kandonų perkant ten nieka nesu matęs. Bet ką darysi, vaistines dirb dienom, i šviesos čia nieks neprigesin.
Stoviu eilėj jau antrą kartą, bo pirmą nusipirkau elastinia binta. Vis tiek kur trenkėse suais. Už nugaros tada stovieja tokia babce su rožančium rankoj, tai nesinorieja man razborkių i prakeikima.
Daba bobučių nebuva, tik viens chebrants kokių dvim penkių. I jis, pasiroda, diorgin ne mažiau. Bo jis tai aiškiai čia ne prezervatyvų, i kandonų pirkims vaistinėj jam stopudovai juokings. Bet vaistininkei juk nepasakysi: man, prašyčiau, kandonų, – nuskambies per visą aidinčią vaistinę kai kokioj bažnyčioj koks bobutes nusičiaudėjims.
Tode aš išpyškinu pageidavimų sakinį taip, ka būtų laika įsibėgiet’, ora įkviept’ i an pačia gala pasakyt’ „prezervatyvų“: „Aš noriečiau hematogena, paracetamolia i prezervatyvų.“ I stoviu patenkints, bo visai neblogai pasiseke.
„Paracetamolis“ i „prezervatyvs“ – tokie žodžiai, katrie pašalinei, ne specialista ausiai tarpusavy susimal i girdžias tik kažkoks farmacinių garsų traškesys be didesnies prasmies, i tiek. Beveik kai daktars ka receptą paraša – irgi kažkokiu raštu, katrą tik vaistininkes perskaita. I man net noriejos, ka tie garsai taip susimaltų, ka i pati vaistininke nelabai suprastų, ką aš čia pasakiau, bet duotų viską teisingai, kai koks robots.
Stoviu, laukiu prekių prie kasos, o vaistininke praded:
– Hematogeną vieną?
– Aha, jo.
– Paracetamolia vieną lapiuką?
– Aha, jo.
– O prezervatyvų kokių?
Ne, nu kas per klausims. Aš juk atvariau čia ne kandonų aptariniet’. I apie ką jinai išvis klaus’?
– Durex, – sakau net arčiau prie jos prejęs, ka mana balsas neskambietų per visą vaistinę.
– O su kvapu kokiu, a...
– Be nieka, paprastų, – nutraukiau i galvojau, ka užbiegau visiems kitiems klausimams į priekį.
– Vieną dėžikę?
Noriejau sakyt’ „aha, jo“, bet paskiau persigalvojau i sakau:
– Aha, tą kur po dvidešimt.
Čia ka rečiau reiktų lankytis tokiuose egzaminuose i prieš tą išsiviepusį čiuvą nepasirodyč’ slabaks, o jisai pagalvotų, ka čia eilinis mana apsipirkims savaitgaliui.
Išstudijavęs kandonų instrukciją i viską kelis sykius išbandęs, prisiskaitęs 20 centų, kaip ten su tais pasiruošimais i atsidavimais, daba jau stoviejau prie Monikas durų i nenoriejau jokių nesklandumų.
– Fains golfs, – saka jinai man vos įžengus.
