Tėvai išjunge teliką, atsisieda an sofikes, o mane pasisodina priešais fotelį. Tas pyders vis tik praneše. Tyčia. Susirada pagal pavardę. Nu i prasidieja.
Ilgai jie ten šnekieja, bet aš nesiklausiau. Ką čia gali pakeist’. I ką tu gali atsakyt’? O kam man tų pinigų, klaus’ motina. Durns klausims. Man toks klausims da nė sykia nekila. Man atruoda, ka joks sveika prota žmogus to neklaus’. Bo pinigų reik’. Pinigai kai koks kupranugaris atneš an sava kupros visa kita. Ką atneš?
Ką aš žinau, bet būn čiotkai. Laimes žiburys. O gal ne laimes, o sekmies. Daug babkių reišk’, ka esi sekmies kūdikis, o tai gal net svarbiau negu laimings. Bo laimings tai toks išsiviepęs ištiželis, bet koks durnelis gal’ būt’ laimings kokį blizgutį radęs. Arba gali nieka nedaryt’, į debesis žiet’ i būt’ laimings. Gyvenime tokių gal i niera labai daug, bet per literatūrą skaitėm apie tokį. Nuvara čiuvs į mišką i bliaun. Iš geruma. Vasarom aš kaime gyvenu, bet nei pats blioviau, nei mačiau ką nors miške bliaunantį. Jeigu iš miška grįžt nieka neradęs, tai ne apsibliovęs, o susibiesinęs – dvi valandas kojas po brūzgynus braižai, i nieka. O sekmie reišk’, ka kažką darai, i ka gali padaryt’. I ka būtent tu gali, o ne kas kits. Žmones i pavydž’ sekmies, o ne laimes.
– Ko tau trūkst?
Traukiu pečiais. Negi sakysi „sekmies“. Bo jau laimings tai turieč’ būt’ paliubomu – jiems turbūt taip atruoda.
– Tai tiek prisidirbai i nežinai, dėl ko?
– Nuuuu... Nežinau.
– Ką – tu nepavalgęs, neapsirengęs?
Tyliu. Dūsauju.
– Ko, mages reik’?
– Nu jo, mages...
– Nu tai pasijimk mūsų, gali grot’, kiek nori.
– Aha.
Čia tokia santrauka, o esmie – rezultats. Tėvų mage buva visai ne tas. Gerai, ji groja, bet kaip atruode?! Balta, maža i... rusiška. Taip, rusiška! I iš kur ją tokią ištrauke? Aš da suprasč’, jei latviška kokia, bet ne, ji buva rusiška, i da be jokios firmas, be jokia normalaus pavadinima. Ne Elegija, ne Sonata, ne Proton, o kažkokia Vesna М-310С. Jau geriau atruode ta Elektronika-302 su olimpiniais žiedais kampe, katrą kažkada turiejom, negu šita.
Čia blogiau negu Wartburg mašina, bo tos irgi buva baltas, niekam neįdomias, iškart pasmerktas pensininkų ratui, bet jos bent jau buva vokiškas. Nesvarbu, ka ta mage netrauke, ka pasileidęs visą garsą net kaimynų nepažadinsi, gal net nesvarbu, ka ji maža i balta, bet ji rusiška...
I čia da ne viskas. Jeigu nekreiptum dėmesia į jos rusiškumą, pazorną dydį i išvaizdą – tą gal tik artimiausi draugeliai žinotų, – bet jinai buva vienos kasetes, tai yra neperrašinėjanti. Tai jeigu aš noriu ką nors persirašyt’, turiu liekt’ į apačią pas Mindę, taikytis prie jo, jungt’ laidus, žiet’, a viskas gerai, i panašiai. O perrašinėt’ ką nors reik’ kokius tris kartus per savaitę. Žodžiu, net jeigu susitaikyč’ su jos nuline išvaizda i prestižu, iš praktines puses ji buva apgailietina.
Bet aš daviau suprast’, ka gerai. Negi su tėvais leisies į techninius išvedžiojimus arba išvis – pareikši, ka čia pazors, o ne mage, i liksi vabščie be nieka.
Tai daba siedžiu i nesuprantu. Dėl mages, katros man gėda, aš sutikau daugiau nieka nebesiimt’, atėmiau iš saves bet kokią galimybę ką nors susišaudyt’. Tai daba nei galimybes, nei rezultata. Bet tai ką aš galiejau užsišaukt’? Gal tokį centriuką, koks stov’ pas tetą Klaipėdoj? JVC, ble.
Žodžiu, ten išvis tokia kaip i spintele: mage, patefs, stipriaks, apačioj da vietas kaskėm i plokštelėm. Kiekviens daikts atskirai, visi sudieti į tą spintelę, uždaromą stiklinėm durikėm. Jau vien tos durikes! Jas ne šiaip sau preini, patrauki i atidarai. Jas minkštai spusteli, i jos atsidara... Tai ką jau ten šnekiet’ apie kokybę, garsą i visa kita... Bet čia Klaipėdoj, o mes tai Šiauliuose gyvenam, i aš nežinau, a čia išvis kas nors tur’ kažką panašaus. Bent aš tai jau nesu matęs nė pas nieką.
I išvis – kas su manim yra? Jeigu man tik kas biški, man svarbu staigiai nešt’ mieles, nesvarbu, ką prarasi, kiek tas kainuos, svarbu, ka viskas greičiau užsibaigtų i vėl būtų ramu. Taip aš gyvenime nieka neturiesiu. Bo kai siedi pliks basas, tai kažko tos ramybes niera. Bo abydna. Tas pyders prie manes linda – o ką apie tai raša knygoj Meilės vardu? Ten visas skyrius apie tokius iškrypėlius.
„Tikraisiais homoseksualais laikytini pederastai – visuomenei pavojingi, į nusikaltimus linkę žmonės. Tokie homoseksualai yra pavojingi berniukams paaugliams, kurių lytinis potraukis dar nėra tinkamai orientuotas, todėl juos nesunku suvilioti ir padaryti nelaimingus visam gyvenimui. Šitaip berniuko lytinė orientacija visam laikui pakrypsta klaidinga linkme, ir pataisyti jos beveik nebeįmanoma.“
Nu tai va, toj situacijoj aš buvau nukentiejęs, mane užpuole pyders, o aš turiu aiškintis akikes nuleidęs. Tas pyders mane i nusivede ne tode, ka tvarką darytų. Bet kam aš apie tai papasakosiu? Nieks nepatikies vien jau tode, ka nereikietų turiet’ reikalų su mentu. Nieks nepatikies, bo net i knygoj raše, ka pederastai dažniausiai būn baleta šokiejai arba šiaip menininkai, tik ne mentai.
Jeigu kam nors pasakyč’, tai pagalvotų, ka bandau žiauriai originaliai išgelbiet’ subinę. Nors kaip tik ją šiuo atveju i reik’ gelbiet’. Tai va, jokios teisybes niera i jinai niekam neįdomi. Aš su sava taukų pakiukais niekam nieka bloga nedarau – kas nenor’, tas neperk. O tas pyders – aiškiai parašyta – yra nusikaltėlis i pavojings visuomenei. Bet vis tiek kalts lieku aš.
Nu gerai, bet tėvams juk turiejau pasakyt’, ko aš noriu, o ne kas i kaip ten buva. I jeigu taip gerai pagalvojus – tai ką ašai noriu turiet’? Kode aš nepasakiau tėvams, ko aš noriu? Kam man tų babkių? Durns klausims, babkių nor’ visi. Nu gerai, bet kam tos babkes ne kitiems, o man? Nu nusipirksiu da krūtų šmutkių. Naują kašia kamuolį – ka paskiau visi prašinietų i drožtų dieną naktį kieme? Kasečių da prisipirksiu – i leisiu per tą pazorną magę? Paskiau jas visi skolinsis i vaikščiosi kai koks mižnius prašiniedams, ka atiduotų. Pusę iš jų grąžins susuktas i sutraukytas...
Siutau an saves. Mentai supakava, babkių nebier, tėvai suvyste kai mažą vaiką, kojas skaud – nei į kiemą kašia palošt’, nei išvis ko norias. Užsidariau sava kambary. O čia į mane susmeige sava akikes visi švarcai i stalones, vandamai i briusly, Džims Keris, i tas sava kreiva šypsena, maždaug: nu ką, bachūrs, gavai per ausį, biški nusileidai an žemes?! Dvi azijietes sava siaurom akikėm kažkokiuose paplūdimiuose su papinykais – čiurkas jūs, ble, ko čia žiūriat!
Kažkaip ramiausia buva žiet’ į Kurtą Kobainą i Metallica – tie kažkaip normaliai. Nu i viskas, kas iš ankstesnių laikų, irgi normaliai. Pingvinų nakleike su užrašu „Lietuvos jūrų muziejus“, Vytis su kardu, tokias sportines mašinas iš senų laikų an rašomaja stala stalčių priklijuotas, nu tokias vandenines nakleikes, katras visur klijuodavom, kai da vaikai būdavom, – an kupriakų, an penalų, an papkių... Tos tai nieka, i viskas, kas iš anksčiau likę, kažkaip nediorgina. Nu tai tuos i paliksiu, o visa kita nachui.
Nepuoliau kaip koks isteriks ten pliešyt’, nors noriejau. Noriejau taip kaip filmuose ištaškyt’ viską, bet ne: da pagalvodams, da pagailiedams – gal da tą palikt’, gal paskiau gailiesiuos, sakysiu, durnius, supsichavau, išmečiau viską, daba plikas sienas vietoj plikų mergų, tos bent kažkaip šildydava, o į plikas sienas tai aš i koridoriuj pažiet’ būč’ galiejęs, užtektų pilnai.
I tas mana trypčiojims mane irgi siutina, bet ką galiejau padaryt’ – pliešiau be isterikas, i to jau buva gana, bo jausmas toks, lygtais plieštum kokį gerai prilipusį pleistrą, o žaizda po juo da ne visai užgijus, o labiausiai neužgijus ne čia, an odos, o ten, kur grobai, sąnariai, nervai...
Plieši i atruoda, ka plyšiniej kažkokie pleistrai nuo plaučių, kažkur pažastų viduj, po nagais... Žodžiu, nemoku aš čia nupasakot’. Bandžiau įsijungt’ radiją, bet ten groja Metallica, „Nothing Else Matters“, kai daba atsimenu, tada tai angliškai išvis nieka nekirsdavau, bet grūza man i taip užteka, jaučiau, ka čia bus kažkaip perlenkta, išjungiau.
